Verslo banga Atgal į Verslo bangą

Elastinga Mokesčių progresija- gerovės šaltinis ar pasekmė? (2)

2011-05-20
dainiusbutautas

Šalies žmonės vėl šiek tiek nesutaria: vieni, o jų gal koks vienas-kitas procentas, mano, kad mokesčių progresija yra kenksminga visiems išskyrus vienus konkurencingiausių pasaulio regionų- Stokholmą ir Helsinkį. Šią Skandinavijos mokesčių vizijos kryptį pasirinkau ne todėl, kad kviesčiau vikingų palikuonis užkariauti Lietuvą. Kiti, o jų, matyt, absoliuti dauguma, mano, kad progresiniai mokesčiai turėtų būti. Iš esmės tai didesnio socialinio teisingumo reikalaujantys žmonės. Bet ar tai reiškia, kad pirmieji nori mažesnio socialinio teisingumo? Anaiptol, kaip suprantu, asmenys pasisakantys prieš progresinius mokesčius pirmiausiai siekia ekonominės gerovės ir ją pasiekus, viliuosi, tikisi padidinti ir socialinė gerovę. Bet ar tokiu keliu, atsisakant mokesčių progresijos, einant galima pasiekti visaapimančią ekonominę- socialinę gerovę? Mano manymu, mokesčių progresija yra gerovės priežastis, o ne pasekmė.

Pasvarstykime. Pirmiausiai norėčiau išdėstyti kontrargumentus prieš tuos argumentus, kuriais pasisakoma prieš mokesčių progresiją. Pirma, jeigu pradedi kultivuoti kurią nors sporto šaką, tai ją renkiesi pagal savo kūno kompleksiją, gebėjimus ir kt. Kai pasieki tam tikrų rezultatų sporte ne kievienas ryžtasi keisti sėkmingą sporto šaką į, galbūt, mažiau sėkmingą. Ir, matyt, dar mažiau žmonių pavyksta naujoje sporto šakoje pasiekti daugiau nei pirmojoje. Žinoma, būtų smagu jeigu kas nors atliktų ta kryptimi tyrimą, o jei yra atliktas, tai pasidalintų rezultatais. Tuo labiau, niekas nekeis sporto šakos pasidėjus varžyboms. Tad keista girdėti panašius argumentus, kad mes šiandien daugiau rūpinsimės ekonomika, o rytoj- socialine apsauga. Taip nebūna. Jeigu tau rūpi daugiau ekonomika, tai vargu bau tau pradės daugiau rūpėti pensininkai. Kuriuo ir pats kada nors būsi. Galbūt todėl ir norisi apsirūpinti savo senatve siekiant išskirtinių pensijų, nes puikiai supranti, kad iš tokios neišgalėtum pragyventi.

Antra, kita vertus, jei skalbiesi susirūpinimą ekonomika, tai dar nereiškia, kad taip iš tiesų ir yra, kad tau rūpi šalies ekonomika. Mat valdžios, bent mūsuose, susirūpinimas ekonomika pagrinde pasireiškia tik dvejais frontais: arba pinigų kiekio didinimu ir mokestinėmis lengvatomis, kas praktiškai yra vienas ir tas pats, arba valdžios išlaidų didinimu ekonomikai. Pastarosios srities valdžios išlaidos pastaraisiais metais didėja bene sparčiausiai. Glaustai panagrinėkime abejus variantus.

Pirmam pavyzdžiui pasirinksiu statybų sektorių. Sumažinus PVM nuo 18 iki 9 proc. bei sumažinus palūkanų normas įsigyjamam būstui statybų apimtys Lietuvoje šoktelėjo į viršų. Atlyginimai taip pat. Praktiškai pusę padidėjusio užimtumo teko statybų sektoriui. Ne vienas metė kvalifikuotą darbą kitose srityse ir ėjo dirbti nekvalifikuotu statybininku. Nes čia atlyginimas buvo kone dukart didesnis. Tai paneigia klasikinį principą, teigiantį, kad darbdaviai norintys pritraukti darbuotojus turi mažinti atlyginimą. T.y. augantis atlyginimas didina ir darbo pasiūlą. Iš pirmo žvilgsnio pažvelgus lyg ir viskas gerai- ir būstų daugėja, ir užimtas auga, ir įsigyjančių būstą daugėja. Mažėja emigracija. Bet tai trumpo laikotarpio rezultatai, kuriems Keinsas jokiu būdu nepritartų. Gi po dvejų metų, ekonomikai gerokai apgriuvus statybų apimtys sumažėjo daugiau nei dukart, teko atleisti darbuotojus, o būstai pirkti iš pasiskolintų lėšų atiteko bankams. Bent jau tų kurie praradę darbą neišgalėjo susimokėti už būstą. Nors teisė į būstą yra garantuota Lietuvos R Konstitucijos- aukščiausio šalies Įstatymo, kurio privalu laikytis visiems. Vadinasi, tokia mokestinė politika dalinai išprovokavo šalies didesnį nei kitur ekonominį nuosmukį. Porf. A. V. Rutkauskas pripažįsta, kad struktūrinio nedarbo neįmanoma išvengti. Daugeliui beliko tik emigruoti. Tokiu atveju gali pagelbėti tik stipri socialinė apsauga. Bet Lietuvoje bedarbių gaunančių nedarbo išmokas sumažėjo nuo maždaug 38 iki 14 procentų. Kaip žmonėms išgyventi? Ar tai XXI gerovės amžiaus  tikslas- gerovė tik saujelei?

Valdžios išlaidos ekonomikai gi reiškia ne ką kitą, o didėjančią viešųjų pirkimų apimtį. Kokie tie viešieji prikimai puikiai žinome- juos laimi pagrinde tos pačios didmiesčių bendrovės, kurių pagrindinė veikla kartais netgi labai skirtinga nuo per viešuosius pirkimus vykdomos ( Žagarės šių metų pavyzdys). Kai netgi darbuotojų tam reikalui nėra. Todėl laimėjus konkursą tik vėliau samdomos visiškai atsitiktinės įmonės. Klestinti korupcija per viešuosius pirkimus didina įmonių nekonkurencinę galią, nes vienoms skurstant, kitos lobsta visuomenės sąskaita. Lobsta dvejopai- padidinus įkainius arba įtraukus darbus, kurių net nesirengiam atlikti. Šią poziciją parašiau intuityviai. Abejais atvejais, visuomenei tenka mažiau gerovės, o didėjančios kainos prisideda prie ekonomikos išbalansavimo.

Trečia, žmonių pajamoms didėjant virš šalies vidurkio jų išlaidos snatykinai mažėja. Todėl mažėja ir bendras vartojimas, ir gamyba, ir užimtumas.  Tiesa, sutaupyta dalis tenka investicijoms. O per jas turėtų didėti ir užimtumas, ir šalies gerovė. Bet didėjant atlyginimams, ne tiems kurie gauna minimumą ar panašiai, vartojimas tai nesikeičia. Ir net santykinai mažėja. Gal todėl Baltijos šalyse skiritingai nuo visos Europos, augant ekonomikai dar sparčiau didėjo prekių atsargos sandėliuose. Kodėl? Kad didelė dalis žmonių neturėjo reikiamų pajamų prekėms nupirkti. O dėl didėjančių kainų įmonės nesugebėjo atskirti kainos augimo nuo prekybos pagyvėjimo. Todėl kuo daugiau žmonių gauna mažas pajamas, tuo bendra ekonomika yra silpnesnė. O infliacijos atveju, netgi ir pavojingesnė ta prasme, kad daugiau išsibalansuoja.

Kur čia progresinių mokesčių reikšmė? Visais šiais atvejais progresiniai mokesčiai ( taip pat ir NT mokestis) padėtų iš anksto apriboti ekonominį apetitą, kuris persivalgius sukelia ne vien nemalonius jausmus.  

Mokesčių progresija leidžia tinkamiau prognozuoti įmonių augimą bei suplanuoti efektyvesnį perėjimą iš vienos ūkio šakos į kitą, apriboja pernelyg spartų ekonomikos augimo tempą, kurie vėliau nuveda šalį į sunkę socialinę-ekonominę duobę, apriboja viešųjų pirkimų ( ypač NT mokestis) neefektyvumą bei padeda tolygiau paskirstytui pajamas ir išlaidas. To pasekmė:

 a) mažiau žmonių skursta; b) daugiau žmonių save gali vadinti kapitalistais, nors to net  nežinodami visi tokiais ir yra; c) mažiau korupcijos; d) mažiau išbalansuota ekonomika; e) mažesnė infliacija sąlygoja tvaresį ekonomikos augimą; f) didesnė bendra gerovė. Ar tokios šalies ekonomikos ir norime?  Juk tai įrašyta, net neabejoju tuo, ir dabartinės Vyriausybės programoje. Todėl kviečiu dabartinę Vyriausybę arba vykdyti programą, arba būti sąžiningiems ir atšaukti savo įsipareigojimus, kurių net nesiruošė niekas vykdyti.

Pabaigai. Ką reiškia - elastingi mokesčiai? Kai ekonomikai traukiantis, surenkamų mokesčių suma taip pat traukiasi. Mokesčių progresija leidžia to išvengti. Lietuvoje pagal 2008 metų rezultatus skaičiuojant procentais pagal BVP socialinės apsaugos išlaidos beveik siekė Vokietijos socialines išlaidas. Tik po metų staiga padėtis visiškai pasikeitė, Lietuvoje nukrito beveik vienu procentu, o antrosios- išliko panašios. Kurią politiką žmonės pasirinko? Tą kurioje pirmiau žiūrima žmonių, o tik po to verslo ir valstybės kišenės. Žinoma, efektyvios valstybės ir įmonių vadybos dėka.

Rodyk draugams


Komentarai (0) | Rašyti komentarą »

Elastinga Mokesčių progresija- gerovės šaltinis ar pasekmė? (1)

2011-04-19
dainiusbutautas

Sutrikus ekonomikai, o todėl biudžeto pajamoms ir išlaidoms, visiškai natūralu, padidėjo biudžeto deficitas bei valdžios skolos aptarnavimo išlaidos. Pastarosios tuoj pasieks, jei dar nepasiekė milijardą litų per metus. Suprantama, kad šias išlaidas būtų geriau skirti socialinėms reikmėms, mokytojų, gydytojų ir policininkų algoms didinti ar tvariai ir harmoningai ekonomikai skatinti.

Todėl vėl pradedamos diskusijos- kokios mokesčių sistemos mums reikia, kad galėtume:

  •  išvengti ženklaus ekonomikos perkaitimo ir nuosmukio;
  • pagerinti švietimo, gydymo ir viešojo saugumo kokybę;
  • padidinti šalies žmonių, įmonių ir tik tuomet ekonomikos konkurencingumą;
  • sumažinti emigraciją;
  • sušvelninti socialinę ir ekonominę atskirtį.

Kadangi ekonomikos nuosmukio metu valdžios sektoriui pradėjo trūkti lėšų, o sumažinti ar efektyviau jas panaudoti vis pritrūksta politinės valios ar tiesiog susivaldymo dorybės, vėlgi natūralu, ieškoma būdų kaip jas padidinti. Tiesą sakant, apie tai kaip padidinti šalies pajamas be žalos ekonomikai svajoja ne vienas ekonomistas ar valdžios žmogus. Šia svajone dar prieš du tūkstančius metų gyveno ir garsusis Romos imperatorius Neronas, siekęs išnaikinti krikščionybės pirmuosius daigus, kuris rado rodos visiškai paprastą būdą- į sidabrines monetas įsakė įlieti vario. Kaip žinome, genialūs dalykai visuomet yra paprasti. Mat didelei imperijai trūko lėšų, o naujų sidabro kasyklų ir klodų trūko. Atrodytų efektas garantuotas- su mažiau sidabro galima pagaminti daugiau pinigų. Ir vilkas sotus, ir avis sveika. Ir milžinišką armiją galima išlaikyti, naujus kraštus užkariauti, pažangą į atsilikusias barbarų valstybes nešti. Bet, pasirodo, kad avelės nėra tokios ne-protingos. Tuoj pat suodusios monetų “defektą“: jų nuvertėjimą, pakėlė grūdų kainas. Nuo to laiko žinome monetų bloginimo principą. Šiais laikais panašias pasekmes sukelia biudžeto deficitas- sidabro, t.y. biudžeto pajamų, trūksta, todėl reikia skolintis, t.y. sidabrą “atskiesti” variu. To pasekoje vėlgi didėja kainos. Ir vario, kuris galėtų būti panaudotas pagal savo paskirtį, paklausa. Kaip žinome, Neronas pabaigė liūdnai. Istorija moko- p. Kirkilas taip pat. Matyt, ir daugelyje Europos ir pasaulio valstybių įvyks tas pats. Nors Estijoje, kaip suprantu, įvyko ne visiškai nuosekliai šia linkme. Bet jie ir neblogino savo sidabrinių monetų, o kainos vis tiek didėjo. Vadinasi, biudžeto deficitas nėra vienintelė kainų augimo priežastis. Tad gal projektas 2K, kai, berods, 2004 metų 2Ketvirtį smulkus verslas sumokėjo 101 procentą PVM mokesčių, ir nepavyks.

Kaip matyti, mokesčių pokyčiams reikalingi rimti argumentai. Kartais susidaro įspūdis, kad socialdemokratai siūlo, būtent, tokį progresijos principą, kuris sukelia didžiausių prieštaravimų. Todėl progresinių mokesčių idėja su atsidūsėjimu yra atmetama, o socialdemokratai gali pasigirti- mes padarėme, ką galėjome. Patenkinti ir rinkėjai, ir rėmėjai. Šį įspūdį, iš pirmo žvilgsnio menkai pastebimą, sutvirtina pateikiami netobuli progresijos laipteliai, dėl kurių turėtų nukenti daugiausiai vidutinis socialinis sluoksnis. Todėl ir tokia progresija sukelia daugiausiai prieštaravimų.

Tam kad argumentuotume vienokių ar kitokių mokesčių pokyčius didėjimo ar mažėjimo, progresijos ar regresijos linkme, turėtume grįžti į pradžios tašką. Kaip vienas žmogus pasakojo, Vokietijos garsusis futbolo treneris F.Bekenbaueris kiekvieną pavasarį savo auklėtiniams, paimdamas kamuolį į rankas, sakydavo- o dabar pradėsime nuo pradžių! Ir Vokietijos futbolininkai tuomet skinte skynė pergales.

Kaip žinome, mokesčiai anksčiau viduramžiais būdavo reikalingi tam, kad karaliai apgintų savo valstybę nuo priešų. Tokia prievole disponavo visi turtingesnieji. Kaip sakoma-  kunigaikščiai, didikai ir bajorai. Ir jiems tai būdavo didelė garbė- numirti už Tikėjimą, Tėvynę ir  karalių. Laimėjimo atveju būdavo gausiai apdovanojami. Nes jie visuomet turėjo, ką prarasti: arba nepriklausomybę priešui užėmus teritoriją, arba galvą- jei nepaklusdavo karaliui ar Didžiajam kunigaikščiui. Dabar šią valstybės gynybos funkciją pakeitė daugiau ir tobulesnių funkcijų- valstybės teikiamos paslaugos: demografinė, socialinė, švietimo, ekonominė, kultūrinė,  teisinė ir t.t. Išliko ir krašto gynybos poreikis, tik šis tapo daugiau diferencijuotas ir nesitenkina tik ginkluota gynyba. Vėlesnės mokesčių funkcijos yra kur kas pažangesnės už pirmąją ir apima ekonomikos stabilizavimą bei pajamų išlyginimą arba perskirstymą.  Antroji funkcija apsaugo nuo ekonomikos perkaitimo ir vėlesnio nuosmukio pavojaus, o trečioji- mokestinė pajamų išlyginimo funkcija- iš esmės padeda tobuliau įgyvendinti pirmasias dvi- visapusišką krašto gynybą ir ekonomikos tvarų augimą. 

Dabartinės diskusijos apie mokesčių progresiją, kurioms kartais tiesiog trūksta mokslinio pagrįstumo bei empyrikos ar logikos, iš tiesų jau nebeatspindi net pirmojo viduramžiais svarbaus principo- mokesčiai būtini kaip krašto gynybos priemonė. Dabartiniams mokesčių mokėtojams, žinoma, ne visiems, jau nebesvarbu ar jie gyvens laisvoje valstybėje, ar vėl okupuotoje. Juk šiuolaikiniam valstybių užėmimui jau nebereikia nei tankų, nei lėktuvų ar kitokių ginklų, nors ir jie yra reikalingi krašto gynybai. Dabar valstybę galima parklupdyti per mažus ir/ar neefektyviai panaudojamus mokesčius. Tokiai neefektyviai socialinei- ekonominei sistemai palaikyti metamos milžiniškos pajėgos ir ne vienas užkimba ant tokios meškerės užmesto kabliuko- neva didesni turto mokesčiai ar mokesčių progresija yra beprasmiai. Taip apribojama bet kokia argumentuota mokslinė diskusija ir … krašto visiškos Nepriklausomybės siekimas. Dėl kurios Sausio 13-ąją buvo pareikalauta net žmonių aukų.

Be to, mano manymu, derama mokesčių progresija apribotų a) korupcijos savivalę; b) neefektyvią gamybą; c) jos išraišką- didelę infliaciją; d) katastrofišką nedarbo lygį bei e) socialinę ir ekonominę atskirtį. Apsispręskime: ar mums to nebereikia?

Rodyk draugams


Komentarai (0) | Rašyti komentarą »

Ar gali Vyriausybė sumažinti maisto kainas? Atsakymas: Taip, Gali!

2011-04-15
dainiusbutautas

Pastaruoju metu po trumpo ekonomikos nuosmukio bei infliacijos- defliacijos bangos, vienur stipresnės kitur silpnesnės, vėl sustiprėjo kainų augimas. Taip pat brangsta ir gyvybiškai būtini maisto produktai.Todėl skurdžiausiai gyvenantys žmonės jautriausiai reaguoja į kainų svyravimus. O kur dar išlaidos drabužiams, būstui, sveikatai ir kultūrai bei švietimui. Be šių pilnavertiškų išlaidų žmogus negali gyventi oriai ir panaudoti visas jam Viešpaties suteiktas prigimtines dovanas. Ir kuo daugiau žmonių negali savęs, dabar madinga sakyti, realizuoti- tuo skurdesnė yra valstybė, tuo menkesnis jos konkurencingumas bei našumas ir tuo lengviau tokios šalies žmonės pasiduoda visokiems emociniams spaudimams tiek iš vidaus, tiek iš išorės. Panaši situacija ir susiklosto Arabijos bei Š. Afrikos pasaulyje. Bet ji nesusidaro per vienerius metus- išbalansuoti sistemą reikia ištisų dešimtmečių. Kaip vienas Lietuvos URM pareigūnas pripažino- Vakarai šią situaciją puikiai žino, todėl “kišo” milijardus į neefektyvią naftos šalių vyriausybių veiklą tikėdamosis bent minimalios pusiausvyros. Bet kiek gi tokia nesolidari ir todėl neefektyvi sistema, kaip Libijoje ar kitur gali išsilaikyti? O emocinio disbalanso procese didėja naftos kainos, vėl išbalansuojama viso pasaulio socialinė ekosistema ir kuriami nauji “burbulai”.

Tad kodėl didėja maisto kainos? Priežasčių- begalės. Pabandykime atrinkti opiausias. Bet pirmiausiai turime susitarti ties vienu klausimu: šioje Žemėje negali iškilti problema, kurios žmogus negalėtų išspręsti, nes kitaip jis jos net nepastebėtų. Tiek visoje pasulinėje ekosistemoje, tiek lokalioje valstybėje ar šeimoje, žmoguje galioja tie patys principai, nes visa tai sukurta vieno, sakyčiau, genialaus Kūrėjo. Tad visose sistemose galioja tas pats principas, kuris galioja ir žmogui. Pasak šio principo, kai žmogaus imuninė sistema yra stipri- žmogus yra atsparesnis ir išoriniams poveikiams. Kas kita, jeigu žmogaus imuninė sistema nusilpsta- tuomet net ir menkiausias skersvėjis gali susargdinti žmogų. O infliacija ir yra ta skersvėjo dalinai įtakota liga. Kaip ir kiekvienai ligai ir šiai yra vaistai. Taip pat svarbu pažymėti, kad Lietuvoje kažkas labai stengiasi šią valstybės imuninę makrosistemą išbalansuoti, todėl daug sunkiau priimti tokius sprendimus, kuriais būtų galima apriboti globalios ekonomikos nesėkmes. Racionalieji lūkesčiai tokią galimybę pripažįsta, tiesa, mikroekonominiu požiūriu. Antras dalykas ties kuriuo turime būtinai susitarti- globalios priežastys, tame tarpe naftos ar žemės ūkio produkcijos brangimas, nebūtinai yra vietinės, lokalios infliacijos priežastis. Pavyzdžiui, Estijoje maisto metinė infliacija 2011 m. vasario mėnesį jau siekia 12,7 proc., Lietuvoje- 7,6 proc. Vengrijoje- 9,5 proc., tuo tarpu Airjoje- 0,8 proc., Prancūzijoje- 0,3 proc., Švedijoje- 1,1 proc., o šalia esančioje Suomijoje- 4,5 proc., Norvegijoje užfiksuota defliacija 0,5 proc. Kaip matyti, pasauliniai globalūs įvykiai skirtingai veikia šalių maisto ir kt. kainas bei jų pokyčius.

Infliacijos priežastis tradiciškai galima suskirstyti į paklausos, pasiūlos, lūkesčių bei atidėtos paklausos. Kadangi žmogus yra moralinis pasaulio autoritetas, tai už visų šių procesų ir slypi žmogaus asmens arba atsipalaidavęs vidutiniškumas, nuolat išgyvenantis įvairias emocines iškrovas, arba siekiamas pilnatviškumas, padedantis išlaikyti nuolatinę pusiausvyrą ir, būtent, sąlygojantis tvarų ir harmoningą žmogaus, visuomenės ir valstybės, tame tarpe ir ekonominį, augimą. Pastaruoju atveju infliacija yra stabili, prognozuojama ir neturi, pasak P. Samuelsono, viršyti 3 proc. Todėl būtini antiinfliaciniai sprendimai jau iki 2,5 procentinėje infliacijos zonoje. Nes vėlesni inerciniai procesai nebeleidžia kainų augimo sustabdyti be žalos ekonomikai. Kita vertus, pask to paties P. Samuelsono,  «ištyrus 18 valstybių ekonomikas, kuriose buvo užfiksuota aukšta infliacija, realus BVP sumažėdavo 1,6 proc., kai mažos infliacijos sąlygomis buvo pasiektas 1,4 proc augimas ».

Šis inercinis procesas yra labai svarbus maisto pramonei, nes 2008 metų bendra mūsų šalies infliacija turėjo didesnės reikšmės dabartinei maisto infliacijai nei 2011 m., t.y. dabartinė infliacija.

Žinoma, negalima nuneigti ir atvirkštinio ryšio, nes maisto infliacija turi reikšmės ir bendrai infliacijai. Ir kuo didesnė maistui skirtų išlaidų dalis bendrame pirkinių krepšelyje, tuo bendra infliacija yra didesnė. Todėl skurdas yra antroji priežastis, kodėl didėja maisto kainos. Nes, kaip tyrimas parodo, maisto infliacija priklauso nuo bendros, o ši- nuo skurdo lygio.

Trečia, tyrimas ES mastu atskleidžia, kad kuo daugiau maisto gamintojų yra šalyje skaičiuojant vienam 1000 gyventojų, tuo maisto gamintojų pasiūla yra mažiau inertiška ir kainos kinta ne taip sparčiai. Pavyzdžiui, D. Britanijoje ir Slovakijoje vienai maisto perdirbimo įmonei teko 9,42 ir 8,21 tūkst. gyventojų ( 2008m.) ir maisto infliacija ( 2011 m., sausis) atitinkamai siekė 6,1 ir 6,3 proc.  Tuo tarpu valstybių grupėje, kurioje vyrauja didelė maisto gamintojų konkurencija, maisto infliacija yra mažesnė. Pavyzdžiui Ispanijoje, Italijoje ir Kipre vienai maisto perdirbimo įmonei teko 1,88; 1,04 ir 0,87 tūkst. gyventojų ir maisto infliacija čia atitinkamai 2011 m. sausį siekė 0,2 ; 1,7 ir 0,9 proc. Tiesa, Airijoje, esant pirmam gamintojų konkurencingumo rodikliui 7,24 maisto kainų augimas siekė tik 0,3 proc. Vadinasi, maisto infliacijai yra reikšminnga ir bendra ekonominė dinamika šalyje.

Ketvirta, akivaizdi sąsaja tarp maisto perdirbėjos bendrų išlaidų eneregijai ir darbo užmokesčio bei darbuotojų skaičiaus jos išleidžiamos produkcijos kainų pokyčio. tyrimas parodo, kad paprastai, kuo įmonės išlaidos eneregijai yra mažesnės, tuo didesnis darbo užmokesčio fondas ir tuo mažesnis skaičius žmonių gali pagaminti kokybišką ir nebrangią produkciją. Spartesnės investicijos taip pat susijusios su didesniu darbo užmokesčio fondu. Todėl būtina efektyvesnė gamyba ir žmonių didesnė darbo užmokesčiu paremta motyvacija gaminti našiau ir pigiau. Būtent, šį procesą ir reikia paremti fiskaline iniciatyva, o ne šiaip sumažinti mokesčisu visiems vienodu tarifu.

Penkta, kuo daugiau žmonių dirba su verslo liudijimais ar nemokamai, tuo maisto kainų augimas yra mažesnis. Todėl ir turguje kasos aparatų įvedimas tik padidins bendrą kainų lygį, nes daromas bereikalingas spaudimas smulkiam verslui, kuris kiek įstengia amortizuoja didėjančias kainas.

Šešta, galima sutikti su Stiglitzu (2008, gegužės mėn.), kad dalis infliacijos yra importuojama, o maisto žaliavos skyrimas ne maisto pramonei ( degtinei, benzinui) neprisideda prie kainų mažėjimo ir geresnio moralinio makro- ir mikroklimato šalyje.

Septinta, bendras kainų lygis priklauso nuo pinigų ir BVP santykio. Peržengus nustatytą ribą kainos tiesiog priverstos didėti. Ir aštunta, kainų lygiui turi reikšmės žmonių ir verslo racionalūs lūkesčiai (Felpsas, Lukas, Kydlandas, Preskotas). Mat pripažįstama, kad kuo didesnės infliacijos tikisi įmonės, tuo didesnes kainas jos nustato. Bet efektyvesnė gamyba gali būti atspari bendroms kainų tendencijoms. Tiesa, būtent, monopolijos ir nėra suinteresuotos našia gamyba, o tik kainų didinimu ir didesniu pelnu. Priešingai smulkūs gamintojai nėra tokie spartūs kainų kėlime, nes jų santykis su pirkėju yra glaudesnis, o todėl ir jautresnis. Be to, racionaliųjų ( lot. protingų) pripažįstama, kad pateikus žmonėms ir įmonėms visą prieinamą informaciją- infliacijai erdvės augti neliktų visiškai. Tai galima paaiškinti, kad infliacija yra suinteresuotos atskiros grupės, kurioms yra prieinama daugiau informacijos. Todėl ja disponuojant ir panaudojant galima priimti sprendimus, kurie leidžia įgyti papildomo ne-konkurencinio pranašumo. Kai tokia informacija- dėl ateities vyriausybės sprendimų, globalios ir lokalios ekonomikos tendencijų ir žmonių bei verslo lūkesčių- taps prieinama visiems vienodai, kainų didinimas nebeteks prasmės.

Atsižvelgiant į tyrimus, tendencijas bei istorinius duomenis ( prof. A. V. Rutkauskas) galima išskirti bent keletą sprendimų grupių, apjungiančių gana plačią ir pakankamai gilią sprendinių aibę, kuriomis remiantis galima sumažinti maisto kainas ir bendrą infliaciją šalyje be bent kiek didesnės žalos ekonomikai per 3-6 mėnesius. Be to, tikima, kad sumažinus kurią nors monopoliją, paprastai, pagerėja ir bendra situcija, vadinasi ir kainų lygis, šalyje.

Rodyk draugams


Komentarai (0) | Rašyti komentarą »

Kokio bankininko reikia Lietuvai?

2011-04-12
dainiusbutautas

Kažkaip visai tylomis baigia savo kadenciją gerb.  R. Šarkinas ir dar tyliau į CB ateina naujasis vadovas dr. V. Vasiliauskas. Ir tą tylumą savo “debesėliais” užstojo, matyt, atsitiktinai kilę skandalai ir interpeliacijos su įvairiais ministrais. Ateina taip tyliai, lyg šis postas būtų visiškai nereikšmingas. Taip toli gražu nėra. Pirma, tai bene vienintelė šalyje organizacija įstatymiškai atsakinga už kainų stabilumą. Antra, nuo CB nemenka dalimi priklauso kokia palūkanų norma bus Lietuvoje. Trečia, CB suburti profesionalių ekonomistų ir finansininkų bei kitų sričių mokslininkai atlieka daugybę studijų, apžvalgų, vertinimų, kurie yra reikšmingi bendro makroklimato krypčių bei tendencijų šalyje formavimuisi ir vystymuisi. Tiesa, šios kryptys kartais yra įvairios. Ketvirta, tai pakankamai solidi ir turtinga įstaiga. Ir penkta, be to, Nepriklausoma.

Todėl ir CB vadovo skyrimas turi vykti kaip galima skaidriau, renkantis iš kelių galimų kandidatų, viešai išdiskutuojant ne tik bankininko programą, kompetenciją, bet ir jo savybes. Kodėl tai svarbu?

Pirmiausiai glaustai apžvelkime, kas vyksta aplinkui. Japonijos AE katastrofa ( vadinkime dalykus savais vardais), neramumai Libijoje ir visame naftos turtingame pasaulyje vykstantis dėl tų pačių problemų, kurios ir mūsų krašte yra itin opios: skurdo, korupcijos, mažų atlyginimų, menkos galimybės tobulėti, kilti karjeroje, vystyti nuosavą ir nepriklausomą verslą. Taip pat svarbu, kad šis ” naftos karas” bei AE krizė Japonijoje neleidžia taip sparčiai prisikelti iš nuosmukio, kaip norėtųsi. Kita vertus, gal ir gerai, nes per spartus atsigavimas dar neaišku kuo baigtųsi- ar ne nauja krize. Kodėl tokia pesimistine nuotaika, sakysite? Gal greičiau realistine- mat bent mūsuose kol kas negirdėti bent kiek gilesnių analizių, kuriose būtų atskleista krizės priežasčių visuma. Tiesa, pavieniai ir gana neblogi bandymai paaiškinti krizę yra, bet ar jų fragmentiškas pateikimas visuomenei išsprendžia pažinimo problemas. Žinoma, iš klaidų mokomasi, tad tai kiek ir apramina. Be to, artimesnių kaimynų kartais ne visai prognozuojamas elgesys bei nuolat palaikoma įtampa neleidžia užmigti.

vidinių veiksnių galinčių vienokiu ar kitokiu būdu pakreipti įvykių eigą šalies ekonomikoje ir ne tik, tai be tų pačių arabų pasaulio problemų: skurdo, korupcijos, itin menko pragyvenimo lygio, ribotos galimybės tobulėti ir kurti nuosavą verslą prisideda emigracija, gimstamumo mažėjimas, šeimų instituto problema, švietimos ir sveikatos, viešojo saugumo sistemų netobulumai, visuotinis nusivylimas dėl negerėjančios situacijos šalyje, jaunimo ir kitų gyventojų grupių nenoro surišti ateitį su Tėvyne Lietuva

Kai kurie rodikliai gali nuteikti ir optimistiškai- nebedidėja nedarbas ( natūralu- artėja vasara), gal atsigaus statybos, pagyvės eksportas, plėsis žemės ūkio kultūrų pasėlių plotai ir t.t. Bet- didėjant infliacijai kartu dar daugiau didėja importas, niekur neišnyko biudžeto ir Sodros deficito problema, netvarkomi kiemai ir gatvės miesto pakraščiuose.

Visa tai, nors ir tikrai nepriklauso nuo CB vadovo- vis dėl to suponuoja tam tikrą ekonomikos vystymosi apribojimų ir galimybių sprendinių lauką. Akivaizdu, kad esamų spręstinų problemų akivaizdoje laukia nauji ir rimti iššūkiai ir ne kas kitas, o naujasis CB vadovas galėtų įnešti šviežio oro gūsį į sustabarėjusio ir nenorinčio efektyviau dirbti ne tik valstybės aparato, bet ir monopolistinių struktūrų ešeloną riedantį ne visada suprantama kryptimi. Kartais net žemyn. Be to, suokalbis tarp šių struktūrų, kaip pažymi ekonomistai, visuomet baigiasi technologinės pažangos ir atsinaujinimo lėtėjimu bei kainų kilimu.

Ilgamečiai tyrimai ir patirtis bei praktika parodo, kad CB priskirtas reikalavimas vykdyti stabilių kainų politiką nėra iš piršto laužtas. Pavyzdžiui, ne vienoje ES valstybė infliacijai yra uždėtas „apynasris“- infliacijos lubos, t.y. riba kurios valstybei nevalia peržengti. Ši riba yra skirtinga, bet neviršija 3 proc. Pavyzdžiui ECB yra nustatęs 2 proc. ribą, Austrija- 2,5, Australija- 3 proc. (Leika M. „FINANSŲ SISTEMOS STABILUMAS - CENTRINIO BANKO TIKSLAS”. Pinigų studijos. Nr1. 2008 m.). Kaip matyti, finansų stabilumas net ir CB redaguojamame reikšmingame leidinyje Pinigų studijos, visų pirma, suprantamas, kaip kainų stabilumas. Be to, akivaizdu, kad vieną iš krizės priežasčių- prieš tai sekusią infliaciją gerokai viršijusią 3 proc. normą ( 2004-2,9;… 2008 m.- 8,5 proc.) paskatino pernelyg liberalinis CB požiūris į kainų stabilumą.

Neveltui Rogofas pripažįsta, kad norint užtikrinti kainų stabilumą- būtinas toks bankininkas, kuris infliacijos nemėgtų daugiau, nei kas kitas šalyje. Taip pat infliacijai yra svarbus CB nepriklausomumas. Tai pažymima kitame CB leidinio straipsnyje (Povilaitis B. Centrinių bankų savarankiškumas ir nepriklausomybė. Pinigų studijos. Nr 3,p. 5-12, 1998m. Vilnius).

Ar nemėsgta infliacijos naujasis CB vadovas dr. V. Vasiliauskas? Kadangi iš TV reportažų to nesužinosi, reikia tą klausimą užduoti tiesiogiai. Ir tokia galimybė pasitaikė puikiai VU organizuotoje konferencijoje apie mokesčius ir konkurencingumą. Nors taip ir nesupratau, kas pirmiau- mokesčiai ar konkurencingumas? Į klausimą, kuri užduotis  CB pasiekus finansų stabilumą yra svarbesnė- infliacija ar užimtumas, būsimasis CB vadovas atsakė vienareikšmiškai: Įstatymu yra numatyta, kad CB yra atsakingas už kainų stabilumą, bet kainų stabilumas yra „fikcija”. Nes mūsų valiuta yra „pririšta”. Kainų stabilumas yra vykdančiosios valdžios prerogatyva.  Vadinasi, tame tarpe ir Finansų ministerijos, kuriame būsimasis CB vadovas ilgą laiką dirbo ir turi nemenką būrį bendraminčių. Tuo labiau, kad, būtent, šią konferenciją ir atidarė finansų ministrė I. Šimonytė, mano manymu, perskaičiusi visai neprastą pranešimą, glaustai apibendrinantį platų mokesčių problemų lauką Lietuvoje. Tik valdžios bandymas būti „ mokesčių dizaineriais” paliekant tautai tik troškimą suprasti, kiek bet ne kokie mokesčiai reikalingi, man asmeniškai sukelia Nepasitikėjimo jausmą.

Bet… praėjusio kainų šuolio ( 2004-2008m.) metu, kuris baigėsi katastrofišku nedarbo lygiu ir neįsivaizduojama emigracija, kai 2010 m. keletos mėnesių bėgyje iš Lietuvos išvyko vieno iš 5 didžiausių miestų dydžio žmonių grupė,  CB ir Vyriausybės vadovai vėlgi vienas kitą kaltino dėl infliacijos ir ragino vienas kitą imtis priemonių, kad infliacija būtų sustabdyta. 

Reziumė: infliacija bus. Gal net didelė. Kaip su ja kovoti? Pirmiausiai, būtina, pasak racionaliųjų lūkesčių, žinoti, kokio dydžio ta infliacija bus. Todėl būtina iš anksto jai ruoštis visais trimis lygiais- žmonėms, verslui ir valstybei. Apie tai, jeigu bus įdomu- kitame laiške… Be to, infliacija mažina perkamąją galią, todėl turėtų sumažėti vartojimas ir gamyba. Ir valstybės biudžetas. Tad kas gi mūsų laukia iš tiesų? Tiesa, matyt, vėl turėtų didėti palūkanų norma..

Rodyk draugams


Komentarai (0) | Rašyti komentarą »

Libija: ar smulkus verslas įveiks monopolijas?

2011-04-01
dainiusbutautas

Iš tiesų žmonės Libijoje kovoja ne tik už savo ir artimųjų laisvę reikšti laisvai savo įsitikinimus, už galimybę pilnavertiškai dalyvauti teisingesnio ir socialiai jautresnio krašto kūrime, už tikėjimo sąžinės laisvę, bet ir laisvę savarankiškai vykdyti bet kokią ekonominę veiklą. Ir ne tik vykdyti, bet ir nebūti įskųstam nesąžiningų konkurentų ir nebūti sunaikintam valdžios struktūrų. Tai yra ir šalies interesas, nes smulkus verslininkas neprašo išmaldos, neprašo pašalpos ir daug ko neprašo, bet sėkmingai dirba ir gali pats daug ką duoti artimui, visuomenei ir valstybei.

Šis karas Libijoje yra daug kuo pamokantis. Pirmiausia, tai kova už išgyvenimą tarp bejėgių smulkių verslininkų  bei galingų stambių monopolijų, valdomų kaip ir kai kuriose Europos šalyse tam tikrų klanų ir jų grupių. Kai žmogus yra įspaustas į kampą jis gali daug padaryti ir iškęsti. Todėl ir kyla į kovą už savo prigimtines teises būti oriu ir kilniu žmogumi, dirbti ir užsidirbti pagarbos vertam gyvenimui bei senatvei, būti naudingu ir realizuoti jam suteiktas prigimtines dovanas, kad būtų bent dalinai laimingas.

Iš tiesų ši kova primena ir yra aktuali ne tik Libijoje. Smulkus verslininkas trukdo monopolijoms daugelyje atsilikusių ar besivystančių šalių. Ir ne tik trukdo, bet būna ir pašalinamas iš verslo žaidimo, kad ir dėl to, jog išdrįso naudotis tokiomis pat privilegijomis pelnytai ar nepelnytai neatsiklausęs niekieno leidimo. Ir žmogus turi tokią teisę- kurti savo gyvenimą pagal jam duotus gebėjimus juos nuolat ugdant ir tobulinant.

Kadangi smulkus verslininkas yra vienas pats bejėgis susidoroti su monopolijomis, jam turi būti ateita į pagalbą. Ir šią pagalbą turi suteikti valstybė. Bet ji turi pagalbą suteikti ne smulkiam verslininkui, griežtai reglamentuodama, ką jis turi daryti ir ko neturi, bet daug griežčiau prižiūrėdama monopolistus. Ką dabar ES ir Nato kariuomenė ir stengiasi daryti Libijoje. Tik civilizuotesniame pasaulyje tai turėtų vykti pirmiausiai per mokesčių sistemą, biudžeto lėšų tikslingą ir efektyvų panaudojimą, atlaidesnį kontroliuojančių institucijų požiūrį į smulkų verslininką bei daug kartų griežtesnį požiūrį į stambų monopolistą. Be šios monopolinių struktūrų priežiūros smulkus verslininkas yra pasmerktas ilgai pražūčiai arba lėtai mirčiai, nebent yra visiškai tylus ir abuojus pilietis, visiškai abejingas tam kas vyksta Lietuvoje. Juk net turtingi verslininkai dažnai bijo viešai išsakyti savo nuomonę vienu ar kitu atveju vien dėl to, kad bijo jų verslo sunaikinimo. Ar tai demokratinės valstybės bruožas? 

Gladiatoriai ar sukilėliai?

Tokiais svarbiais gyvenimo momentais neretai prisimename Spartako sukilimą Romoje. Gladiatorius Spartakas suorganizavo sukilimą, kuris baigėsi, tiesa, pralaimėjimu. Nors kiekviena kova atneša savo vaisių. Teisinga kova niekada nebūna bevaisė. Žinoma, būtinas meilės šaltinis, kad teisingumas nepavirstų eilinių sąskaitų suvedinėjimu. Gladiatoriai kovėsi be galimybės išeiti iš kovos lauko, nes tai buvo parduoti į vergiją žmonės, kurie kovėsi uždaroje arenoje. Šią, dažnai nelygią kovą stebėdavo savo malonumui daugybė žiūrovų.

Neįsikišus tarptautinėms pajėgoms ši sukilėlių kova priminė gladiatorių kovą su daug kartų ginkluotesniu ir daug geriau besimaitinančiu priešininku stebint civilizuotam pasauliui lyg spektaklį. Tarptautinės pajėgos tik bent dalinai išlygino užprogramuotą jėgų disbalansą.

Kita vertus, o kas toliau? Ilgą laiką išorinės pajėgos nebus pajėgios išlaikyti pusiausvyros, nes pusiausvyros prielaidos, kaip ir ekonomikoje ar žmoguje, yra daugiau vidinės nei išorinės. Bet ir stebėti iš šalies demokratinis pasaulis lyg ir neturi teisės. Kaip ir neturi teisės primetinėti savo demokratijos modelio neatsižvelgiant į šalies tradicijas, papročius ir kt. Juk ta pati Romos teisė, kurios ištakomis mes didžiuojamės buvo kurta vergovinėje valstybėje, kurioje teisė nebuvo pilnavertiškas institutas. Tuo labiau, kad Viduržemio jūros regionas šalia Tigro ir Eufrato yra civilizacijos židinys. Tad, galbūt, išsilavinęs jaunimas galės sukurti geresnį arba savitą demokratijos modelį, kuris įneštų naujų ir šviežių idėjų civilizuotam, bet išsikvėpusiam pasauliui. Čia man norisi prisiminti Šv. Josemarios žodžius, kad dažnai į santuoką žmonės ateina pasenę kūnų ir siela.

Diskusijos apie įvykius Libijoje aspektai.

Šis karas Libijoje, kaip ir neramumai visame arabų naftos turtingame pasaulyje neabejotinai turi ir turės įtakos infliacijai. Prieš porą dienų vykusioje konferencijoje politikos apžvalgininkas, geopolitikos analitikė ir Užsienio reikalų ministerijos ekspertas analizavo esamą situaciją Libijoje. Analizavo pozityvistiniu ekonominiu metodu- tyrė tai kas yra, esamą situaciją, o ne kas turi būti ( prof. s. Martišius). Kita vertus, politika yra aptarnaujantis visuomenės ir ekonomikos institutas, todėl be požiūrio į perspektyvą ir istoriją yra tarsi atskiriamas nuo kasdienių žmogaus ir verslo poreikių.

Esminiai mano nuomone šios diskusijos aspektai, kad Lietuva nenorom parėmė šią ES ir Nato iniciatyvą, nes viskam reikalingos lėšos. Būtinas vertybinis įsikišimo pagrindas, nors čia pat Ruandos tragedijos metu nukentėję žmonės nuvertinami iki “džiunglių įstatymo”. Jaunoji geopolitikė tiksliai pažymėjo, kad šie įvykiai turės įtakos rinkimams Prancūzijoje, verslo santykiams ir kt. Ir šiais aspektais išeiname iš pozityvistinio tyrimo ribų ir savęs esame priversti paklausti: kokios šių neramumų ir tarptautinio įsikišimo pasekmės,  šis įsikišimas pagreitins įvykių scenarijų ar prailgins, kas valdys šalį toliau, kaip tai paveiks naftos kainas vidutiniu ir ilgu periodu? Diskusijos dalyviams iškilo ir daugiau visai pagrįstų klausimų- ar tarptautinės pajėgos tikrai žino ką daro? Bet nepamėginus įvertinti šios Viduržemio jūros krizės giliau, būtent, ekonominiu ir politiniu, moraliniu aspektu, iš tiesų pakimbame tarsi ore.

Ekonominiai ir politiniai galimi padariniai.

Analitikai ir ekspertai sutaria- brangstanti nafta didina šalių infliaciją. Kadangi dėl infliacijos nuvertėja pinigai, t.y. žmonių pajamos, natūralu, kad artėjančių rinkimų metu piliečiai gali vertai paklausti vyriausybių: ar jos viską ir tinkamai padarė, kad kainos nedidėtų?

Antra, tyrimas parodo, kad brangstanti nafta skirtingai paveiks šalių infliaciją. Todėl ir politiniai padariniai gali būti skirtingi. Ar šalių ekonomikos yra atsparios išorinei importuotai infliacijai ir įvairiems konfliktams (Stiglitzas, 2008m. gegužė) priklauso, būtent, nuo vidinių tarpsektorinių ryšių, kuriems įtakos gali turėti mokesčių dydis ir struktūra, vartojimo tradicijos ir tendencijos, skurdas ir žmonių, verslo bei valstybės institutų žinios, moralinis pagrindas, gebėjimas spręsti ir veikti tikslingai ir nuosekliai, galiausiai, keinsistiniu ar klasikiniu ekonomikos modeliu vadovaujasi ekonominės politikos kūrėjai ir ar ši nuomonė atitinka visuomenės poreikius bei gebėjimus.

Trečia, tyrimas, apimantis 2010 m. kovo- 2011m.  vasario mėn., parodo, kad transporto sektoriaus infliacija yra skirtinga ir šie skirtumai yra kolosalūs. Iš jų kažkodėl ženkliai išsiskiria Islandija, Rumunija, Turkija ir kitos pagrine nedidelės Vidurio Europos bei Baltijos šalys. Ketvirta, tirtu periodu tarpsektoriniai ryšiai yra tvarūs. Penkta, išsiskiria labai aiški rizikos šalių grupė, kuriai Libijos konfliktas ir neramumai naftą eksportuojančiose šalyse gali daugiausiai pakelti infliaciją, vadinasi, ir pakeisti šalies politinę struktūrą. Žinoma, tokiems pasikeitimams būtinos ir kitos sąlygos. Be to, pats karinis konfliktas ir su juo susijusios išlaidos neprisideda prie stabilumo įgyvendinimo. Suprantama, dažnai demokratija atsieina ne pigiai.

Rodyk draugams


Komentarai (0) | Rašyti komentarą »

Kas bendro tarp ekonomisto Nausėdos pasiūlos ir sociologo Lazutkos paklausos?

2011-03-24
dainiusbutautas

Daugelį amžių mąstytojai, praktikai ir teoretikai, ekonomistai ir kiti mokslininkai diskutuoja, kas pirmiau- paklausa ar pasiūla. Ginčas- diskusija, kurių Lietuvos ekonomikai reikia, kaip gryno oro, tarp Nausėdos ir Lazutkos iš esmės pratęsia šį dialogą. Tai ginčas dėl mažų gamybos sąnaudų, t.y. pasiūlos, ir didesnių atlyginimų, t.y. paklausos.

Kai kurie ekonomistai sutinka, kad pasiūla sukuria sau paklausą, nes produktai perkami už uždirbtas pajamas, kurių dyžiu ir rūpinasi p. Lazutka. Tuo tarpu p. Nausėda sako, kad nereikia mokėti didesnių atlyginimų, nes trūkstamą dalį žmogus galės ir turės skolintis. Tai natūrali bankininko pozicija. Kita vertus, greitai pamirštame, kuo baigėsi skolinimosi bumas.

Pasiūla ir paklausa tarpusavyje susieina, būtent, pusiausvyros kainoje- teigia Maršalas ir užimtumo lygyje atsižvelgiant į vartojimą, t.y. paklausą, ir į investicijas, t.y. pasiūlą, ir darbo našumą- pripažįsta Keinsas. O pakitusi kaina akimirksniu išsiunčia signalus visai rinkai (Hajekas) apie artėjančius pokyčius.

Nausėda, būdamas klasiku, iš tiesų pritaria Keinsui, kad darbo užmokestis negali didėti sparčiau nei darbo našumas. Vadinasi, negali ir lėčiau. Nes tuomet mažėja motyvacija dirbti našiau. Kita vertus, nesant pakankamai pajamų neįmanoma įpirkti prekių. Iš čia, matyt, ir kilęs teiginys, kad ” turtingas gali nupirkti daugiau prekių, bet nenori, o neturtingas nori, bet negali!“. Savo ruožtu, didėjančios kainos dar daugiau sumažina perkamąją galią, todėl dar daugiau sumažėja pirkimai ir, natūralu, gamyba bei užimtumas.

Ir čia p. Nausėda daro, mano požiūriu, esminę klaidą- nes mažesnės žmonių pajamos nesudaro prielaidų didesnei gamybai, kaip ka norėtų, vadinasi, ir masto ekonomijai bei konkurencingumui. O skolinimasis gali padėti ekonomikai tik trumpą laiką, nes vėliau reikia grąžinti ne tik paskolą, bet ir palūkanas. Vadinasi, po kurio laiko pasiskolinęs žmogus išleidžia dar mažiau, nei prieš skolinimąsi. Dalinai dėl to, mano nuomone, ir kyla krizės, t.y. ekonomikos nuosmukiai. Tuo tarpu dvasiniai nuosmukiai prasideda pertekliuje. Nors priklausomai nuo Dievo malonės ir žmogaus tobulumo laipsnio gali ir neprasidėti nei pertekliuje, nei nepritekliuje. Galbūt todėl tautų Apaštalas Šv. Paulius ragina pasidalinti tuo ką turi turintiems perteklių, kad tie kurie turi nepriteklių jo neturėtų, o vėliau viskas išsilygintų.

Dar viena įdomi, tiksliau ne viena detalė. Nedarbas ES 2011 metais didėja būtent tose valstybėse, kuriose yra didesnė maisto produkcijos infliacija ( pirmas paradoksas!), nors pagal neoklasikus taip neturėtų būti ( Filipso kreivė).

Atliktas tyrimas parodo, kad 2011 m. sausio metinei maisto infliacijai turėjo didelės reikšmės 2008 metų gruodžio mėnesio bendra infliacija (ir daugiau nei 2011 metų). Antra, akivaizdu, kad kuo mažesnės sąnaudos darbo užmokesčio fondui- tuo didesnė maisto infliacija (paradoksas Nr. 2!!). Trečia, mažas darbo užmokestis visiškai negarantuoja ( trečias paradoksas!!) užimtumo (Lietuva, Latvija, Estija ir kt.), o tai reikalauja peržiūrėti neoklasikinius principus ir grįžti prie tikrojo A. Smito mokymo, pasak kurio, laisva rinka ( jeigu tokia būna, o ir ekonomistė prezidentė D. Grybauskaitė kaipo tokios savo priešrinkiminėje kampanijoje nepripažino, bet gal dabar kas nors pasikeitė) gali egzistuoti tik nekorupcinėje erdvėje. Kaip suprantu, mums iki tokios erdvės yra bent jau kol kas labai toli.

Todėl p.Nausėdos klausimą dėl menko darbo užmokesčiop paversčiau klausimu-  kada gi pagaliau liausimės papirkinėti?, kad būtų galima išgyvendinti monopolijas ir padidinti atlyginimus. O ir jau minėtas A. Maršalas pripažįsta, kad monopolijos nepriklauso rinkos ekonomikai, o yra tik nuokrypis nuo jos.

Rodyk draugams


Komentarai (0) | Rašyti komentarą »

Kas slypi už Ūkio ministro D. Kreivio pasitraukimo?

2011-03-18
dainiusbutautas

Matyt, reikėtų pradėti nuo pradžių. Krizės metu buvo sudaryti du planai: Antikrizinis vėliau virtęs Ekonomikos gaivinimo planu. Apie šiuos planus rašau apibendrintai. Iš pirmo žvilgsnio susidaro įspūdis, kad su nedidelėmis išlygomis abeji planai liko tik popieriuje. Masiška daugiabučių renovacija taip ir nepradėta išskyras pavienius atvejus, o kitos ekonomikos gaivinimo priemonės, konkreti parama SVV, įsteigimas UAB už 1 litą, Fizinių asmenų bankroto įstatymas, galintis pasitarnauti kaip prevencinė priemonė bet kokiems “burbulams’ ir kitos kol kas dulka tik stalčiuje. Nors, suprantama, ne nuo vieno ministro tai priklauso.

Tiesa, pritraukta į Lietuvą viena kita stambi užsienio bendrovė, sako, kad yra ir daugiau užsienio investicijų. Žinoma, mieliausia, kad atsigauna eksportas, bet tai priklauso nuo atsigaunančių užsienio rinkų bei nemiegančių Lietuvos gamintojų, prekybininkų bei kitų paslaugų teikėjų. Bet reikia prisiminti, kad didėjantis eksportas gali padidinti kainas ir vidaus ekonomikoje.

Tad, nerealizuotų planų fone pasitraukimas yra viena garbingiausių išeičių. Vis dėl to neskubėčiau su pirmalaikėmis išvadomis.

Atsigaunančios ekonomikos sąlygomis ir Japonijos branduolinės nelaimės akivaizdoje, kai trapūs ekonomikos žiedeliai gali būti nudžiovinti niūraus radiacinio fono, kai kurios minėtos priemonės atsižvelgus į perspektyvą gali ir pajudėti iš “mirties” taško. Tad pradėtus darbus atėjusiam ministrui net gali būti lengviau įvykdyti.

Bet net ir tokiu atveju man šioje istorijoje, kaip sakoma, galai nesusieina. Mat kažkodėl visi išpuoliai spaudoje prieš D. Kreivį, nesiimu spręsti apie jų pagrįstumą ar nepagrįstumą ir pripažįstu, kad ugnies be dūmų nebūna, keistai sutapo su keliais įvykiais.

Pirma, Eneregetikos ministerija, kaip liaudiškai sakoma, padavė į teismą grobuonišką Gazpromą už sutarties nevykdymą. Antra, pareikalauta, kad Lietuvos dujos pakeistų savo vadovą ir du valdybos narius, nes šie nereikalauja iš Gazpromo savo įmonei ir visiems Lietuvos žmonėms teisingos dujų kainos. Ir ši neteisinga dujų kaina bei mažėjančios socialinės investicijos į žmogų pensijų, nedarbo ir kitų pašalpų pavidalu bei kiti veiksniai sudarė sąlygas Vilniuje naujoms jėgoms ateiti į valdžią. Kaip ir kam jie dirbs- parodys laikas. Trečia, Susisiekimo ir Aplinkos ministerijų bei kitų verslo grupių dispozijoje esančios privačios įmonės, kaip spauda teigia, nebegavo finansinės paramos iš įvairių ES Lietuvai skirtų lėšų fondo. Ketvirta, pareikalauta atskirti nuo Gazpromo įmonės Lietuvai priklausančius perdavimo tinklus (rašau liadiškai). Ir t.t.

Kas keisčiausia, kad kiekvienas išpuolis spaudoje ne sekė D. Kreivio galbūt nusižengimus, bet šie buvo paviešinti, išspausdinti dieną- dvi anksčiau?? nei, pavyzdžiui, Lietuvos Vyriausybė kreipėsi į EK dėl neteisingų Lietuvai Gazpromo teikiamų dujų kainų ar kitų paminėtų veiksnių. Susidaro įspūdis, kad šiais išpuoliais buvo siekiama nukreipti visuomenės dėmesį nuo šiuo metu esminių materialių dalykų- Lietuvos ekonominio ir energetinio saugumo užtikrinimo. Be to, kita pusė turėjo būti labai ir labai gerai informuota apie bet kokius Vyriausybės ir Energetikos planus.

Bet kodėl pasirinktas D. Kreivys? Mano nuomone, visų pirma, tai naujas žmogus politikoje. Antra, kaip ir kiti ( Ušackas, Dagys ir kt.)- tai galimi politikai, kurie gali užsiauginti politinius didvidendus ir galbūt net kandidatuoti artimiausiuose ar kituose rinkimuose į pačius aukščiausias šalyje pareigas. Trečia, akivaizdus nenuolaidumas įpratusiems Lietuvos valdžios finansuose šeimininkauti kaip namuose įvairiems asmenims. Nedarant išimčių net saviems. Ketvirta, atsižvelgiant į daugybę išpuolių prieš Tikinčius žmones darau prielaidą, kad tuo norima parodyti, kad Jūs, Tikintieji, geriau į valdžią neikite. Todėl sakau- EIKITe. Bet būkite itin budrūs. Ir penkta, keista, kad šalies vadovė nušalina nuo pareigų žmogų, kuris kaip ir ji apsiėmė kovoti su korupcija. Juk kai žmonės kovojantys su korupcija pradeda kovoti tarpusavyje- laimi Korupcija ir pralaimi verslas ir žmonės. Galbūt, kažkurio iš šių žmonių kova su korupcija yra tik butaforinė? Laikas parodys, tik kažkodėl manau, kad kovai su Korupcija dar neatėjo laikas. Čia kažkodėl prisimenu rūpestingos Marijos žodžius „ jie nebeturi vyno”.

Rodyk draugams


Komentarai (0) | Rašyti komentarą »

Savivaldybių Rinkimai 2011: ar Vilnių prarandame, Lietuvą – irgi?

2011-03-04
dainiusbutautas

Kodėl Rinkimai iš didžiosios?, - nes žmonės balsavo ir balsavo aktyviau, nei anksčiau. Šie rinkimai atskleidė neįtikimą faktą- didesnis balsavusių skaičius per daug nesumažino konservatorių ir per daug nepadidino socialdemokratų balsų. Gal tuomet konseravatoriai taps draugiškesni žmonėms ir daugiau jais pasitikės, nes matyti, kad šios ( konservatoriškos) idėjos yra reikalingos. Žinoma, galima svarstyti, kiek tos konservatoriškos idėjos yra gyvos pačioje partijoje. Mat pakrypusi link neoliberalizmo, bent jau premjeras A. Kubilius, kaip apžvalgininkas G. Mitrulevičius teigia, konservatoriškoji politinė srovė priversta paneigti savo pagrindinius principus: Tradiciją, Šeimą ir nuosavybę. Kodėl?

Akivaizdžiausiai galima palyginti per ekonominius aspektus. Liberalizmas, koks jis yra mūsų krašte, iš esmės nesprendžia jokių socialinių- ekonominių ir tuo labiau jokių kitų problemų, nes viską turi sutvarkyti ne- laisva rinka. Kodėl ne- laisva?, nes A. Smito laisvojoje rinkoje, kaip jis ją įsivaizdavo, nėra vietos korupcijai. Mūsuose gi korupcija tikrai nėra svetimas reiškinys ir netgi labai gajus. Todėl nuolat kyla ekonominės peraugančias į soacialines krizes, kurias papildo finansinių išteklių nuvertėjimas (Keinsas). Todėl nuolat ekonomika tai išgyvena pakilimą, tai- nuosmukį. Visai kaip išgirtoji Vakarų Europa XIX šimtmetyje.

Ir todėl ekonomika išgyvena nuolatinę kaitą tarp ženklios infliacijos ir defliacijos, kuri net labai menka gali išversti iš koto net pačias galingiausias įmones. Infliacijos metu turtas, t.y. nuosavybė, o ypač po to sekančios krizės praranda dalį savo vertės. Dėl įvairių patiriamų krizių skiriasi šeimos bei nyksat tradicinės vertybės. Todėl galima teigti, kad konservatoriškoji srovė linkdama į liberalizmą save ir sumažina, o kartu ir juos remiančių žmonių savimonę. Žinoma, galima pripažinti, kad krizių metu kaip tik sustiprėja tos šeimos, kurios remiasi moralinėmis vertybėmis, bet liberalizmas ir šias yra pasišvoęs sunaikinti. Nes laisvos rinkos apologetams Tradicija, Šeima ir nuosavybė yra kliūtis įgyvendinti savo užmačias. Mat morališkai atsparus žmogus sunkiai pasiduoda pigiems neegzistuojančios utopinės laisvos rinkos principams. Žinoma, utopijose lengva gyventi, bet ar tai mūsų valstybės vystymosi Kelias ir Vizija?

Ši įžanga būtina norint geriau suprasti, kas gi per šiuos rinkimus vis dėl to įvyko. Ypač Vilniuje.

Dabar bandoma šių rinkimų rezultatus nurašyti tautiniams elementams. Bet ar tai visapusišką požiūrį atspindintis bruožas? Gal greičiau noras pabėgti į savo utopinio liberalizmo vizijų kambarėlį, kuriame nėra jokios realybės.

Žinoma, negalima visiškai nuneigti tautinio rinkimų pagrindo, ypač lenkų- rusų aljanso aspektu. Bet, ar žmogus balsuos norėdamas sumenkinti savo ekonominę gerovę ar bent jos menkas perspektyvas? Šio elektorato rinkėjai nėra turtingi žmonės ir greičiausiai yra neturtingi. Kai šildymo sąskaitos viršija mėnesio pajamas, kai rajonų gatvės ir kiemai yra nevalyti ir niekas nesamdo šių žmonių šiam darbui atlikti ir dar, be to, bruka į rankas nemokamam darbui kastuvus, kai kainos didėja, ypač maisto, ir toliau, ir nėra jokių perspektyvų nei dėl darbo nei dėl gerėjančios situacijos, kai neleidžia, kaip teisininkas Ignas Vėgėlė pabrėžė, demokratiniu būdu išreikšti savo nuomonės mitingų metu, kai… tuomet lieka tik viena-  keisti valdžią.

Kas įdomiausia, kad augančias šildymo kainas nulemia aukšta naftos kaina bei aukšti komunalinių paslaugų įkainiai. Ir nauja valdžia vargu bau ar galės čia ką nors pakeisti. Mat neteko girdėti, kad tiek lenkakalbių, tiek rusų išrinkti atstovai ką nors būtų nuveikę, kad šios kainos būtų mažesnės. Antra, šią situaciją gali sušvelninti socialiai jautri valdžios (Seimo, savivaldybių) pozicija. Bet priešingai, vietoj tokios socialiai jautrios pozicijos valdžia demonstruoja ekonomiškai kietą, kurios net neapsiverčia liežuvis vadinti ekonomiška. Tokiu būdu valdžia vietoj spręsdama problemas ir užkirsdama galimas socialines krizes, kurios linkusios pernelyg dažnai peraugti į politines ir ekonomines, jas tik pagilina.

Akivaizdu, kad šie rinkimai yra rimtas ir labai rimtas perspėjimas partijoms, kurios planuoja ruoštis artėjantiems Seimo rinkimams. Be to, ši politinė sistema, kaip mini pašnekovas Gintaras, tokiame būvyje kokiame yra, nebeturi jokios ateities vizijos, o pasak Igno- realios dešinės lyg ir nesimato. Keista ir tai, kad šiuose rinkimuose visos partijos laimėjo, bet juk taip nebūna. Kažkas visuomet pralaimi. Ir šiuo atveju pralaimėjo Krikščioniškoji Demokratija, be kurios visa dabartinė politinė sistema paskęsta utopinėse iliuzijose ir praranda realybės pojūtį. Todėl pralaimi ir visa Lietuva. Paantrinant Gintarą- kartu ir be tikrosios socialdemokratijos ši politinė sistema taip pat nėra pilnutinė. Betgi iki kitų Seimo rinkimų yra pakankamai laiko. Tad žmonės- jumyse visos viltys.

Čia norisi baigti optimistine nata, kai Žemės ūkio ministro viena studentė paklausė, kai valdantieji (1926 m., Kaunas) išblaškė taikų, studentų mitingą, kas dabar bus, M. Krupavičius atsakė: „ aš tikiu lietuvių tautos genijumi“. O Jūs?

Rodyk draugams


Komentarai (0) | Rašyti komentarą »

Smulkiam Verslui būtinos REGULIUOJAMOS pėsčiųjų perėjos.

2011-02-11
dainiusbutautas

Pėsčiomis einantį Žmogų, akivaizdu, galima sulyginti su Smulkiuoju Verslininku, o važiuotą ir dar naujausiu automobiliu- su stambiuoju. Kad pėstysis žmogus saugiai nueitų į parduotuvę, į darbą, į teatrą ar kitur- būtinos pėsčiųjų perėjos. Jeigu jų nebūtų dalis žmonių apsipirkinėtų, dirbtų  ir t.t. tik vienoje gatvės pusėje, o kiti - kitoje. Nekoks būtų vaizdelis žvelgiant pro langą, kaip kai kas tikriausiai pasakytų. Arba reiktų su visuomeniniu transportu apvažiuoti visą ratą kad saugiai persikelti į kitą gatvės pusę. Dažnai dėl itin intensyvaus eismo neužtenka ir paprastų perėjų, bet būtinos ir reguliuojamos.

Lygiai taip ir versle. Kai Smulkusis Verslininkas nori pradėti verslą jis turi pereiti į kitą gatvės pusę. Ką reiškia pereiti į kitą gatvęs pusę?- tai reiškia pereiti gatvę, kuria jau įprato važinėti įvairūs automobiliai, kurią vairuotojai jau įprato laikyti sava. T.y., kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio, Smulkus Verslininkas tiesog nori atriekti gabalėlį gardžios verslininkystės nuo bendro pyrago. Kažkam toks elgesys gali pasirodyti tiesiog nepadorus, todėl pėsčiojo automobilių vairuotojai tiesiog nepraleidžia ir jis priverstas tūnoti savo kiaute savojoje gatvės pusėje. Bet čia rinka arba per maža arba jau užimta. Todėl būtina pereiti į kitą gatvės pusę norint pradėti smulkų verslą. Juk tame nėra nieko neįprasto ar netinkamo- žmogus nori dirbti, užsidirbti ir oriai gyventi. Tai net ir troleibusams yra žinoma. Bet ne automobilių ir dar prabangių  vairuotojams. Nors ir čia yra išimčių.

Matydama į bėdą pakliuvusius valstybė įrengia pėsčiųjų perėjas. Bet spėkit iš trijų kartų- ar per jas galime eiti saugiai?

Taip ir Smulkiam Verslininkui nėra saugu pradėti bet kurį verslą. Kartais prie pėsčiųjų perėjos atsiunčia budėti policininkus- tuomet lyg ir turėtų būti tvarka. Juk Smulkus Verslas yra šalies STRATEGINIO UŽDAVINIO PRIORITETAS Nr. 1. Bet kas atsitinka, jeigu pėstysis nepraleidžiamas? Na, galbūt surašomas protokolas, kurio pasekmės visiems yra aiškios: kaltų nėra. Taip ir Smulkus Verslininkas vos tik pradėjęs verslą tuoj pat susiduria su Valstybinės Mokesčių Inspekcijos reikalavimais sumokėti visus mokesčius, nors dar nei cento nėra uždirbęs, o tik kol kas viską pradirbęs, o jeigu ne, tuoj pat areštuojamos sąskaitos. Ką reiškia areštuoti sąskaitą verslininkui? Tai nusiųsti jį tiesiai į reanimaciją, nors jis dar tik tik pradėjo čiaudėti.

Po kurio laiko pėsčių perėjoje įrengiami šviesoforai, kurie užtikrina pėsčiųjų žmonių saugų perėjimą į kitą gatvės pusę. Reikia kažkiek palaukti, bet užtat saugu. Taip ir versle- kad Smulkus Verslas galėtų kurtis, augti ir išsilaikyti, o ne prašyti paramos iš valstybės, t.y. iš visų mūsų, jam būtinos pėsčiųjų perėjos. Tai reiškia, kad stambus verslas negali turėti jokių išlygų prieš Smulkų Verslininką. KiTaip nutiesiamos gatvės, per kurias neįmanoma pereiti saugiai:

  1. Kaip žinoma, smulkiajame versle daugiau naudojama darbo jėga, o stambiajame- kapitalas išreikštas gamybos priemonėmis, nekilnojamuoju turtu ir pačiais įvairiausiais finansiniais instrumentais. Jeigu stambiam kapitalui yra prieinami visi šie gardėsiai, tai smulkiam - dažnai tik špyga taukuota. Ir dar gerai, jeigu iš viso su tavimi teikiasi kalbėtis. Taip nutiesiama pirmoji gatvė, per kurią neįmanoma saugiai pereiti.
  2. Kadangi stambus verslininkas naudoja daugiau kapitalo, o smulkus- daugiau darbo jėgos pagaminti dažnai konkuruojančius produktus, tai, kapitalo mokesčiams esant kur kas mažesniems, nei darbo mokesčiai įgyjamas nekonkurencinis pranašumas prieš smulkų verslą. Todėl šio prekės tampa nekonkurencingos rinkoje. Taip nutiesiama  antroji gatvė, per kurią pėstysis neišgali pereiti.
  3. Stambus verslininkas gamindamas didelius kiekius įgyja trečią nekonkurencinį pranašumą, nes jo gamybos sąnaudos turėtų būti mažesnės. Taip nutiesiama trečioji gatvė per kurią neįmanoma pereiti, jeigu nėra reguliuojamų pėsčiųjų perėjų.

Tokių nepereinamų gatvių iš ties yra kur kas daugiau- tai ir pažinčių, ir eilinės pagarbos stoka iš tikrinančiųjų ir valdininkų pusės, tai ir korupciniai ryšiai, kuriais mielai naudojasi prakutę verslininkai, tai ir, pagaliau, žmonių abejingumas, kuris tiesiog sunaikina Smulkų Verslininką ir  t.t. Taip …, bet kas atsitinka, kai stambūs verslininkai naudoja vien kapitalą, o smulkūs- vien darbą, bet, pavyzdžiui, smulkaus verslo iš viso nebelieka- nebėra kas perka prekių!! Apie tai  Boisguillebertas rašė jau XVII, Maltusas- XVIII-XIX ir Keinsas XX amžiuje: skurstantis žmogus, nors ir negamina, bet pirkdamas „ daro galimą kapitalistų pelno realizaciją” , o pasiūlos trūkumas nulemia ir didelį skurdą. Todėl būtina Smulkiajam Verslui nutiesti pėsčiųjų reguliuojamas perėjas. Ypatingai didmiesčiuose. Na, dar išvalyti gatves, kad pėstysis saugiau grįžtų namo ir galėtų uždirbti ne tik sau, bet ir valstybei, t.y. visiems mums.

Rodyk draugams


Komentarai (1) | Rašyti komentarą »

Ekonominiai patėmijimaI. Ar Vilniaus valdyme galima aptikti socialistinės ekonomikos bruožų?

2011-02-04
dainiusbutautas

Manau, kad TAIP. Pirma, sniego ekonomika, antra, įlipimo į viešojo transporto tvarka, trečia, švietimo sistemos darbuotojų menki atlyginimai.

Tiesą sakant, tai grįžimas net ne į sovietinę ne-ekonomiką, bet daug giliau- į natūrinės ekonomikos ūkį, kuris buvo populiarus ir minėtu laiku. Dėl to ši ne-ekonomika ir bankrutavo. Kaip žinoma, natūrinėje ekonomikoje piniginiai santykiai dar nebuvo išsivystę. Kiek vėliau karaliai ir kunigaikščiai mokesčius rinkdavo dvejopai- pinigais ir natūra. Natūrą galėjo sudaryti medus, kailiai, grūdai, maitinimo paslaugos teikiamos dvarui ir kariuomenei ir kt. Didikai ir bajorai dar privalėjo surinkti reikalui esant būrį didesnį ar mažesnį kareivių ir jį išlaikyti. Sąžiningiems ir atsidavusiems pavaldiniams buvo, kaip ir dabar, gausiai atlyginama- postais, titulais, žemėmis ir t.t.

Kuo piniginis ūkis pranašesnis už natūrinį? Pirma, gautus mokesčius natūriniu pavidalu reikėjo sandėliuoti, vežti į turgavietes ir kt. T.y. reikėjo skirti žmonių, laiko ir lėšų tam, kad realizuoti surinktus mokesčisu natūra. Todėl mokesčių surinkimo efektyvumas ženkliai sumažėdavo. O nukritus kainoms piniginis srautas galėjo būti ir neigiamas.

 Kas miestui svarbiau- monopolininkų pajamos ar žmonių gerovė?

1. Sniego krūvelės ir ne-ekonomika. Vilniuje net ir krizės metais biudžetas nesumenko ir siekia, jeigu klystu prašau mane pataisyti, apie 1 mlrd. litų. Kažkada Nepriklausomybės pradžioje ir su daug menkesniu biudžetu miesto valdžia nepalikdavo gatvių nevalytų ir netvarkingų. Tiesa, tuomet tokias paslaugas teikdavo valstybinės įmonės, kurios laikui bėgant buvo suprivatizuotos. Vadinasi, miestas, t.y. visi jos gyventojai, pirma, permoka už atliekamas paslaugas, antra, tų paslaugų kokybė yra daugiau negu abejotina. Todėl galima pripažinti, kad šių paslaugų suprivatizavimas buvo arba klaida, arba tiesiog trūksta viešųjų paslaugų kokybės kontrolės. Akivaizdu, kad laisva rinka kokiems 0,2 proc. gyventojų ir ne-laisva visiems likusiems, tiksliau kai kurios įmonės dirbančios tokiomis išties šiltnamio sąlygomis, kurias dar pagerina korupcinė politinė- teisinė- kultūrinė sistema, nėra pajėgios už priimtiną kainą atlikti miestui ir jo gyventojams kokybiškų paslaugų.

Spėju, kad dėl to nuostabusis ir senasis Vilnius, jo gyventojai ir verslininkai patiria keleriopų nuostolių. Pirma, nukenčia turizmas, dėl ko teikiamos lengvatos veišbučių sektoriui ir dėl to miesto biudžetas nukenčia du kartus. Antra, einant namo ypač atlydžio sąlygomis žmonės sušlampa, persišaldo, daugiau serga ir mažiau dirba, todėl didėja išmokos iš biudžeto. Trečia, tokiomis žiemos  sąlygomis žmogus tesiog greičiau nuvargsta, dėl to nukenčia darbo našumas, didėja pesimizmas visuomenėje, be to, skubama šlapiomis kojomis namo, o ne į parduotuvę. Privalumas- mažėja namie sukauptos maisto atsargos, bet mažėja pardavimai ir gamyba. Tiesa, mažiau maisto išmetama į šiukšlių dėžę. Beje, mano nuomone- viena iš krizės priežasčių- būtent, išmetimas maisto produktų į šiukšlių dėžę. Mat sunaudojus visus maisto produktus žmogus galėtų daugiau pajamų skirti švietimui, investicijoms, kultūrai. Be to, papildomai kainuoja ir suledėjusio sniego gramdymas, o įsigulėjęs sniegas daro neabejotinos žalos ir šaligatvių plytelėms bei kitai kelio ar pėsčiųjų tako dangai. Kaip matyti, miesto valdžia turi būti ne tik kompetentinga, bet ir mąstanti bei užjaučianti. Juk švarus ir tvarkingas miestas ne tik traukia papildomus turistų srautus, bet ir suteikia daugiau Vilties ir džiaugsmo šalia esantiems, todėl mažėja emigracija.

 Miesto valdžia yra žmonių tarnaitė, o ne gaspadorius.

2. Įlipimas tik pro priekines duris į viešąjį trasnportą man apskritai primena geto ar žiaurios diktatūros sąlygas. Kaip R. Kuodis tikriausiai pasakytų- o kur sąnaudų analizė šio problemos sprendimo? Ar dėl tu sumažėjo „zuikių”, ar dėl to padidėjo viešojo transporto pajamos ir sumažėjo sąnaudos? Mums, vilniečiams, norisi sužinoti atsakymus ne tik į šiuos klausimus. Pavyzdžiui, kodėl kioskuose transporto bilietas kainuoja 2 lt., o viešajame transporte- 2,5 lt. Ar dėl to, kad bilietai platinami vairuotojų padidėjo sąnaudos? Tuomet, kokia tų padidėjusių sąnaudų dalis tenka vairuotojams? Jei netenka, tai kodėl viešajame trasnporte mokame brangiau? Taip trukdomas vairuotojų dėmesys, prastėja vairavimo kokybė ir žmonių nuotaika. O neduok Dieve, dar pardavinėjant bilietus įvyks avarija ir nukentės žmonės. Atsižvelgiant į šiuos išsakytus argumentus manau, kad varymas žmonių pro vienas duris, ir dar itin šaltos žiemos sąlygomis, yra elementarus žmogaus orumo žeminimas ir tuo siekiama parodyti žmonėms jų savo vergišką vietą, kaip ir sovietinės ne-ekonomikos sąlygomis, kurios iš tiesų gali priminti ir laisvąją rinką. Panašumas tas, kad abejais atvejais turtėja tik turtingi. Ne išeitis irelektroninių bilietų įdiegimas- manau, kadtam taip pat reikalinga apklausa ir žmonių pritarimas. Užtenka diktuoti žmonėms sąlygas, kai pjie turi gyventi. Miesto valdžia yra žmonių tarnaitė, o ne gaspadorius.

 Tarybiniais laikais mokytojas nebuvo gerbiamas- taip ir išliko!!

3. Tarybiniais laikais mokytojas nebuvo gerbiamas ir tai atsispindėjo atlyginimo dydžiu, kuris buvo ir tebėra vergiškas. Galima daug šnekėti apie švietimo reikšmę visuomenei ir valstybei, bet jeigu tai neatsispindi finansiškai- tai tik tušti plepalai. Kaip ir su bibliniu tikėjimu- tu man parodyk savo tikėjimą, o aš tau parodysiu savo tikėjimo darbus. JAV prieš šimtą metų švietimo sistemoje žmogus uždirbdavo 5-6 kartus !! didesnį atlyginimą nei pramonėje. Po antrojo pasaulinio karo šis atotrūkis sumažėjo iki 3 kartų. Būtų gerai, jei Lietuvoje šis skirtumas sudarytų bent du kartus. JAV ekonomikos rezultatus matome. Europa visokiomis strategijomis bando sulygti su JAV, bet nesigauna. O gal tiesiog PVM reikia atšaukti ar sumažinti iki tokio lygio, kad neapsimokėtų siekti jo vengti. Kaip ir JAV. Kai švietimui valdžios skiriama suma ar tempai yra mažesni, nei skiriama ekonomikai, ar tuomet įmanoma su menkesniu žinių bagažu pasiekti spartesnio ekonomikos augimo? Juk ekonomikos augimą gali užtikrinti ne tik aukštos pridėtinės vertės produktų gamyba, kuri sudaro gal tik šimtasias dalis ekonomikos, bet ir visuotinė technologinė pažanga, kurią pirmiau skatina žmogaus dvasinė ir fizinė pažanga. Kas iš tų naujų technogolijų, jeigu neturime žmonių, kurie būtų pajėgus tomis atsinaujinusiomis technologijomis dirbti.

Ir tai tik menka problemų dalis. Ne veltui Enciklikoje Meilė tiesoje pagrįstai pripažįstama, kad moralė turi būti aukščiau ir anksčiau ekonomikos ir politikos bei kitų sprendimų bei turi veikti neatsiejamai nuo šių sprendimų. Tik tuomet galimas ir stabilus bei nuoseklus ekonomikos augimas. Bet tam būtina žmonių gausa, vadinasi pirmiausiai vertėtų atšaukti dar vieną sovietinį reliktą- abortų įstatymą, kuriuo tiesiogiai pasikėsinta į tautos moralę, jos tvirtybę, atsparumą ir gausą. Kaip matyti, klausimų daug, o atsakymų, kaip visuomet, dar daugiau. Na, ir nepamirškime optimizmo- nepaisant jokių krizių žmonija stumiasi pirmyn- į dvasinį, religinį ir fizinį atsinaujinimą.

Rodyk draugams


Komentarai (0) | Rašyti komentarą »

« Senesni įrašai Naujesni įrašai »

Verslo banga

Nuorodos


Verslo bangos
BLOGo autoriai


Naujausi įrašai


Archyvas



© 2011 Monitus Bonus :: Palaikymas: Blogas.lt