Kaip žinome, netiesioginiams mokesčiams priskiriami PVM, akcizai, muitai ir kiti mokesčiai susiję su prekių ir paslaugų pirkimu ir pardavimu.

Ateinančių 2010 metų valstybės biudžete numatyta sulaukti santykinai daugiau įplaukų iš netiesioginių mokesčių. Tokia netiesioginių mokesčių reikšmė valstybės biudžete kasmet vis didėja. Didėja dėl kelių priežasčių: pirma, santykinai mažėja tiesioginių mokesčių dalis; antra, dėl infliacijos, nes ”augant” kainoms didėja ir pardavimai, o todėl ir PVM įplaukos; trečia, didėja patys PV Mokesčiai.

Tokia mokesčių sistema, kai remiamasi netiesioginiais mokesčiais vadinama regresine mokesčių sistema. Ji tokia vadinama dėl to, kad juos pagrinde sumoka neturtingi žmonės, todėl juos dar vadina “vargo” mokesčiais. Tokiam pavadinimui kažkada pritarė ir buvęs finansų ministras A. Butkevičius. 

Netiesioginiai mokesčiai iš tiesų ekonomiką veikia dvejopai: didina kainas ir todėl, kaip ir infliacijos atveju, mažina perkamąją galią, todėl mažėja gamyba ir užimtumas. Todėl mažėja įplaukos į biudžetą. Dr.G.Nausėda mini, kad pastarasis 2009 m. rugsėjo mėnesio PVM padidinimas kol kas, kiek galima suprasti iš vieno mėnesio rezultatų, duoda tik pusę tikimo rezultato.

Be to, didėjant kainoms, t.y. infliacijai, didėja palūkanų norma, todėl, pasak J.M.Keinso, mažėja investicijos. Ekonomistas pripažįsta, kad dėl infliacijos kapitalas praranda savo vertę ir gali būti net nebeatkurtas.

Nepaisant autoritetingų ekonomistų nuomonės, netiesioginių mokesčių reikšmė valstybės biudžete vis didėja. Nors jau prieš keletą metų EK perspėjo Lietuvą dėl pernelyg regresinės mokesčių sistemos. Kodėl FM, politikai neatsižvelgia į šiuos perspėjimus?

Pirma, klaidingai manoma, kad netiesioginiai mokesčiai yra neutralūs. Antra, klaidingai suvokiama mokesčių regresijos esmė. Mat manoma, kad užtenka, kad Gyventojų pajamos būtų apmokestintos proporciškai ir jau bus įgyvendinta proporcinė mokesčių sistema.

Nieko panašaus! Pamirštama elementari detalė- būtent, pats PV Mokestis. Mat uždirbantis 1000 litų vartojimui išleidžia, pavyzdžiui 500 litų. Taip pat jis, pavyzdžiui, sumoka 30 procentų GPM. Tokiu būdu jis vien tik PVM (21 procentas) išleidžia 105 litus ir dar 300 litų GPM. Tokiu būdu jis sumoka šių dviejų mokesčių 405 litus arba 40,5 procento nuo gaunamų 1000 litų pajamų. Tuo tarpu žmogus uždirbantis 10 000 litų vartojimui išleidžia apie 2000 litų. Tuomet jis sumoka 420 litų PVM ir 3000 litų GPM. Tokiu būdu iš šių dviejų mokesčių suma siekia 3420 litų arba, nesunku apskaičiuoti, 34,2 procento nuo uždirbtos sumos. Kaip matyti gaunasi 6,3 procentų disbalansas neturtingo žmogaus nenaudai. Todėl ir susidaro regresinė mokesčių sistema. Be to, uždirbantis 10 000 litų tam tikrą dalį investuoja ir gauna papildomų pajamų. Todėl regresija tik gilėja. Tiesa, neskaičiuoju neapmokestinamojo GPM minimumo.

Todėl dėl PVM susidaro regresija turtingo žmogaus naudai, ir neturtingo žmogaus nenaudai. Šią neteisingą regresiją ir išlygina, turi išlyginti didesni kapitalo mokesčiai.

Kita vertus, turtingas žmogus dėl tokios regresinės mokesčių sistemos daug daugiau praranda, nes, kadangi neturtingų žmonių Lietuvoje yra dauguma, dėl PVM didėjimo vartojimas sumažėja reikšmingai, todėl mažėja kapitalo grąža ir vėl gi mažėja investicijos. T.y.- turtingų žmonių pajamos turėtų sumažėti daug daugiau, negu jis sutaupo nesumokėdamas keletą papildomų litų, kaip kapitalo mokesčių.

Be to, didėjant kapitalo mokesčiams, kaip teigia ekonomistai, berods, E.S.Felpsas, didėja vartojimas bei sumažėja kapitalo vartojimas, todėl padidėja ribinis kapitalo produktas ir kapitalo grąža. Didėjant kapitalo apmokestinimui, tikėtina, kad padidės pilietinis aktyvumas. Nes mokantis didesnius kapitalo mokesčius kapitalo naudotojas bus suinteresuotas daugiau skirti laiko prižiūrėti ar jie teisingai valdžios išleidžiami.

Todėl, galima teigti, kad mokesčių sistemai esmingai reformuoti reikalinga: a) ekonominis išprusimas; b) tyra intencija; c) blaivus protas ir gera nuotaika. Na, bent šito iš mūsų politikų ir ministrų tikrai neatimsi.

Rodyk draugams

Tokią greičiau faktą nei prielaidą galime priimti ar susidaryti išanalizavus mokestines ir nemokestines nacionalinio biudžeto įplaukas 2009 metų pirmą pusmetį ir palyginus šiuos duomenis su 2007 ir 2008 metų pirmo pusmečio rodikliais.

Tad tikrai galima teigti- MOKESČIŲ REFORMOS NEBUVO, MOKESČIŲ PADIDĖJIMO NĖRA.

Iš pirmo žvilgsnio turėtų atrodyti keistai toks teiginys, juk tiek daug šnekėta apie permainas, būtinybę stabilizuoti biudžetą, neišvengiamą ekonomikos nuosmukio egzistenciją ir t.t. Visa įvertinus vis dėl to galima pripažinti- jokios mokesčių reformos nebuvo, net ir kosmetinės.

Kuo remiuosi taip teigdamas. Žinoma, žmogus, kuris retkarčiais paskaito ne tik plačiąją spaudą, turbūt sukluso. Juk jeigu teigia, tai gal operuoja kokiais nors duomenimis, rodikliais ar tyrimais.

Mokesčių reformą kaip tokią galima suprasti, jeigu ženkliai kinta mokestinės proporcijos tarp vartojimo mokesčių, pajamų ir pelno mokesčių, turto ir kitų nemokestinių įplaukų, t.y. kinta šių mokesčių santykis su visomis mokestinėmis įplaukomis ir santykis su BVP.

Pateiksime pavyzdžius. Santykis su BVP. 1.Pajamų ir pelno mokesčiai: 2007 I pusm.- 5,81 proc., 2008 I pusm.- 5,97 proc., 2009 I pusm.- 5,87 proc.2. Prekių ir paslaugų mokesčiai (PVM, akcizai ir kt.): 2007 Ipusm.- 12,1 proc., 2008 I pusm.:- 12,59 proc., 2009 I pusm.-11,91 proc. 3. Turto mokesčiai: 2007 I pusm.  0,34 proc., 2008 I pusm.- 0,33 proc., 2009 I pusm.- 0,44 proc.4. Nemokestinės pajamos: 2007 I pusm.  1,34 proc., 2008 I pusm.- 1,51 proc., 2009 I pusm.- 1,88 proc.4.1. Lietuvos banko likutinis pelnas: 2007 I pusm.  0,16 proc., 2008 I pusm.- 0,31 proc., 2009 I pusm.- 0,41 proc. VISO PAJAMOS: 2007 I pusm.  20,37 proc., 2008 I pusm.- 21,03 proc., 2009 I pusm.- 20,55 proc.

Taigi visa įvertinus galima pripažinti, kad mokesčiai netgi sumažėjo nuo 2008 pirmąjį pusmetį 21,03 procento iki 2009 pirmąjį pusmetį- 20,55 procento, arba 0,48 procentinio punkto. Tiesa, net ir šiame mokestinių pokyčių minimalizme galima pastebėti ryškesnius perliukus: PVM surinkta 2009 pirmąjį pusmetį palyginus su 2008 pirmuoju pusmečiu 1,2 procento mažiau palyginti su BVP, o akcizo- 0,5 prc. daugiau, Nekilnojamojo turto mokesčių pagausėjo nuo 0,33 iki 0,42 procentų. Tiesa, pagausėjo ES paramos įplaukų- net 1,98 procentų palyginti su BVP ir 2008 metais. Tai ir visi ryškesni mokestiniai pakitimai.

Rezultatai. Ekonomistai pripažįsta, kad “ pagrindiniai makroekonominiai tikslai- tai maža infliacija ir mažas nedarbas”. Kaip matyti, infliacija mažėja, o nedarbas didėja. Šioje globalinėje nuosmukio fazėje atrodytų, kad niekas negali pagelbėti. Racionaliųjų lūkesčių teorija teigia priešingai- nedarbas susidaro dėl skirtumo tarp faktinės ir tikėtinos infliacijos.

Reziumė. Kad nedarbio problemos neliktų, teReikia kad nebeliktų skirtumo tarp faktinės ir tikėtinos infliacijos. Tyrimas parodo, kad nuosmukio fazėje Lietuvoje itin ryškus bendras pesimistinsi fonas. Suprantama, tai nereiškia, kad vien dėl optimizmo  be verslo idėjos, jokių paskaičiavimų, daugybės pasvarstymų už ir prieš, pasitarimų su profesionalais ir bendraminčiais, turėtume skubėti steigti įmones ir darbo vietas. Vis dėl galima sutikti su viena, kad racionaliųjų lūkesčių teikiamas galimybes reikėtų įvertinti iš naujo. Juk verta pabandyti. Daugiau žinių juk tikrai dar niekam nepakenkė. Du straipsniai ta tema: ( www.lb.lt., Pinigu studijos, 2007 m. Nr.2 ir 2005 m. Nr.1; žiūrėti: Nobelio premijos laureatai. Perskaičius kviečiu padiskutuoti šiomis temomis www.verslobanga.lt)

Rodyk draugams

Pastaruoju metu ne vieną ir tikrai ne vienintelį žmogų: vyrą ir moterį, kartais kankina nemiga, kartais apima pesimistinės nuotaikos, kai iš perdėto užimtumo laikotarpio staiga pereinama į nieko neveikimo, savotišką nesvarumo būseną. Tuomet gali apimti neviltis, kad iš tiesų nuo tavęs niekas nepriklauso, nes buvusi iliuzinė galia tarytum kažkur dingo, išsisklaidė tarytum rūkas miglose. O taip smagu grįžti į buvusią galios būsena, kuri kaip miražas dykumoje dingo negrįžtamai.

Vis dėl to, manau, neverta ilgėtis to, kas praėjo. Praeitis tarsi inkaras neleidžia pakelti bures ir išplaukti. Tad pakelk inkarą, iškelk tiek burių kiek turi jėgų ir draugų, ir … pirmyn savo laimės ieškoti. Tiesa, gali būti taip, kad ta laimė niekur ir nebuvo iškeliavusi ar tiesiog yra šalia, bet jos kažkodėl … nepastebi.

Sunkumų įveikimo priemonių planą kiekvienas gali susidaryti autentišką, t.y. jam vienam tetinkantį. Ir toks planas būtų pats geriausias. Tad pabandysiu tik nubrėžti galimas gaires, o toliau palieku kiekvieno sumanumui, išradingumui ir t.t. Beje, atsiprašau, kad rašau taip betarpiškai- tarsi draugui, bičiuliui, broliui. Sėkmės kuriant savo naują dienos darbotvarkę!

1. LAIKYKIS tvarkingos dienotvarkės: gultis 23 val., keltis- 07 val., pietūs-12-14 val. Kas pusvalandį ką nors nuveik.

2. ATLIK gailestingumo darbus sielai: sušelpk vargšą, aplankyk vaikų namus, savo senelius, aukšto, namo vienišą žmogų, pabendrauk su juo/ jais.

3. IŠKEPK pyragą, parašyk eilėraštį, perskaityk knygą, išmok groti gitara… padaryk tai apie ką visuomet svajojai, bet nedrįsai. PASIDALINK SUKURTU GĖRIU. Gyvenk skaisčiai, tai tikrai nėra gėdinga. Išmintis yra pasislėpusi tyrume.

4. PADARYK kasdien po gerą darbą: pasisveikink su kaimynu, ištiesk priešui ranką, pavalgydink jį, pakelk patį mažiausią popierėlį gatvėje ar prie savo namų ir t.t.

5. ATLEISK visiems ir, svarbiausia, pačiam sau už savo netobulumus, silpnumus ir kt.

6. PAPRAŠYK pagalbos tau rūpimu klausimu, pageidautina, tos srities profesionalo.

7. TIKĖK, visomis jėgomis, kad gali būti geriau.

8. PARAŠYK straipsnį į laikraštį tavo domima tema. Paskambink į Žinių radijo ar kitą laidą, išsakyk savo nuomonę. Būk vertu/a savo valstybės piliečiu/te.

9. IŠSIRUOŠK į piligriminę kelionę, JUK visada to norėjai. Artimiausia: Vilnius, Aušros vartai- Trakai, jau šį šeštadienį, rugsėjo 5d., 8 val. ryte. Apsiauk patogia avalyne, pasiimk apsiaustą nuo lietaus ir truputį maisto bei… geros nuotaikos. Kelkis ir eik! Galbūt ten susitiksim.

10. RAŠYK elektronines ir SMS žinutes lietuviškai, domėkis savo krašto istorija, perskaityk istorinę knygą. Būk visaverčiu šalie piliečiu/te.

11. BŪK visada mandagus ir kultūringas, net kai tavęs niekas nemato.

12. BŪK, tiesiog, savimi, būk sąžiningas pats sau, priimk save tokį, koks ESI. Tikrai esi mylimas žmogus: mylimas vyras ir mylima moteris.

Tepadeda tau tavo Angelas Sargas, kalbėkis su juo.

Rodyk draugams

1. Kategorjos. Pastaruoju metu kalbant apie ekonomiką, analizuojant jos vyksmą, procesus, galima ir kartais tenka susidurti su emocijomis. Kartais net perdėtomis. Ką tai reiškia, mąstyti emocijomis, kalbant apie ekonomiką? - gali paklausti tūlas skaitytojas Martynas. Greičiau ne reiškia, bet pasireiškia. Pavyzdžiui paanalizuokim užimtumo pokyčius esant ekonomikos nuosmukiui Lietuvoje. Vos tik viešai pradėjo visais frontais garbingos žiniasklaidos priemonės kalbėti ir net šaukti ditirambus “k-rizei“, matyt, norėdama pritraukti daugiau skaitytojų, ir tai normalu, kaip ta pati krizė priverti susimažinti tam pačiam skaitytojų ratui, nes žmonės pradėjo, tikriausiai, daugiau taupyti. Taip pat ir išlaidas žiniasklaidai. Ir kuo gi tai pasireiškė dar?- klausia Martynas. Teisingai klausia išmintingasis skaitytojas, mat užimtumo pokyčiai atspindi realius ekonomikos pokyčius tik dviejuose ekonomikos sektoriuose- statybose ir , berods, viešbučių, bet gerai nepamenu, o kituose dvejuose užimtumas net nepakito, nors BVP tuose sektoriuose pakito net ketvirtadaliu, o dar kituose likusiuose sektoriuse užimtas palyginti su tų sektorių BVP pokyčiais sumažėjo kur kas daugiau, negu būtų ekonomiškai pagrįsta. T.y. atleido daugiau, negu “apsimoka”.  O atleisti nuo darbo žmonės dar kurį laiką “išlaikę” vartojimo lygį, nes yra susitaupę juodai dienai, t.y. pasidėjo pinigus po pagalvę arba į kojinę, vėliau turės, matyt, šiek tiek paieškoti dorybių…, arba gudrybių, kaip išgyventi per savaitę už 20 litukų. Ar panašiai. Argi tai įmanoma? -vėl klausia Martynas. Įmanoma, ir dar kaip įmanoma. Viskas įmanoma, kai norima. Juk ir sunkumų dažniausiai žmogus pats prisiprašo, kai neatlieka namų darbų arba moka, bet nedaro gera.

2. Tikslumas. Dienomis vienas pažangesnių šalies kaip politikų, dabartinis Premjeras A.Kubilius, labai netiksliai paaiškino, kad nusileidome iš 8-to aukšto į 5-tą. Tuomet susimąsčiau, apie ką gi čia dabar, apie ekonomiką, ar apie infliaciją. Kol kitu kartu paaiškino, kad apie ekonomiką, infliacijos džinas jau išėjo iš butelio. Tuomet pradedi suprasti, kodėl didinamas PVM. Ir kodėl gi?- susimąstė Maretynas ir pradėjo skaičiuoti būsimas didesnes išlaidas. Labai paprasta, broli Vatsonai, pasakytų Šerlokas Holmsas, pagal indukcijos dėsnį, priešingą dedukcijai, pakilus kainoms daugybėje sektorių padidės pajamos ir viename vieninteliame- valstybės biudžete. O gal tai ne indukcijos, o dedukcijos dėsnis. Mat visuomet juos supainioju. Kaip kažkada laikydamas egzaminą supainiojau, berods, Tadžikiją su Turkmėnija. Nors ir vėliau lyg tai pasitaisiau, vietoj 5 uždirbau 4. Dabartiniais terminais- 10 ir 8. Tikra įvertinimo infliacija, nors ir suteikia tikslumo iliuziją. Bet įsivaizduokite dėstytoją, kad jis užsimiršo, kurioje santvarkoje gyvena ir vis rašo maksimalius pažymius:  Onutei- “penki”; Jonukui- “penki” ; o Grytutei- “keturi”. Tuomet ir 5 tampa geru pažymiu. Tik brangiau kainuoja. Tai kodėl gi biudžetas nesurenkamas?- klausia vis klausinėjantis Martynas. Tiesą sakant, surenkamas, kai patikslina. O nesurenka pagal pirminį planą dėl tos priežasties, kad užmiršta, jog pagal racionaliųjų lūkesčių teoriją, žmonių ir verslo lūkesčiai gali apriboti ekonominės politikos vykdymą. Tuomet žmonės yra patys kalti, dėl to, kad biudžetas nesurenkamas,  ir tuomet trūksta lėšų mokytojams, gaisrininkams, gydytojams ir kitiems valstybės tarnautojams?- greitakalbe išberia it žirnius žodžius išmintingasis ir sumanusis Martynas. Visiška tiesa dar nėra absoliuti tiesa, - atsakau jam. Mat, kai kuriose valstybės funkcijose, būtent švietime ir visuomenės apsaugoje bei sveikatos sektoriuose išlaidos darbo užmokesčiui palyginti su bendromis išlaidomis šiek tiek ar daugiau sumažėjo. Kita vertus, žmonės taupo, nes nepasitiki vyriausybės sprendimais. Taip ir pat indėlių aukšta palūkanų nroma skatina taupyti. Tai gal vyriausybė gali sumažinti indėlių palūkanų normą? -greitai pagauna mintį garbusis Martynas. Na, ji nėra tokia visagalė, kad  palūkanų normą sumažintų tiesiogiai. Nors, Martynai, pasižymi tikrai keinsistišku protu, nes jau žymusis ekonomistas J. M.Keinsas pažymėjo, kad norint atgaivinti ekonomiką reikia mažai kintančių tasikyklių bei žemos palūkanų normos. Bet vykdant žemos infliacijos politiką tikrai galima pasiekti neaukštų palūkanų. Tai kas trukdo taip elgtis mūsų vyriausybei? Na, gal ir niekas netrukdo, gal tik mąstymas ne ekonominėmis kategorijomis, bet emocijomis. Juk ekonomistai jau senokai pripažino, kad norint fiskalinėmis ( mokesčių) ar monetarinėmis ( už šias atsako Centrinis Bankas) priemonėmis padidint užimtumą, dažniausiai didėja infliacija.

3. Emocijos ir Išmintis. Kuo brandesnis žmogus, kaip sako kun. Paulius, tuo jis mažiau vadovaujasi emocijomis ir jausmais. Kaip kylant į kalną, norint pasiekti tikslą, turi palikti emocijas ir jausmus ten apačioje, taip ir einant gyvenimo keliu, tobulumo keliu, kurio eiti siekia kiekvienas protingas žmogus, o tokiais esame visi mes gimę, turime palikti emocijas ir jausmus bei palaipsniui pereiti prie Išminties. Bet juk tai didžiausia nesąmonė, juk emocijos, jausmai padeda gyventi?!- nekantrauja įsiterpti Martynas. Valdomos emocijos ir valdomi jausmai padeda gyventi. Be to Išmintis skatina ir protingumo, teisingumo, susivaldymo bei tvirtumo- keturias pagrindines- žmogaus dorybes.

4. Na ką gi, tęsia Martynas, matyt, reikėtų eiti pakeliauti į kalnus… paieškoti Išminties.

Na, nebūtina taip toli…

Rodyk draugams

2009 metų sausio mėnesio finansų apžvalga.

Paskolos korporacijoms šių metų sausį palyginti su praėjusiu padidėjo beveik 300 mln. litų skolinantis beveik vienu procentu brangiau (9,35 proc.). Tuo tarpu namų ūkiai skolinosi beveik 70 mln. Litų mažiau: paskolos vartojimui sudarė- 17,4 mln. Litų (16,2 proc.), paskolos būstui- 8,84 mln. Litų (8,63 proc.) ir kitos paskolos 171,8 mln. Litų (5,87 proc.). Bendrovių indėliai sumažėjo apie 500 mln. Litų, o namų ūkiai sukaupė bankuose beveik 200 mln. litų daugiau bei uždirbo daugiau dėl kur kas didesnių palūkanų. Nors per metus metinė infliacija sumažėjo nuo 10,8 iki 8,7 procento. Vadinasi, jei žmonės skolina pajamas bankams jie vis dar praranda dalį uždirbtų pajamų palūkanų pavidalu, kai metinė infliacija ir palūkanų norma yra panašaus dydžio. Į valstybės biudžetą per šių metų du pirmus mėnesius sumokėta 2, 4418 mlrd. litų mokesčių, kai 2008 metais 0,7082 mlrd. litų daugiau. Indėlių likučiai 2008m. sausio mėnesio pabaigoje siekė - 24,7644 mlrd. litų, tuo tarpu 2009 metų sausio mėnesį- 23,410 mlrd.litų. Valdžios indėliai šių metų sausio mėnesį sumažėjo per dvejus metus beveik dvigubai iki 2,445 mlrd. litų.

Finansai įmonėms ir valstybei turėtų rūpėti trejais apsektais: ar visos sutaupytos lėšos yra investuojamos, koks infliacijos dydis ir gylis (kiek ji trunka), bei ar užtenka valstybei lėšų jai patikėtoms funkcijoms atlikti. Pastaraisiais metais ne visos santaupos yra investuojamos, todėl ekonomika nėra pusiausvyros būsenoje, kelinti metai iš eilės šalyje vyrauja itin didelė infliacija, valstybės pajamos kur kas mažesnės, nei pagal biudžetą numatyta valstybės funkcijoms atlikti.

Tokiu būdu būtina gerinti investicinį klimatą. Pirmas žingsnis- infliacijos mažinimas, jai sumažėjus iš esmės pagerėtų investicinė aplinka, sumažėtų palūkanų norma bei nedarbo lygis. Dėl mažesnės infliacijos sumažėtų ne tik įmonių, bet ir valstybės valdymo išlaidos, jas būtų galima efektyviau valdyti bei tinkamai prognozuoti ateities pajamas.

Tiesa, dalis žmonių ir verslo, valdžios sutaupytų lėšų bus panaudota namų renovacijai, studijų paskoloms finansuoti ir kt. Jei šios ekonominės- finansinės investicijos prisidės prie palankesnio investicinio mikroklimato kūrimo Lietuvoje, tuomet toks investicijų ir paskolų kryptingumas įgautų prasmę ir suteiktų šalies ekonomikai tam tikrą pagreitį lyginant su kitomis šalimis, ypatingai kaimynėmis. Bet statybų darbo našumas atsilieka nuo bendro šalies vidurkio, o AM reformos vaisių gali tekti laukti iki padaugės kvalifikuotų dėstytojų, kurių gali ir neužtekti dabartinei AM reformai pilnutinai įgyvendinti. Jei valstybei labai svarbu palaikyti statybų sektorių ( tai iš tiesų yra svarbu, kaip Kinijai statant Didžiąją Sieną ar Egiptui- piramides; tiesa, tai neapsaugojo šių valstybių nuo vėlesnės ilgametės stagnacijos) ir vienu metu vykdoma AM reforma, tuomet natūraliai siūlosi išvada, kad studentų žinios bus panaudotos “namų renovacijos projektui” įgyvendinti. Bet gal tai tik laikina ekonominės politikos kūrėjų pozicija, kuria bandoma priešininkams ” užleisti dūmų uždangą”, kad šie nieko nesuprastų. Bet jeigu tų dūmų bus per daug, gali ir saviems pradėti akis graužti.

Rodyk draugams

2009 metų sausio mėnesio ekonomikos apžvalga.

 

2009 metų sausio mėnesį pramonės apimtys palyginti su praėjusių metų sausio mėnesiu sumažėjo 15,3 procento, statybos darbų atliktų savo jėgomis- 10,59 procento, mažmeninė prekyba- -27,2 procento, prekių eksportas- 14,6 procento, importas- 40,59 procento. T.y. pramonės apimtys 2009 metų sausio mėnesį palyginti su praėjusių metų tuo pačiu mėnesiu sumažėjo apie 750 mln. litų, statybų apimtys (pagal 2008 I-ą ketvirtį)- apie 75 milijonus litų, mažmeninė prekyba- 621,1 milijono litų.  Kaip matyti iš paskelbtų ekonomikos sektorių duomenų minėtų sektorių apimtys šių metų sausio mėnesį bendrai sumažėjo 1,446 milijardu litų palyginti su praėjusių metų sausio mėnesiu. Kitose ūkio šakose (transporto, pašto ir telekomunikacijos, paslaugos) įmonių apyvarta 2008 metais sudarė 44,9 mlrd. litų arba apie 40 prcentų šalies BVP. Šių sektorių duomenys kol kas nėra paskelbti. Šį ekonominį nuosmukį sušvelnina 1,69 milijardu litų šiais metais sumažėjęs neigiamas eksporto- importo balansas.

 

Bendrojo pagrindinio kapitalo formavimas 2008 metais, kaip ir materialinės investicijos, išliko 2007 metų lygio, bet ženkliai, beveik 20 procentų, iki 2,95 mlrd. Litų padidėjo prekių atsargos. 2007-2008 metais prekių atsargos padidėjo net 5,36 mlrd. Litų. Palyginimui galima paminėti, kad 1995-2006 metais prekių atsargos padidėjo 5,03 mlrd. Litų. Tai reiškia, kad šia suma būtų galima sumažinti BVP, nes prekės šiai sumai pagamintos, bet neparduotos. T.y. BVP netektys galėtų būti ir didesnės.

Bendrojo pagrindinio kapitalo formavimas 2006 metais siekė- 20,84 mlrd. litų, 2007m.- 27,45 mlrd. litų, 2008m.- 27,23 mlrd. litų. Materialinės investicijos 2006 m. IV ketvirtį siekė- 5,62 mlrd. litų, 2007m. IV ketvirtį- 6,92 mlrd. litų, 2008 IV ketvirtį- 6,958 mlrd. litų; 2006m.- 15,2 mlrd. litų, 2007m.- 20,3 mlrd. litų, 2008m. – 21,63 mlrd. litų. Bedarbių 2008m. kovo 1 dieną įregistruota 99,9 tūkstančių, 2009 m. kovo 1d.-  jau 152,4 tūkstančiai.

 

Preliminari ekonominė analizė mums atskleidžia įdomų faktą. Net jei mūsų šalies ekonomika “nukristų” bent penkiolika procentų, kuriems nuteikia kai kurių ekonomistų pamąstymai, tai net tuo metu mūsų šalies ekonomika galėtų išlikti praėjusių metų lygyje atėmus įmonių uždirbtą pelną. Per keletą metų paeiliui bendrovių pelnas šalyje išaugo nuo dviejų milijardų litų iki beveik penkiolikos. Atsižvelgus į infliaciją akivaizdu, kad pastaraisiais metais pelno augimas pernelyg akivaizdžiai sutapo su infliacijos tempais. Nors pelnas yra sėkmingai tvarkomo verslo atspindys, vis dėl to per daug pasikliaujant infliacijos teikiama galima nauda, pamirštama, kad dėl kainų augimo daug sudėtingiau valdyti įmonės išlaidas ir sunkiau numatyti, ar įmonės pajamos padidėjo dėl padidėjusių pardavimų ar padidėjusių kainų. Antruoju atveju didinant gamybą didėja prekių atsargos. Prekių atsargoms didėjant “įšaldomos” apyvartinės lėšos, kurios galėtų grįžti į apyvartą. Tokiu būdų atsilaisvintų apie 5 milijardus litų, kurių taip trūksta šalies fiannsų sistemos apytakai pagerinti. Todėl būtina padidinti vartojimą, o ne jį mažinti, kaip dažnai tenka girdėti. Bet kurie žmonės ir jų grupės gali daugiau vartoti? Tik tie,  kuriems trūksta pajamų vartojimui, t.y. kurių vartojimas yra elastingas gaunamoms pajamoms.

 

Vadinasi, tam kad sumažinti prekių atsargas, pagerinti įmonių finansinę (likvidumą) padėtį, būtina padiditi mažiausiai uždirbančių pajamas. Padidėjus mažiausiai uždirbančių pajamoms dėl didesnio vartojimo į valstybės biudžetą būtų sumokėta daugiau mokesčių. Tiesa, jei net ir neturtingiausi žmonės  daugiau uždirbdami imtų daugiau taupyti, negu vartoti, tuomet, toks planas galėtų ir nepasiteisinti. Todėl būtina “pagerinti Vyriausybės reputaciją” (R. J. Barro ir D. B. Gordon (1983b), David Backus ir John Driffill (1985), Guido Tabellini (1985)), nes taip “pinigų politikos kūrėjai, kovodami su infliacija (…) daro įtaką privataus sektoriaus
lūkesčiams dėl ateities infliacijos lygio“(http://www.lb.lt/lt/leidiniai/pinigu_studijos2005_1/nobelis04.pdf; p.71), kad būtų galima pasitikėti ekonominės politikso kūrėjų sprendimais ir numatyti, kad ateityje gyvenimo sąlygos nesuprastės: bus galima dirbti ir uždirbti, t.y. infliacija, kuri mažina žmonių pajamas, turi būti sumažinta iki 1,5-2 procentų lygio. Ir ši infliacijos norma galėtų būti reglamentuota įstatymu.

Rodyk draugams

Kažkada žiūrėjau filmą apie jauną žmogų, kuris įsigeidė sukurti naują pasaulį. Kadangi tai nėra įmanoma, viskas aišku, kuo tai baigėsi- eiline žmogaus drama.

J.Ratzingeris dar 1960 metais paminėjo, kad senovėje mąstytojai stengėsi pažinti būtį, viduramžiais- stengėsi pažinti tai, ką sukūrė, o naujausių laikų mąstytojams labai norisi sukurti “naują tiesą”. Tarp tokių mąstytojų išsiskiria marksistai. Nesigilindamas ar tai yra įmanoma, tiesiog atkreipiu dėmesį į mąstymo pokyčius: pažinti, tai kas yra aplink, pažinti tai, ką sukūrei, padaryti naują pažinimą.

Šiuo metu, t.y. šiandien, tikrai supratau, kažkaip intuityviai, žinoma, tokias mintis įkvėpė Šv. Raštas ir Benedikto XVI enciklika Deus Caritas Est (Dievas Yra Meilė), kad pasaulį tikrai valdo Dievas. Pirma reakcija- o kaipgi mano indėlis į pasaulio kūrimą. Ir tuoj pat prisiminiau savo gyvenimą, jo istoriją- viskas, ką bandžiau daryti be Dievo, virto trupiniais ir vos ne …pragaru. Supratau, kad žmogus vienas nėra pajėgus atlikti gerų darbų, nors ir labai to nori. Kažkada viena mergina pasakė:” jei nori daryti gerus darbus, tai daryk”. Deja nuo noro iki realybės kartais yra labai ir labai toli, nors tai tik vienas žingsnis, valios žingsnis link apsisprendimo.

Kai supranti, kad past nieko negali pakeisti, tuomet stengiesi pažinti tai, kas yra sukurta. Po kurio laiko supranti, kad kadangi pats tai sukūrei, atsiduri pirminio neišsisprendusio pažinimo stadijoje- pats nieko negali pakeisti. Kadangi tokia padėtis žmogui nėra priimtina, ir žemina, tuomet jis stengiasi padaryti naują tiesą. Bet kam? Gal tam, kad galėtų ją valdyti. Jei Tiesa tampa per brangi, ją juk galima pakeisti.

Šiuo metu pasaulį sudaro tarp dviejų ir trijų šimtų valstybių. Beveik visos jos kalba skirtingomis kalbomis, jų tradicijos daugeliu atveju taip pat skiriasi, skirtingos tų valstybių valdymo tradicijos ir mokesčių sistemos bei valstybės lėšų panaudojimas. Vis dėl to visus žmones vienija troškimai- būti laimingu, būti žmogumi, būti oriu ir kilniu ir t.t. Tai įrašyta Žmogaus prigimtyje.

Bandydami įsivaizduoti pasaulinės vyriausybės privalumus ir trūkumus, galima prisiminti didesnių imperijų pavyzdžius. Užgrobdamos jėga ar derybomis, gudrumu ar vedybomis, naujas teritorijas (Šv.Romos imperija, Jungtinė Karalystė, Lietuvos Didžioji Kunigaištystė) užkariautojai vis tiek buvo priversti remtis vietiniais žmonėmis, didikais, kurie geriausiai pažįsta vietos papročius, gyventojus, jų tradicijas ir nuotaikas ir t.t. Kodėl? Vadinasi be vietinių žmonių paramos jokia imperija negali išsilaikyti. Net įvedus kariuomenę, tai ją reikia išlaikyti- o tuomet ekonominė teritorijos aneksijos nauda pradingsta, o be ekonominės naudos net Sacharos niekas nebandys užkariauti. Pabandykite Sacharoje pastatyti prekybos centrą ar atominę elektrinę. Ten niekam to nereikia. Ten reikia tiesiog vandens.

Tuomet, jeigu pasaulinei imperijai, vadinkime viską savais vardais, vis tiek reikia vadovautis vietos žmonėmis, tai kam tokia imperija yra reikalinga? Nebent tiems, kurie dabar nėra valdžioje ir jiems norisi joje pabūti, bet negali. Bet tam, kad dalyvauti valstybės valdyme reikia visai nedaug- gilaus pažinimo, be kurio neišsiverčia joks savo srities specialistas. Vadinasi, reikia grįžti į pradinę pažinimo ieškojimo padėtį. Na, gal dar reikia tam tikro pašaukimo, gebėjimo atskirti savo galimybių nuo savo troškimų. Geriausia, kai troškimai atpindi galimybes. Įsivaizduokime 150 kg. sveriantį šuolininką su kartimi, ar bėgantį maratoną. Arba atvirkščiai. Žinoma, galima pasinaudoti sukurtomis technologijomis, bet kodėl tuomet mieliau žiūrime gyvų žmonių, o ne robotų žaidžiamą krepšinį.

Pabaigai norėtųsi užduoti retorinį klausimą: ar pasaulinei vyriausybei labau jau patiktų, kad Lietuvos krepšinio rinktinė taptų Europos čempione… 

Rodyk draugams

Kartais toks įspūdis susidaro, kai išgirsti, kad išrinkome (į Seimą, savivaldybes), tad tegul dabar dirba.

Tuo tarpu, kai remontuojame butą, neduok Dieve, paliksime statybininkus vienus, o jei dar sumokėsime avansą, galima sakyti, kad po to geriau į butą iš vis neiti. Nes reikės samdyti naują statybininkų brigadą buto remontui.

Todėl, kai buto remontą patikime kitiems asmenims, ir tai natūralu, nes kiekvienas turi dirbti tą darbą, kurį geriausiai išmano, nuolat stengiamės prižiūrėti, kaip vyksta darbai, ar tinkamai išlygintos bei nudažytos sienos ir t.t. Be to, pilną atlyginimą mokame tiktai galutinai ir tinkamai atlikus darbą.

Tad kyla pgrįstas klausimas: kodėl savo butu rūpinamės daugiau, negu savo valstybe? Gal todėl, kad mūsų pačių valstybė mums mažiau rūpi?!
Tai kodėl tuomet piktinamės, kad ji valdoma netinkamai?!

Čia verta prisiminti vieną rusišką multiplikacinį filmuką, kai du darbštuoliai ne tik dirbo už žmogų ir blynus jam kepė, bet už jį ir valgė.

Rodyk draugams

Kuriant ekonomikos optimizavimo planą, siekiant mažos infliacijos ir mažo nedarbo, būtina prisiminti tokius apribojimus:

I. Ekonominės politikos (E.S.Felps’as) apribojimai:

1. politikos kūrėjų nuomonė kad galima leisti didinti infliaciją mažinant mokesčius ar paklausą skatinančias palūkanų normas;


2. pinigų ar bet kuri kita stabilizavimo politika gali sukelti tik trumpalaikius nedarbo lygio svyravimus;


3. pinigų ar fiskalinės politikos priemonėmis siekiant, kad nedarbo lygis būtų mažesnis už pusiausvyros nedarbo lygį, nuolat didėja infliacija;


4. 
   
   nors sisteminga pinigų politika negali paveikti realiojo bendrojo vidaus produkto atotrūkio vidutinio dydžio, ji gali lemti tokio atotrūkio kintamumą, taip pat infliacijos kintamumą (Felps’as, Taylor’as 1977).
   
   
5. 
   
   lūkesčiai gali paveikti stabilizavimo politiką .
   
   
6. 
   
   didelė dabartinė infliacija lemia didelės infliacijos lūkesčius, todėl pasunkėja pinigų ir kitos stabilizavimo politikos kūrimas ateityje, t.y. sunkiau pasiekti stabilizavimo politikos tikslus.
   
   
7. 
   
   Sisteminga pinigų politika (R. E. Lucas (1972, 1973, 1976)  neatlieka jokio vaidmens, nes su ja susiję infliacijos lūkesčiai lemia kainų pokyčius, o pastarieji panaikina tos politikos poveikį. Tai visiškai įrodė Thomas J. Sargent’as ir Neil Wallac’as (1975).

II. Darbo (E.S.Felps’as) apribojimai:

1. 
   
   darbo rinkos gali patirti problemų dėl informacijos nepakankamumo ;
   
   
2. 
   
   ilgo laikotarpio nedarbo lygiui negali daryti  įtakos pinigų ar fiskalinė politika, veikianti visuminę paklausą;
   
   
3. 
   
   kuo aukštesnis numatomas infliacijos lygis, tuo didesnis turėtų būti nedarbas, kad būtų pasiektas tam tikras faktinis infliacijos lygis;
   
   
4. 
   
   didesnis užimtumas negali būti pasiekiamas vykdant infliacinę paklausos didinimo politiką.

Atsižvelgiant į šiuos apribojimus (F.E. Kydland’as ir E.C. Prescott’as) galima apibendrinti, kad:

1. kuo ekspansyvesnės pinigų politikos ir didesnės infliacijos tikisi įmonės, tuo didesnes kainas ir darbo užmokestį jos nustato;

2. dėl tokių  lūkesčių gali kilti ateities ekonominės politikos suderintumo laiko atžvilgiu problema (time consistency problem);

3.  jei ekonominės politikos kūrėjams trūksta gebėjimo iš anksto įsipareigoti priimant sprendimus vadovautis aiškiomis taisyklėmis, jie vėliau dažniausiai neįgyvendina žmonių pageidaujamos politikos.

Rodyk draugams

Akivaizdu, kad antikrizinis bei ekonomikos skatinimo planai negelbėja šalies ekonomikos. Tam yra objektyvios ir subjektyvios priežastys. Pasaulį apėmusi ekonomikos krizė mažina mūsų įmonių eskporto galimybes. Tiesa, dėl prastėjančios mūsų ekonomikos padėties importas į mūsų valstybę sumažėjo dar daugiau ir net susilyginio su eksportu. T.y. dalis šalies ekonomikos dėl mažesnio importo “bus apsaugota”, nes importas tiesiogiai mažina BVP apimtis. Todėl teigti, kad pasaulinė krizė turi tik neigiamą įtaką šalies ekonomikai nesiryžčiau. Dėl gerėjančio tarptautinio prekybos balanso taip pat gerėja mūsų šalies Einamosios sąskatos deficitas.

Pirmiausiai kelia nerimą keli dalykai- didelė infliacija, augantis nedarbas, smunkantis vartojimas, mažėjančios investicijos, didėjantis taupymas ir dėl to didėjančios atsargos ir racionalūs žmonių ir verslo bei iracionalūs (adaptyvūs)valdžios lūkesčiai. Manyčiau, tai esminės mūsų ekonomikos bėdos.

Dėl didėjančios infliacijos didėja palūkanų norma, todėl žmonėms geriau daugiau taupyti, nors infliacija gali būti ir didesnė nei uždirbtos palūkanos. Investicijos, savo ruožtu, taip pat mažėja dėl augančios palūkanų normos. Ypač tuomet, kai mažėja ir bendrovių pelnai. Nors mažėjanti pelno marža gali ir paskatinti investicijas, kad išlaikyti užimtas pozicijas rinkoje.

Tuo tarpu sutaupoma yra žymiai daugiau, negu investuojama. Taip pažeidžiama pusiausvyra. Ir mažai investuojama nepaisant to, kad Lietuvoje mokesčių našta yra viena mažiausių tarp ES šalių bei siekia apie 30 procentų. Pirma, vadinasi ne dėl mokesčių mažiau investuojama, antra, kai mažiau investuojama negu sutaupoma ir mažiau negu nusidėvi įrengimai ir pastatai, tuomet ne tik mažėja darbo našumas, bet ir ekonomika pradeda “trauktis” ir jau traukiasi maždaug nuo 1998 metų. Kai nusidėvėjimas viršija investicijas, didėja remonto išlaidos, o dėl atsilikusios technologinės pažangos ekonomikoje įvyksta “antišokas”, t.y. ekonomika ženkliai sumažėja.

Kai šalies valdžia (Vyriausybė ir kitos vykdomosios valdžios grandys) “užsiima pati savimi” ir palieka žmonėms bei verslui rūpintis patiems savimi, mažėja vartojimas ir didėja prekių atsargos. Vien per pastaruosius dvejus metus prekių atsargos padidėjo virš 5 milijardų litų. Kai dar tokia pat suma padidėjo per prieš tai ėjusį visą dešimtemtį. Kai vykdoma neprognozuojama ekonominė politika (daugiu skolinamasi negu išleidžiama ekonomikos pakilimo metu, didėja korupcija ir kt.), žmonės ir įmonės mažina vartojimą. Tuomet mažėja investicijų multiplikatorius (atsiperkamumo laikotarpis ilgėja). Todėl taip pat mažėja investicijos.

Vyriausybės, savivaldybių, apskričių vykdomos funkcijos yra dubliuojamos, vadinasi dalis lėšų panaudojamos galimai neefektyviai. Todėl, pirma, mažėja motyvacija mokėti mokesčius, antra, didėja išlaidos siekiant juos surinkti. Net ir šiuo metu siekiant lėšų panaudojimo efektyvumą išspręsti numatant programinį biudžetą iš esmės nieko tai neišsręstų, nes, pvz. finansavimą politinėms partijoms priskyrė kultūros funkcijoms, kai tuo tarpu, tai akivaizdi bendrųjų valstybės paslaugų funkcija.  

Dar viena bėda, kad kai kurios didžiosios įmonės (daugiau prekybos) nuo vieno pardavimo lito sumoka tik maždaug 5-9 centus visų mokesčių. Vadinasi, kažkas turi sumokėti 50-60 procentų, kad vidutiniškai būtų sumokama apie 30. Taip ne tik iškraipoma rinka, sunaikinamos sąžiningos mokesčių mokėjimo prielaidos, bet ir valstybė gauna mažiau, kur kas mažiau pajamų. Todėl mokytojams, gydytojams, policininkas, ugniagesiams, autobusų bei troleibusų vairuotojams ir kitiems valstybės tarnautojams, socialinėms išmokoms neužtenka pinigų. Todėl ir prastėja situacija švietimo, sveikatos, visuomenės apsaugos ir kitose srityse, didėja ir gilėja skurdas. Tuomet bandoma dangstantis kad ir AM reforma, spręsti ne problemas ir jas sukėlusias priežastis, bet jas atidėti ir išspręsti “savaip naudingai“.

Todėl, atsižvelgiant į bendrą šalies ir aplinkos situaciją, pirmiausiai reikėtų siekti tokių tikslų:

1. Sumažinti infliaciją iki 1,5-2,3 procentų lygio;

2. Sumažinti taupymą ir padidinti vartojimą;

3. Padidinti investicijas į technologijas bei mokslinius tyrimus;

4. Palaipsniui sumažinti monopolines galias ir padidinti smulkaus ir vidutinio verslo konkurencingumą;

5. Pagerinti (užtikrinti) valstybės (savivaldybių) teikiamų paslaugų ir valdymo kokybę ir kt.;

Tai padėtų pagerinti mikroklimatą šalyje, padidintų pasitikėjimą valdžia bei išspręstų užimtumo problemas. 

Tam reikia:

1. Didinti kapitalo mokesčius;


2. Efektyviau valdyti valstybės (savivaldybių) išlaidas;


3. Gerinti Vyriausybės (valdžios įstaigų) reputaciją, “į ją investuoti”;

kad

1. kad pasikeistų žmonių ir verslo lūkesčiai;


2. padidėtų vartojimas ir sumažėtų 'atidėta paklausa”;


3. sumažėtų infliacija ir padidėtų užimtumas;


4. padidėtų investicijos;


5. padidėtų įplaukos į valstybės biudžetą;


6. pagerėtų mikroklimatas valstybėje;


7. padidėtų pasitikėjimas ekonominės politikos kūrėjais.

 

Rodyk draugams