Iš pirmo žvilgsnio galima pamanyti, kad nieko. Vis dėl to neskubėčiau būti tokiu toliaregiu ir viliuosi, kad įdėmus ir pastovus skaitytojas- klausytojas jau bus susidaręs išankstinę nuomonę arba bent jau suklusęs- na, ką jis dabar sumanė. Kitas pamislys- na, na … ir geraširdiškai syptelės (viliuosi).

Penktadienio ankstyvą popietę užsukau į minėtą kavinaitę šiek tiek prasiblaškyti, nes prieš porą dienų užėjus visai patiko. Susiradau patogesnę vietelę ir pradėjau… medituoti. Aišku, vidujai. Kad nepagalvotų, ko nors. Juk mes taip bijome išorinės nuomonės. Nors krišnaitai nebijo nieko: eina dainuodami :Hari, hari… Ir niekam netrukdo. Bet tik pabandyk viešoje vietoje persižegnoti- tuoj pat pajusi prieštaravimų pliūpsnį. Įdomu, kodėl toks skirtingas požiūris?

Iš pradžių įkvėpimas … paskatino sukurti vieną keturposmį, kiek vėliau- ketureilį. Vėl panirau į vidinę meditaciją. Nuo pat ryto, o tiksliau jau nuo vakar vakaro jaučiu kažkokią ypatingą šilumą, kuri tarsi kylanti iš vidaus persilieja į išorę, o išorinė- sugrįžta į vidų. Arba atvirkščiai. Visai kaip erosas ir agapė. Kaip popiežius Benediktas XVI Enciklikoje “Dievas yra meilė” rašo- erosas tai pakylančioji arba žmogiškoji meilė, o agapė- tai nusileidžiančioji arba dieviškoji meilė. Turbūt kai kas net nustebo, negi Ekselencija popiežius apie erosą gali rašyti? Tikrai gali ir rašo. Dar daugiau apie lytinę meilę knygoje “Meilė ir atsakomybė” (1960 m.), apie jausmus ir juslumą bei kt., rašė K. Wojtyla, vėliau tapęs Jonu Pauliu II.

Staiga, gal šiek tiek netikėtai pats sau užkalbinau šalia esančias merginas (Indrė ir Aurelija). Matyt, atsiprašiau, kad pertraukiau jų intensyvų pokalbį ir paklausiau, ar jos domisi ekonomika. Atsakymas, matyt, aiškus. Tuomet nenuleisdamas rankų toliau bandau užmegzti pokalbį, nes lyg tai nesiunčia kur toliau: ar domėtųsi ekonomika, jei suprastų, kad galėtų a) rinkimuose atsirinkti, kas yra kas; b) nepirkti ir nepalaikyti tos spaudos, kuri rašo akivaizdžią netiesą ir c) geriau orientuotis situacijoje bei palaikytų tuos informacijos šaltinius, kurie skleidžia informaciją, kuri sudarytų geresnes prielaidas didesnei ekonominei tame tarpe ir studentų gerovei? Sukluso… ir, atrodo, susidomėjo.

 Per daug nesistengdamas išdėsčiau, kad stengiuosi skleisti tokias ekonomines žinias, kurios galėtų padėti sukurti didesnę gerovę, kad šiuo metu, kažkam labai naudinga vadovaujantis neoklasikinėmis mintimis, galbūt ir siekiant gero, palaikyti  didelį skurdą, kad tuomet neturint ek. žinių žmonės rinkimuose, nežino ką rinkti, o į rinkimus stumiami žmonės, kurie visiškai kažkodėl nesusigaudo  ar klaidingai susigaudo ekonominė tikrovėje (?), kad teisingos ekonomikos atveju laimėtų ir turtingi, ir neturtingi, bet kažkam norisi būti “nuogu karaliu” ir pan. Šiek tiek pridėjau, bet esmė panaši.

Tuomet iškyla natūralus klausimas, ką daryti? Aurelija mano, kad būtina šviesti valdžios žmonės, kurie priima atitinkamus sprendimus. Atsakau, kad tai neįmanoma, kad bandžiau, kad valdžiai to nereikia, kad būtinas mokslinis laipsnis, atstovauti įtaką turinčiai (pvz. visuomeninei) organizacijai ir t.t. Aurelija įsitraukia ir pasakoja, iš pradžių atsiprašiusi, kad galbūt sako nereikšmingus dalykus, jog matė tokį kiną apie namą ir kuriame pasakoja apie ekologinius dalykus, jų reikšmę. Kinas ją taip uždegė, kad ėmė pati daug rimčiau žiūrėti į ekologines problemas ir pati spręsti jas savo atsakomybės ribose. Priėjome natūralią išvadą, kad ir vienas žmogus gali daug, nes jo pavyzdžiu paseka ir kiti. Suprantama, svarbu, kad pavyzdys būtų tinkamas ir geras.

Iškyla klausimas, gal ir kiek anksčiau iškilo, kad seimūnai apie ekonomiką nusimano prasčiau, negu paprastas žmogus. Be to, tikrai yra žmonių, kurie galėtų valdyti, o tiksliau tarnauti žmonėms geriau, nei dabartiniai valdžios žmonės. Aišku, mintyse pagalvoji, kad atėję į valdžią pasileidžia daugelis. Bet galbūt dėl to, kad neturi įgimto imunineto valdžios sindromui- kažkokiai mistinei jėgai pavadinimu- aš valdžioje. Krikščioniškas gi požiūris skatina stipresnį ir galingesnį tarnauti silpnesniam, kad būtų lygu. Juk lygiu keliu saugiau keliauti. Be to trumpiau bei mažiau kuro sueikvoji- tuomet ir oras švaresnis bei importas mažesnis. Todėl labai svarbu, kad tokie galintys žmonės imtųsi atsakomybės prisiimti atsakomybę. Įsipareigojęs žmogus, perfrazavus racionaliuosius lūkesčius, gali daugiau: taip pat augti ir kurti.  Tam reikalinga papildoma motyvacija pačių žmonių ir visuomenės, kad ji palaikytų juos. Bet ne vien per rinkimus, o vėliau rankas nusiplovus nuo valstybės valdymo pasakyti- va, aš jus išrinkau, o jūs nieko nepadarėte.

Pokalbio metu išaiškėjo, kad ekonominės žinios visgi svarbu. Juk jei studentas žinotų, kuri kavinė sumoka daugiau mokesčių ir iš kurių daugiau grįžta pačiam studentui per kokybiškesnį mokslą, tuomet ir studentas eitų į tokią kavinę. Be to, mokesčiai ne vien paima, bet ir duoda. O jeigu duoda daugiau, nei paima, tai toks požiūris, kad visuomenės sumokėti mokesčiai tėra praradimas- pasenęs ir primityvus požiūris. Nors Jurbarke jau viduramžiais miesto piliečiai mąstė šį klausimą giliau ir nusprendė, kad geriau daugiau mokesčių ir gražesnis, tvarkingesnis miestas, kuriame saugiau gyventi. O jeigu užtikrinamas didesnis saugumas, tai studentas gali vėliau grįžti apšviestose gatvėse namo ir keletą papildomų litų išleisti kavinėje. taip padidėtų valstybės biudžetas.  Žinoma, tai nereiškia, kad nereikia taupyti elektros energijos. Saugesniame mieste, kur žmonės gyvena, kaip broliai ir seserys, mažiau išlaidų tektų vidiniam saugumui užtikrinti, todėl daugiau lėšų liktų didesniam konkurencingumui pasiekti, kokybiškesnes švietimo, medicinos ir kt. paslaugas teikti. Aišku, tam būtinas ir tinkams žmogaus nusiteikimas tarnauti artimui. Vadinasi, broliška nuostata artimo labui- užtikrina didesnį šalies ir jos žmonių gerbūvį, su sąlyga, kad valstybės ir savivaldybių lėšos naudojamos efektyviai.

Todėl Aurelija pateikė tokį receptą: būtina ekonomines žinias pateikti aiškiai, tiksliai, teisingai ir neiškreiptai (pridedu), kad žmogus galėtų akivaizdžiai (grafikų ir skaičių pagalba)  susipažinti su ekonomine tikrove ir, kaip žymus sociologas J. Millis sako- būti laisvu, kad galėtum priimti savarankišus sprendimus. Prieš porą dienų vartinėjant lotynų kalbos vadovėlį perskaičiau, kad laisvė ir knyga lotynų kalboje reiškia tą patį. Matyt, būtų galima prisiminti, kad Egipto valdovas ( vardo nei tėvavardžio nebeprisimenu, juk taip seniai tai buvo:) ) savo sūnui, berods, Piopi, sako: be žinių- vergovė ir prapultis. O pas mus jaunimą nori be mokslo palikti- turbūt, kad nežinotų ir nespurastų, už ką balsuoti teisingai. Dėl to ir SODROS biudžetas nukenčia: vėlgi- patys priviria košę, kad vėliau ją valgytų ir visiems sakytų, kad kažką veikia.

Todėl ir būtina sudominti žmones ekonominėmis žiniomis, nes tikrai pasistengus, anot gerb. Aurelijos, žmonės gali susivokti realybėje. Vadinasi reikia tik noro ir pastangų. Tuomet galima kurti ir eiti pirmyn.

Ne mažiau svarbu, kad kalbant Aurelija net atgijo, tarytum išsiskleidė, kaip pavasario gėlė nuostabi . Čia prisimenu, kad jaunas kunigas Šv. Kryžiaus namuose Šv. Juozapo, Šventos Šeimos žemiškojo globėjo, šventės išvakarėse paminėjo, kad vyrai turi elgtis, kaip Šv. Juozapas- turi padėti moterims išsiskleisti. Ir tokiu tikrumu sako, kad asmeniškai paliečia vyrišką širdį. Tikrai palietė. 

Rodyk draugams

Tėvynė Lietuva- laisva, šlovinga,

mes, žmonės, esam Tavo Viltimi.

Tavo Lietuvėle Vardas Palaimingas

tepadeda mums būti savimi.

 

Iškentę tremtį, atstūmimą,

mes tapom Kryžių šalimi.

Širdysna mūsų gėris viršų ima,

Tiesa ir Meilė tetampa mūsų būdo ašimi.

 

Lietuva- šalis kur džiaugiasi jaunimas

Tėvų pagalba, vyresniųjų dosnumu.

Lietuva- šalis, kurs neteisę pamynę,

mes gėrimes Taika ir romumu.

 

Ta kovo mėnesio diena šventa

Šv.Konstantinui Palaimingam

tevirsta mums visiems vaiskia aušra,

gyvenkime Tikėjimu vieningai.

 

Tad būkime, kaip Vincas mus primokė-

gyvenkim Kristaus šviesoje,

dorybėse Tikėjimu ir Protu

paskęskim meilės tiesoje.

2010m. kovo 11d.

Rodyk draugams

Vieną dieną tiesiog supranti, kad taip gyventi, kaip gyvenai iki šiol nebėra jokios prasmės, toks gyvenimas niekur neveda. Viskas, ką bedarytum - krenta iš rankų… Buvusi Viltis ir pasitikėjimas savimi išnyko, kaip dūmas…Kartais atrodo, kad tik mažytis šiaudelis, mažytė sėkmė- ir viskas pasikeis… Visai kaip žaidžiant kazino, kaip neseniai perskaičiau “Artuma” ( 2010m., vasrio mėn.) žurnale.

Bet juk norisi tokios pat sėkmės, kaip kadaise, kai viskas klojosi tarsi iš pypkės. Tik pamirštama, kad ir pats tuomet turi būti toks pat, kaip tuomet, t.y. kuklesnis nuomone apie save ir Dievo man suteiktus gebėjimus. Juk negauni jų iš kažkur, bet, žinoma, juos turi ugdyti pats. Kita vertus, su derama pagalba gali išugdyti tinkamiau. Juk neisi pas stomatogolą remontuoti automobilio ar pas finansininką, net ir puikiausią, gydytis dantų, nebent paprašyti paramos.

Vieną kartą tiesiog trinkteli- VISKAS… BASTA- pradedu iš naujo. Bet jei manai, kad tai tavo atsparos taškas, tai klysti. Šis atsparos taškas glūdėjo tavyje ir anksčiau, bet tiesiog reikėjo laiko jam subręsti. Juk prinokęs vaisius yra skaniausias.

Kaip tavo gyvenimo pradžia glūdėjo kažkur anksčiau, taip ir tavo nesėkmės, o iš tiesų meilės dovanos, taip pat. Pabandysiu pasidalinti savo patirtimi. Kažkada labai troškau patekti į vieną, tuomet elitinę diskoteką. Tuomet man tai atrodė neįgyvendinama svajonė. Po kurio laiko su draugais ten po visuotinės diskotekos dar tuometinių draugų būrelyje likdavome pašokti. Žinoma, kartu su žaviomis merginomis. Vienos iš tokių šurmulingos diskotekos vakaro metu tartum kažkas iš aukščiau ir iš šono sako: ” Laikas tau nuo rytojaus elgtIs IŠMINTINGAI”. kAŽKAS kitas, man šiek tiek pamąsčius, tarsi už mane jam atsakė- ” noriu įdomaus gyvenimo!”. Šis atsakymas man tuomet labai netgi pritiko.

Kas yra Išmintis? Kokia Išminties reikšmė? Išminties knygoje ( Šv. Raštas, Senasis Testamentas) parašyta:

“Išmintis globojo pirmąjį padarytą pasaulio tėvą, kai jis buvo sukurtas vienui vienas. Jinai pakėlė jį iš jo paties nupuolimo” (Išm 10,1). ”Kai teisusis žmogus buvo parduotas, išmintis jo nepaliko, bet nuo nuodėmės jįjį išgelbėjo” ( Išm 10,13). ”Šventą tautą ir taurią giminę išmintis išlaisvino iš žemės engėjų” (Išm 10, 15). ” Juk išmintis atvėrė nebylių burnas ir leido mažylių liežuviams aiškiai kalbėti” (Išm 10, 21). “Kai dėl jo žemė buvo aptvindyta, išmintis vėl atėjo gelbėti jos, plukdydama teisųjį žmogų mediniu laivu” (Išm 10,4). “Nedorėliams žūvant, išmintis gelbėjo teisųjį žmogų, jis išbėgo nuo ugnies, nužengusios ant Penkių miestų” (Išm 10,6). ”Išmintis išgelbėjo savo tarnus iš jų vargų” (Išm 10,9).

 Dar daug daugiau dalykų apie Išmintį žino ir pats šio bloq’o interesantas. Kaip suprantate, atstūmus Išmintį ir pasirinkus neišmintį- rezultatas turėtų būti aiškus. Žinoma, visuomet galima prie jos grįžti. Bet kartą atstūmus IŠMINTĮ, vėliau Ją prisišaukti gali būti sudėtinga ir tai užtrunka. Tad gal geriau Išminties neatstumti. Bet “ Juk išmintis niekad neis į piktavalę sielą nei gyvens nuodėmės pavergtame kūne” (Išm 1,4)- ^“Juk išmintis yra žmogų mylinti dvasia, tačiau ji neatleidžia piktažodžiautojo nuo jo žodžių kaltės, nes Dievas yra jo slapčiausių minčių liudytojas, - tikrai stebi žmogaus širdį ir klausosi jo liežuvio” ( Išm 1,6).

Kaip suprantate, pastarieji žodžiai (Išm 1,6) skirti kaip tik man, nors šios minties tuomet niekas kitas ir negalėjo išgirsti. Bet tai tik vienas iš nusiteikimų, turėjusių reikšmės tolimesniam, esamam ir tolimesniam mano gyvenimo keleliui. Kadangi Išmintis yra žmogų mylinti dvasia, ji nepalieka Jo nelaimėje, nes Nedorėliams žūvant, išmintis gelbėjo teisųjį žmogų. Todėl Ji man su laiku atsiuntė dar du troškimus, kurie man padėjo išgyventi Išminties atstūmimą, bet ne netektį: galiu pardėti nuo nulio ir galiu eiti iki galo. Šie du troškimai mane ir palaikė visų mano išgyvenimų metu, kurie truko ne metusir ne dvejus. Be to, visa tai atleido ir atleidžia mane nuo kitų kaltinimo, nes pats esi atsakingas už save, už savo mintis ir veiksmus ta prasme, kad renkiesi kryptį, kuria eisi. Bet be tinkamos pagalbos vienas žmogus nėra pajėgus susitvarkyti savo gyvenimo. Matyt, pati tinkamiausia pagalba- IŠMINTIS, MEILĖ, TIKĖJIMAS bei TAIKOS IR TIESOS TROŠKIMAS ir artimų dorų žmonių pagalba.

Kadaise, prieš du su viršum tūkstančių metų į panašią problemą buvo patekęs ir Danielius su savo bičiuliais, kai Babilono karalius Nebukadnecaras, nugalėjęs Judo karalių Jehojakimą, išsivarė žydus į tremtį, nes juos drauge su dalimi indų iš Dievo Namų Viešpats atidavė jam į rankas (Išm 1,2). Danielius būdamas Išminties kupinas žmogus, kai iškilo pavojus jam ir jo bičiuliams netekti gyvybės, nes nebuvo kam paaiškinti Babilono karaliui  jo sapno, kreipėsi:

„Tebūna pašlovintas Dievo vardas nuo amžių per amžius,nes jo yra išmintis ir galybė.  Jis keičia laikotarpius ir metų laikus, pašalina ir į sostą pasodina karalius, suteikia išminčiams išmintį ir išmanantiems pažinimą.  Jis apreiškia, kas gilu ir paslėpta, jis žino, kas yra tamsybėje, nes jame yra šviesa. Tau, mano protėvių Dieve, aš dėkoju ir tave giriu, nes davei man išminties ir jėgų. Dabar tu apreiškei, ko tavęs prašėme, apreiškei mums karaliaus sapną” (Dan 2, 20-23).

Tad kaip keistis? Nuo ko pradėti…? Šito negaliu žinoti, bet sava patirtimi galiu nereikšmingai paliudyti-galgi nuo troškimo…Manau, kad kievienas žmogus turi savo, tik jam vienam skirtą kelią ir patirtį, kurią turi išgyventi ir savo patirtį perduoti kitiems bei sau pačiam, kad visuomet prisimintum. Tuometinis kardinolas Ratzingeris, dabartinis popiežius Benediktas XVI rašė: kiekvieno žmogaus yra savitas kelias link Dievo (”Žemės druska”), vadinasi ir link išminties, tikėjimo ir proto, meilės ir tiesos, taikos ir ramybės. J. Vanier, daugybės Arkų steigėjas, taria tarsi tau- kiekvienas žmogus yra šventa istorija.

Kodėl apie tai rašau?, dėl dviejų priežasčių: pirma, artėja Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo 20-metis ir, antra, kažkada labai norėjau sutikti Velykas bažnyčioje, bet nesutikau… Beje, šiomis dienomis kaip tik sukanka penkeri nuolatinės piligrimystės metai, kaip pirmą kartą atėjau į Bažnyčią, nes jaučiau visu savimi, nors to tuomet nesupratau ir negalėjau žinoti, kad Ji turi, ką man pasakyti ir pasiūlyti. Taip ir įvyko (Pr 1, 7).

Rodyk draugams

Ribiniai dydžiai yra reikšmingi tuom, kad apsprendžia kapitalo ir darbo išteklių panaudojimo apimtis. Profesorius A. V. Rutkauskas mano, kad ribiniai dydžiai yra svarbūs nagrinėjant ekonomikos reiškinius. Matyt neatsitiktinai Keinsas nagrinėjo ribinio kapitalo efektyvumo reikšmę: ” Svarbiausi ekonominio ciklo bruožai, ypatingai pakaitinis [ įvykių ] eiliškumas laike ir ekonominio ciklo trukmė- susiję su ribinio kapitalo efektyvumo produkto (toliau - RKEP) mechanizmo svyravimais, kuriuos sustiprina ir daro sudėtingesnius kiti trumpalaikiai ekonominės sistemos pakeleivingi veiksniai” (p. 386).

Keinsas paaiškina kodėl: ” Nuosmukio metu, kai akivaizdus pagrindinio kapitalo ir materialinių atsargų perteklius bei sumažėja apyvartinis kapitalas- ribinis kapitalo efektyvumas gali taip sumažėti, kad būtų sunku užtikrinti naųjų investicijų lygį net ir esant įmanomai nedidelei palūkanų normai“. Nes ” Ribinio kapitalo efektyvumo svyravimų diapazonas gali būti toks ryškus, kad jo negalima pakankamai kompensuoti net ir atitinkamais palūkanų normos  pokyčiais” (p.393).

Ši situacija yra kai kuo panaši į esančią Lietuvoje: mažėja palūkanų norma ir įmonių pelnas, mažėja vartojimas bei investicijos. Bet šiuos duomenis būtina vertinti diferencijuotai. Mat galima įvertinti SVV verslo didėjantį indėlį į pelno mokesčio surinkimą: 2009 III ketvirtį įmonės, kuriose dirba iki 9 žmonių sumokėjo 23 proc. nuo viso sumokėto pelno mokesčio, kai tuo tarpu 2007 ir 2008 metais- atitinkamai 16 ir 12 propcentų. Tuo tarpu įmonės, kuriose dirba virš 500 darbuotojų, atitinkamai sumokėjo pleno mokesčio - 24; 31 ir 29 proc. Kitose įmonių grupėse pelno mokesčio sumokėta mažiau nei 2007 III ketvirtį palyginti su visu sumokėtu pelno mokesčiu. Kaip matyti, sunkmetį sumokėto pelno mokesčio atžvilgiu geriausiai pakelia arba itin mažos, arba itin didelės įmonės. Bet įdomiausia tai, kad tik mažos įmonės (0-9 darbuotojai) sugebėjo absolučiais skaičiais padidinti pelno mokesčio įmokas. Atsižvelgiant į tai, kad Čekijoje skurdo lygis mažiausias Europoje ( apie 9 proc.), o Lietuvoje- apie 20 proc., ir į tai kad Čekijoje SVV įmonės, kurių savininkai dalyvauja įmonės veikloje sukuria šalyje apie 45 proc. BVP ( Lietuvoje- apie 12 proc., duomenys kelerių metų senumo), galima manyti, kad SVV įmonių veiklos išlaisvinimas gali suteikti šaliai naujų galimybių.

Vadinasi, net ir nuosmukio sąlygomis ekonominės teorijos nuostatas galima pritaikyti diferencijuotai.

Keinsas taip pat pastebi, kad sumažėjęs RKPE neigiamai veikia polinkį vartoti (p.392), ypatingai tų žmonių, kurių pajamos susijusios su investicijomis į fondų biržą. Mat, pripažįsta ekonomistas, kad tokių žmonių pirkimo įpročius daugiau įtakoja jų investicijų rinkos vertės sumažėjimas ar padidėjimas nei jų pajamos. Teigiama, kad “Biržinės psichologijos” publikai kaip JAV, akcijų vertės kitimas biržoje yra beveik privalomas, kad pakankamai didėtų jų polinkis vartoti.

Keinsas pripažįsta, kad polinkis vartoti priklauso nuo pajamų dydžio (p.319) - kuo jos didesnės, tuo polinkis vartoti mažėja. Todėl ir būtina didinti pajamas mažiau uždirbančių, kad didėtų vartojimas, o tuomet ir RPKE bei investicijos. T.y. didėjant vartojimui ir investicijoms- didėtų ir efektyvi paklausa, kai didėja gamyba nedidėjant kainoms. Tokiam teigiamam poslinkiui įtakos turi ir lūkesčiai. Nes ateities lūkesčiai įtakoja dabartį ( p.210), t.y. ateities prognozės vertinimai yra reikšmingi dabartiniams polinkiams investuoti įvertinus dvejus aspektus : a) įrangos pasiūlos kainą ir b) įrangos tarnystės trukmę.

Keinsas nurodo, kad RKPE turi būti lygus jo kainai (p. 204), t.y. palūkanų normai.  Bet, pripažįstama, kad reali palūkanų norma gali skirtis nuo nominalios, todėl esant infliacijai, kuri viršija palūkanų kainą (normą) į tai reikia atsižvelgti. Be to, mažėjant investicijoms- RKPE gali ir didėti. Bet jeigu investicijos pakankamai neatnaujinamos- ženkliai didėja santykinės išlaidos ( skaičiuojant nuo bendrų investicijų vertės) technologijos remontui be išlaikymui.

Visa įvertinus, Keinsas mano, kad išėjimą iš krizės palengvintų pasitikėjimo atstatymas, ką vėliau pripažino racionaliųjų lūkesčių atstovai, kuris ” privataus kapitalo ekonomikoje yra sunkiai kontroliuojamas“. Todėl nereikia perdaug pasitikėti grynai monetarinėmis priemonėmis.

Be to, ”Investicijų, kapitalo prieaugio socialinė nauda gali būti ne mažesnė nei vartojimo augimas. Todėl kapitalo augimo apribojimus reikia vertinti atsargiai” ( p.398). Investicijų, kapitalo prieaugį gali paskatinti didėjantis (p .398-399): a) polinkis vartoti ir b) polinkis investuoti; c) polinkis vartoti turėtų būti didesnis nei polinkis investuoti.

Kiti mokslininkai pripažįsta, kad monopolinėse rinkose į ribines sąnaudas mažiau atsižvelgiama ( E.S. Phelps‘as ir S.G. Winter‘is (1970); Stiglitz (1984); Rotemberg, Woodford 1999, www.lb.lt), nes pasak A. Maršalo monopolijos nepriklauso rinkos ekonomikai, o yra tik nuokrypis nuo jos.

Rodyk draugams

Keinso teigimu siekiant padidinti užimtumą bei ekonomikos apimtis vertėtų tinkamai įvertinti tokius parametrus: 

1. stabilios kainos;
2. darbo užmokestis;
3. palūkanų norma;
4. polinkis vartoti;
5. polinkis investuoti;
6. ribinis kapitalo efektyvumas.

  

Keinsas apie užimtumą, darbo užmokestį ir kainas.   

Žinomas Keinso teiginys dėl darbo užmokesčio stabilumo kartais gali būti neteisingai interpretuojamas. Manoma, kad Keinsas pasisako už darbo užmokesčio, kaip ir kainų, visišką stabilumą. Tokią nuomonę galima susidaryti perskaičius atskiras garsiosios Keinso knygos „Bendroji užimtumo, procento ir pinigų teorija” pastraipas, tokias kaip: prognozuojamas darbo užmokestičio lankstumas atskirose ūkio šakose yra kaip privalumas, nes gali padėti iš nuosmukio patiriančių sektorių dirbantiems pereiti į besivystančius sektorius. Bet trumpu periodu reikia siekti darbo užmokesčio stabilumo (p. 341; vertimas iš rusų k. ( 1978 m.) leidinio).

Viena vertus, lyg tai kalbama apie darbo užmokesčio stabilumą bent jau trumpu periodu, kita vertus, nereikia pamiršti, kad knyga buvo rašoma Didžiosios krizės laikotarpiu arba kaip atsakas į šią krizę. Tuo metu, matyt, ženkliai mažėjo darbo užmokestis bei kainos, todėl mažėjo gamyba bei valstybės pajamos- išmokos.

Kita vertus, Keinsas pripažįsta, kad užimtumą artimą visiškam lengviau išlaikyti, kai tikimasi darbo užmokesčio didėjimo (p.342). Vadinasi, pripažįstami lūkesčiai, kurie dabar vadinami racionaliaisiais, t.y. protingaisiais ( ratio (lot.k.)- protas, protingas), nes yra orientuoti į ateitį, o ne praeitį. Šiems lūkesčiams susidaryti būtina pilna informacija (R.E.Lukas (1972,1973). Todėl labai svarbu, kad Vyriausybė, ministerijos pateiktų kuo išsamesnę informaciją apie priimamus sprendimus bei laukiamus rezultatus.

Keinsas, tiesa, pripažįsta, kad darbo užmokesčio stabilumas lemtų didesnį kainų pastovumą nei esant lanksčiai darbo užmokesčio sistemai. Kainų stabilumas, šiuo atveju, yra svarbus, nes pasak Keinso, infliacijos metu kapitalas gali visiškai nuvertėti arba net būti nebeatkurtas. O investicijos yra svarbios ekonomikos augimui, nors manoma, kad užimtumas ir darbo našumas yra svaresni ( R. Solow)- atitinkamai 3,3; 1,4 ir 1 procento augimo padidintų BVP 1 procentu. Be to ekonomikos nuosmukio metu mažėjant kainoms, natūralu, turėtų mažėti ir darbo užmokestis, o todėl ir ekonomikos apimtys bei įplaukos į biudžetą.

Bet, kaip matyti iš vėlesnio R. Solow tyrimo ( 1909-1949m. JAV duomenų analizė), ekonomikos apimtys (BVP) priklauso ne tik nuo užimtumo, bet ir nuo technologijų- investicijų bei darbo našumo, kuris be pirmojo veiksnio bei žmonių papildomos motyvacijos, matyt, yra sunkiai įsivaizduojamas. Savo ruožtu investicijos priklauso nuo polinkio investuoti ir vartoti bei palūkanų normos, o ši nuo infliacijos. Be to, didėjant infliacijai auganti palūkanų norma skatina daugiau taupyti, todėl sumažėja polinkis vartoti (p.154, 195) dar daugiau nei tik dėl kainų augimo bei mažėja polinkis vartoti kapitalą ( p.169). Keinso nuomone, būtent,  pusiausvyros nebuvimas tarp taupymo ir investicijų bei pajamų ir taupymo galėjo turėti reikšmingos įtakos 1930 metų JAV krizei (p.195).  

Kaip matyti, užimtumui, investicijoms, o todėl ir ekonomikai nemenkos reikšmės turi kainų stabilumas.

Todėl Keinsas pagrįstai pripažįsta, kad kainų lygis, išskyrus administruojamas bei monopolines, kis tik tokia apimtimi, kuria užimtumo lygio pokyčiai atsilieps pirminėms gamybos sąnaudoms. O ilgu periodu kainos kis priklausomai nuo naujų technologijų įdiegimo, naujos įrangos panaudojimo ar senos įrangos kiekio padidinimo. Ši svari Keinso išvada tapo reikšminga racionaliųjų lūkesčių teorijos vystymui, nes F.E.Kydlandas ir E. C. Preskotas pripažino, kad 1) kainos priklauso nuo užimtumo lygio bei infliacijos lūkesčių, t.y. tikėtinos infliacijos  ir 2) laikinai sulėtėjusi gamyba nebūtinai yra susijusi su prastu rinkos veikimu, nepajėgumu derinti paklausą ir pasiūlą, o dėl laikinai sulėtėjusio gamybos technologijos tobulėjimo (www.lb.lt).

Vis dėl to Keinsas pripažįsta, kad jeigu užimtumo pokyčiai bus visgi ryškūs, tai kartu su tokiais užimtumo pokyčiais kis kainų svyravimai. Bet tokie svyravimai būtų mažesni, nei esant lanksčiai darbo užmokesčio sistemai. Tokiu būdu pripažįstama reikšminga užimtumo bei darbo užmokesčio pokyčių reikšmė tiek kainų augimui, tiek jų mažėjimui. Suprantama, tokį Keinso požiūrį į stabilaus darbo užmokesčio reikšmę reikėtų vertinti trejais aspektais: a) stabilaus darbo užmokesčio periodas turi būti trumpas bei apimti ekonomikos nuosmukio periodą; b) užimtumo didėjimą skatintų darbo užmokesčio augimo tendencijos; c) technologijos bei investicijos gali paskatinti ekonomikos atsigavimą, bet tam daugiau turi didėti polinkis vartoti (p. 398-399).

Todėl pripažįstama, kad kontroliuojant darbo užmokestį, t.y. neleidžiant jam mažėti ekonomikos nuosmukio metu, siekiant išsaugoti užimtumo ir vartojimo lygį, būtų garantuotas kainų stabilumas trumpu periodu, t.y. būtų išvengta defliacijos. Gi ekonomikos pakilimo metu darbo užmokesčio augimas turi atsiliepti ir polinkio vartoti didėjimui, kad darbo užmokesčio augimą galėtų kompensuoti didesnės investicijos ir didesnis darbo našumas.

Reziumuojant galima pripažinti, kad Keinsas vis dėl to svaresniu ekonomikai laiko darbo užmokesčio augimą nei visiška jo stabilumą, nes užimtumą artimą visiškam lengviau išlaikyti, kai tikimasi darbo užmokesčio didėjimo (p.342), kuris:

• a) suteiktų socialinį pranašumą, nes nuosekliai mažėtų skolų našta;
• b) leistų žmonėms lengviau pereiti iš smunkančių sektorių į augančius;
• c) suteiktų psichologinių privalumų, kuriuos skatina darbo užmokesčio augimas. 

Matyt pernelyg didelis žavėjimasis darbo užmokesčio visišku stabilumu bei ignoravimas elementarių žmogiškų lūkesčių ir galėjo būti kai kurių šalių ekonomikos nesėkmės priežastimi.

 2010 m. sausis 22 d.

VU biblioteka

Rodyk draugams

Šių metų pagrindinė socialinė ir ekonominė Lietuvos užduotis- padidinti užimtumo lygį arba sumažinti nedarbą. Jeigu vėl reikšmingai nepadidės kainos. Matyt, tokia užduotis įtraukta ir į Vyriausybės programą. Kaip ir skurdo bei socialinės atskirties mažinimas. Jeigu klystu, tikiuosi greitai būsiu pataisytas. Vadinasi, Vyriausybė privalo šių tikslų siekti tais pačiais sprendimais, t.y. siekiant didesnio užimtumo būtina sumažinti skurdo lygį, o mažinant skurdo lygį- būtina siekti didesnio užimtumo. Tiesą sakant, ikikriziniu laikotarpiu ekonomika augo kartu su skurdu. Vadinasi, ekonomikos augimas dar negarantuoja skurdo sumažinimo. Be jokios abejonės, praėjusios Vyriausybės taip pat siekė skurdo sumažinimo, bet to nepasiekė. Kodėl?

Gal atsakymas slypėtų tame, kad siekiant spartesnės ekonomikos, skatinant tik paklausą, o ne pasiūlą, skurdo ir neįmanoma bent kiek reikšmingai sumažinti. Nes paklausai atitrūkus nuo pasiūlos didėja kainos, todėl mažėja perkamoji galia, o su laiku ir gamyba bei užimtumas, įplaukos į biudžetą. Tuo tarpu ekonominės- socialinės politikos priemonėmis skatinat pasiūlą įmanomas šiek tiek atvirkštinis scenarijus: dėl didesnio konkurencingumo kainos nedidėja, įmonės priverstos įdiegti naujausias technologijas, tame tarpe vadybos, bei naujausią ar daugiau įrangos, didėja darbo našumas, todėl ne tik palaikomas esamas užimtumo lygis, bet ir kuriamos naujos darbo vietos, didėja įplaukos į biudžetą. Natūralu- mažėja nedarbas ir skurdas. Matyt nereikia aiškinti, kad nedirbančiam žmogui yra daugiau galimybių skursti. Toks procesas įmanomas nemažėjant perkamajai galiai bei didėjant polinkiui vartoti ir investuoti (Keinsas).

Vadinasi, pasiūlos skatinimo politika, kurią turi lydėti ir sąžiningo konkurencingumo potencialo vystymas pradedant nuo neveikiančios Konkurencinės tarybos, netolygių mokesčių mokėjimo tarp smulkių bei vidutinių ir stambių įmonių ( ne visų), nuo dvigubo mąstymo atsisakymo.

Kaip matyti, skurdo ir užimtumo problema yra vienalytė ir sprendžiama neatsiejamai viena nuo kitos, t.y. deramai sprendžiant užimtumo klausimus, pasiūlos, o ne paklausos skatinimo priemonėmis, sprendžiama ir skurdo problema. 

Tuo tarpu Premjeras  šias dvi labai opias ir svarbias bet kuriam laikmečiui problemas žada spręsti atskirai viena nuo kitos: siekia sumažinti socialines išmokas skatinant žmones dirbti. Suprantama, kad pati idėja padidinti užimtumą yra nuostabi. Bet sumažinus socialines išmokas, kaip ir paklausos skatinimo atveju, mažėja perkamoji galia. Tolimesnis scenarijus tolygus infliaciniam- toliau mažėja gamyba, užimtumas ir įplaukos į biudžetą.

Kodėl gi kiloPremjerui  tokia mintis, minčių eiga- mažinti soacialines išmokas, kuri prasidėjo, berods, p. G.Kirkilo premjeravimo metu, kai p.A.Kubilius per projektą 2k palaikė tuometinę Vyriausybę?

Kai žmogus darbo metu dirba ir uždirba, iš uždirbtų pajamų gali gyventi oriai, nepriklausomai ir priimti savarankiškus sprendimus, tuomet nedarbo, teoriškai, neturėtų ir likti. Nenagrinėsiu, kodėl manoma, kad visiškas užimtumas siekia apie 6 ar daugiau procentų nedarbo lygį.  Bet, natūralu, kad žmogus nori save realizuoti ir būti laimingu. Nedirbančiam žmogui daug sunkiau pasiekti tos vadinamos laimės, kuri, tiesa, gal ir nepriklausyti nei nuo užimtumo pobūdžio, nei nuo socialinio statuso ar darbo užmokesčio dydžio. Arba esi linkęs būti laimingu įvairiose sąlygose, arba esi linkęs būti nelaimingu visokiomis aplinkybėmis. Žmogaus laimė gali daugiau priklausyti nuo vidinės žmogaus darnos ir gebėjimų suderinti pačius įvairiausius vidinius ir išorinius žmogaus poreikius. Bet specialistai geriau ir daugiau apie tai žino. Suprantama, kad darbo užmokesčio dydis gali padėti pasiekti daugiau tikslų. Nors knygutėje apie Bronkso vargdienius ir jų globėjus pranciškonus, matyt, teisingai pastebima, kad kuo daugiau turi, tuo mažiau norisi padėti kitam. O jeigu skauda šalia esančiam, tai ir pats neturėtum per daug džiaugtis. Nors Ekselencija J. Ratzingeris mini, kad net ir sunkiausiame varge galima atrasti daugiau džiaugsmo.

Bet kai žmogus iš uždarbio nebeišgali dorai pavalgyti, turi vaikščioti “sukleipusiais” batais, nebegali patenktinti savo elementariausių fiziologinių poreikių- tai jam tiesiog nebeapsimoka dirbti. Prezidentūroje prieš porą metų rengtoje konferencijoje apie skurdą viena pranešėja (pavardės neprisimenu) paminėjo tokį fenomeną- kad dirbti nebeapsimoka, nes susinešioja batai, o už esamą darbo užmokestį neįmanoma nusipirkti naujų. AIšku, galima nueiti į Humaną, bet ten avėjimui tinkamų batų retai galima aptikti. Kita problema- kad neįstengiant įpirkti elementarios avalynės, kaip ir infliacijos atveju- mažėja perkamoji galia. Tolimesnė eiga aiški- mažėja gamyba, užimtumas, įplaukos į biudžetą. T.y. maži atlyginimai, matyt, yra ne tik didesnio skurdo, bet ir mažesnės gamybos bei, natūralu, ekonomikos garantas.

Jeigu taip viskas paprasta, tai kame problema- įmonėms belieka padidinti atlyginimus ir problema turėtų išsispręsti tarsi savaime, t.y. veikiant vadinamai rinkai. Problema glūdi giliau: pirma, įmonės negali išspręsti ir nesprendžia makroekonominių problemų, jos remiasi vidiniais skaičiavimais ir sprendžia vidinis mikroekonomines problemas. Antra, dar A.Smitas rašė, kad laisvos rinkos principas yra įmanomas tik vienu vientinteliu atveju- esant grynai konkurencijai. t.y. laisvos rinkos principas veikia tik sąžiningos konkurencijos sąlygomis, kai, pirmiausiai, nėra korupcijos. Kadangi mūsų šalyje korupcija nėra svetima, tuomet ir laisvos rinkos principas negali būti įgyvendintas. Kitaip tariant, laisva rinka yra bent dalinai įmanoma, kai išgyvendinama korupcija.

Trečias šios problemos aspektas yra tas, kad įmonės dėl mistinių priežasčių nenorėdamos didinti atlyginimų siekia paveikti arba “korumpuoti” politikus, kad šie sumažintų socialines išmokas ir tuomet, o dangau, bus galima samdyti žmones pusvelčiui. Bet tuomet mažėja perkamoji galia ir tolimesnis scenarijus, maty, aiškus. Vadinasi, reikia ne didinti atlyginimus, o leisti žmonėms skolintis. Tuomet, visa ši pragaro skolinimosi mašina arba paklausos skatinimo politika yra meistriškai surežisuota siekiant kompensuoti mažų atlyginimų politiką. Bet už paskolas reikia susimokėti palūkanas, kurios gali gerokai viršyti infliacinius pokyčius. Kadangi už palūkanų normą Vyriasusybė nėra atsakinga, tokią paklausos skatinimo politiką ji gali sau leisti. Bet ji, pasak racionaliųjų lūkesčių, neveikia bent kiek ilgesnį laiką- todėl jei paklausos nekompensuoja pasiūla- galų gale vis tiek didėja kainos ir …tolimesnis scenarijus aiškus.

Kita vertus, galima bent jau pasvarstyti tokią eigą- didinamos, uch….,  socialinės išmokos, todėl didėja, pasak Keinso, vartojimas, gerėja visuomenės lūkesčiai, didėja perkamoji galia, mažiau taupoma, didėja gamyba ir užimtumas, įplaukos į biudžetą. Atrodo paprasta. Bet iš kur paimti pinigų didesnėms socialinėms išmokoms, kai sniegas, šaltis ir sunkmetis už lango? Na, galima sumažinti įvairaus turto pirkimo, kuriam valstybė kasmet net ir sunkemčio sąlygomis išleidžia  apie 2,5 milijardų litų ( taip, taip, milijardų), galima sumažinti santykines išlaidas ekonomikai, nes palyginti net su didžiosiomis ES valstybėmis Lietuvos centrinės valdžios išlaidos ekonomikai viršija galingasias du- tris kartus.  

Galima didinti ir kapitalo mokesčius. Racionalius lūkesčius pripažįstantys ekonomistai teigia, kad padidinus kapitalo mokesčius padidės vartojimas, nes nebeapsimokės taupyti. Be to, būtų išvengta darbo rinkos iškraipymų. Kitas kelias- efektyviau valdyti biudžeto išlaidas. Ir ši krizė, matyt, suteiks daugiau galimybių ir pasvarstymų apie įvairias ekonominio augimo perspektyvas. Juk protingas verslininkas siekdamas išlikti konkurencingu numato dvejus- trejus galimus scenarijus bei veikimo mechanizmus, dvi- tris alternatyvas planui A. Ir atvirkščiai, būtų neprotinga nesvarstyti kitokių ekonomikos augimo galimybių. Be to, preliminarūs tyrimai parodo, kad ekonomikos apimtys daugiau priklauso nuo darbo užmokesčio pokyčių, nei atvirkščiai. T.y. mažėjant vidutiniam darbo užmokesčiui gali būti daug sunkiau pasiekti numatytus ekonominius- socialinius tikslus.

Rodyk draugams

 Kaip žinoma, svarbiausi makroekonominiai tikslai yra - maža infliacija ir mažas nedarbas. Yra manančių, kad didesnis užimtumas yra įmanomas tik didėjant kainoms. Iš esmės toks požiūris būdingas tik monopolistinėms- oligopolinėms ekonomikoms. Mat mažoms kainoms ir mažam nedarbui yra būtina laisva konkurencija, aukšta perkamoji galia, investicijų pasiūla, ekonominė pusiausvyra ir kt..

Dar A. Smitas pabrėžė gryno konkurencingumo būtinumą, nes privilegijos ir nereikalingi apribojimai neskatina žmogaus prigimtinių gebėjimų, jo laisvės troškimo, pasisakė prieš bet kokias monopolijas, nes ” to paties verslo žmonės retai susitinka tarpusavyje, bet jų pokalbiai visuomet baigiasi sąmokslu prieš visuomenę arba kokiu nors susitarimu padidinti kainas“. A.Smitas pripažįsta ir tai, kad nėra matęs, ” kad kas nors gera būtų padaryta tų, kurie vaizduojasi plušą visuomenės labui“. T.y. jo garsusis laissez faire  principas galioja tik antimonopolinėmis sąlygomis, kai valstybės tarnyba sąžiningai dirba, tarnauja žmonių ir visuomenės labui. Kitomis sąlygomis laissez faire laisvės principas, pasak Thomas Carlyle yra ne kas kita, kaip ” anarchija plius policininkas“. Suprantamiau sakant, ten kur vyrauja korupcija, tose valstybė apie pamatinius laisvės principus, kai kiekvienas žmogus gali panaudoti savo prigimtinius verslumo gebėjimus nėra ir ko šnekėti.

Be tobulos, grynos A. Smito konkurencijos yra būtina aukšta perkamoji galia. Kai perkamoji galia maža- didėja atsargos ir mažėja vartojimas, todėl ir gamyba bei užimtumo lygis. A. Smitas didelę reikšmę teikė kapitalo kaupimui bei taupumui, kuris, o ne “darbas yra tiesioginė kapitalo augimo priežastis“. Neneigiant taupymo reikšmės investicijoms bei ekonominei pusiausvyrai vis dėl to pamirštama, kad darbo pajamoms nedidėjant taip pat mažėja ir taupymas. O ką jau bekalbėti apie vartojimą.

D. Rikardo, kuris laikoma yra tobulesnis Smitas, mano, kad laisvos konkurencijos, kuriai pritaria, sąlygomis įmanoma darbo užmokesčio mažėjimo tendencija. T.y. pripažįstama tik gamintojo nustatyta prekės kaina, kuri nepriklauso nuo uždirbančio žmogaus pajamų perkamosios galios. Vadinasi, laisva konkurencija suprantama tik kaip gamintojo teisė nustatyti kainą užmirštant, kad kažkas tą prekę turi pirkti, o tam būtinos žmonių didesnės pajamos.

T. Maltusas pripažįsta, kad “perprodukcija atsiranda dėl pajamų paskirstymo, t.y. labai augant kapitalo susidarymui, daiktinių gėrybių paklausa (efektyvi paklausa) nustoja augusi anksčiau, nei gamyba. Verslininkai, prisidedantys prie kapitalo susidarymo, nors ir gali, bet nenori padidinti vartojimo proporcingai gamybai, o darbininkai nori padidinti vartojimą, bet negali“.

Atėjus metui J. de Sismondi paskelbė šiuo metu visai suprantamą teiginį: prekės perkamos už pajamas. J. de Sismundi ir T. Maltusas vieningai sutarė, kad kapitalizmas nepajėgus užtikrinti paklausą, kuri būtų pakankama realizuoti visą visuomeninį produktą. Problemos esmė, jų manymu, ta, kad intensyviai kaupiant kapitalą, gamybos apimtys auga sparčiau už pajamų sumą”. Be to, Sismundi pripažino, kad “Valstybė turi siekti tokios tvarkos, kuri užtikrintų ir neturtingam, ir turtuoliui pasiturėjimą, džiaugsmą bei ramybę- tokią tvarką, kuriai esant niekas nekenčia“.

Vis dėl to, nepaisant Maltuso, Sismundi ir kitų mokslininkų pastangų Rikardo mintys, matyt, atrodė patraukliau ir ilgam užėmė atsakingus protus.

Keinsas, kurio veikalas apie užimtumą, procentą ir pinigus pasirodė tuoj po Didžiąja vadinamos krizės, teigė, kad “mes turime kankinančiai brautis per mūsų neteisingų supratimų rūką” bei pripažino, kad ” jei tik T.Malthusas, o ne D.Rikardo veikalas būtų tolimesnės ekonomikos mokslo plėtros XIX a. išeities taškas, kiek išmintingesnis ir turtingesnis šiandien būtų pasaulis“. Gal net būtų išvengta katastrofiškų XX amžiaus karų.

Rodyk draugams

Apdėjo mokesčiais ne tuos, ką reikia,

mokesčiai todėl “neveikia”,

“Vargšus išnaikinti reikia,

partijoms jie paramos neteikia”

 

-teigia taip Premjeras ir ministrai,

vargšus apmokestinti jie tik drįsta.

Taip, Lietuva- šalis drąsi,

vaikšto čia dauguma nuogi..,basi…

 

Lietuvoj valdžia vis rodo savo “galią”,

nori jie palaužti Žmogaus valią.

Bet valia Žmogaus maitinas viltimi,

“Nebijok, Žmogau”- juk Viešpats su tavimi.

 

“Ką gali žmonės tau padaryti?”,

jei jie neįstengia net savęs valdyti,

savo ydoms nuolat nuolaidžiauja,

konkuruoja tik tas, kuris gi joms Viešpatauja.

 

Seimūnai, ministrai drąsūs kol valdžioj,

susitinka jie tegul su vargšu gūdžioj vienumoj…

Taigi, Lietuva drąsi šalis,

kasgi tai paneigti pabandys?

Rodyk draugams

Natūralu, kad bet kokios reformos esmė- pagerinti esmą padėtį. Arba bent jau jos NEpabloginti atsižvelgiant į laiko realijas. Lygiai tokiu pat principu galėtume vertinti ir šią taip vadinamą mokesčių, kurią pavadinčiau ANTIreformą. Kodėl antireformą?  Todėl, kad nepagerino ekonomiką padedančių kurti verslo ir žmonių lūkesčių, aplinkybių ir net jas pablogino iš esmės. Tiesa, panašią situacija išgyvena ir Latvija, galbūt, dalinai Estija. Bet tai jei ir paguodžia, tai nereikšmingai, o daugiau graudulingai. Vis dėl to Baltijos Sesės. 

Šią mokesčių ANTIreformą (MA)  vertinčiau tokiais dvejais aspektais: a) kaip MA prisidėjo prie pagrindinių makroekonominių tikslų: mažos infliacijos ir mažo nedarbo įgyvendinimo; b) ar ir kaip keitėsi mokesčių struktūra ir kaip tas pasikeitimas prisideda prie išvadrintų tikslų įvykdymo.

a) Kaip žinome nedarbas išaugo katastrofiškai, o infliacija sumažėjo. Tiesa, infliacija daugiau sumažėjo dėl jos, sakyčiau, “natūralaus išsikvėpimo“.  Be to, Vyriausybė viską darė, kad palaikytų infliacijai gyvybę prijungiant jai tiesioginius gyvybės latakus- PVM ir akcizų didinimą. Tokį infliacinės politikos vykdymą patvirtina tai, kad padidinus netiesioginisu mokesčius (PVM ir akcizus) gruodžio ir rugsėjo mėnesiais, sausį ir rugsėjo ženkliai padidėjo infliacija. Šis kainų augimas tiesiogiai palietė ir valdžios pasitikėjimo reitingus. Kaip vienos diskusijos metu paminėjo sociologas dr.Vl.Gaidys , t.y. šių metų sausio ir, berods, spalio mėnesiais atliktose apklausose valdžios reitingai buvo vieni mažiausių per visą 10-metį.

Kai Prezidentės D.Grybauskaitės per prezidentinę rinkiminę kampaniją paklausiau, ką ji mano apie Vyriausybės vykdomą infliacinę politiką?, man atrodo, kad ji net nesuprato klausimo ir dėl to atsakė, mano nuomone, visiškai ” į orą“.

Tiesa, infliacinė politika buvo vykdoma visus 2004-2008 metus. Tuo ekonomikos pakilimo metu tokia infliacinė politika valdžios reitingų nepablogino. Matyt, dėl tos priežasties, kad infliacija galimai buvo traktuojama kaip gerovės palydovė. Tokį klaidingą infliacijos, kurią visuomet lydi vėliau išaugęs nedarbas- tai visiškai patvirtina katastrofiškas dabartinis poinfliacinis šalies užimtumo lygis, supratimą galima paaiškinti nebent perdaug dideliu pasitikėjimu optimistiniais, o ne racionaliais, t.y. protingais (lot.klb.) lūkesčiais.

b) Mokesčių struktūra taip pat pakito mokesčių antireformos dėka. Tiesa, šios kitimo tendencijos pastebimos jau nuo 2006 m. (ankstesnių metų dar nenagrinėjau) ir kitimo kryptį išlaiko 2010 metais. Mokesčių struktūra kinta tokiomis kryptimis: 1) didėja netiesioginių ir mažėja tiesioginių mokesčių dalis bendroje mokesčių struktūroje; 2) ženkliai didėja kitų, nemokestinių įplaukų dalis, tame tarpe baudų ar Centrinio Banko gaunamas pelnas, bendroje mokesčių struktūroje; 3) išryškėja itin didelė (katastrofiškai) netiesioginių mokesčių dalis bendroje mokesčių struktūroje.

Ką mokesčių struktūrospasiketimas tai turi bendro su pagrindiniais makroekonominiais tikslais?- pirma, didėjantys netiesioginiai mokesčiai: a) tiesiogiai didina kainas; b) mažina žmonių pajamų perkamąją galią ir dėl to 1) vartojimą; 2) gamybą; 3) užimtumą; 4) darbo užmokestį; 5) ekonomikos apimtis; 6) įplaukas į biudžetą; 7) didina skurdą ir socialinę atskirtį. T.y. Vyriausybė remdamasi netiesioginiais mokesčiais apriboja priimtos Vyriausybės programos vykdymą, kurioje, iš naujo jos neatversdamas, turbūt nesuklysiu, yra įrašyti tokie punktai- skurdo mažinimas, didesnės gerovės sukūrimas ir t.t. Suprantama, kad didesnis skurdas ir didesnis nedarbas, didesnės kainos- visiškai nereiškia didesnės gerovės.

Antra, didėjančios nemokestinės pajamos bendroje mokesčių struktūroje, visų pirma, reiškia grįžima į besivystančių šalių tarpą. Mat išsivysčiusiose valstybėse šios nemokestinės pajamos bendroje mokesčių struktūroje sudaro apie 2-3 ar net mažiau procentų. Lietuvoje ilgą laiką mažėjusios šios pajamos nuo 2006 metų vėlgi didėja ir planuojam, berods, viršyti 10 procentų ribą. Šią ribą mažėjimo linkme Lietuva peržengė, kiek pamenu, beveik prieš penkioliką metų. Galima būtų tokį fenomeną paaiškinti ekonominio nuosmukio metu kaip laikiną reiškinį, bet kai toks procesas vyksta ekonominio pagyvėjimo metu, paaiškinti sunkoka. Kita vertus, šių nemokestinių pajamų didėjimas taip pat reiškia ir didesnes biurokratijos galias, kurias suskirtsyčiau į pozityvias bei negatyvias. Nuolat didėjančios nemokestinės pajamos nebūtinai reiškia pozityvios biurokratijos augimą. Pozityvumą suprantu, kaip visokeriopą pagalbą žmogui ir verslui ir ne tik sunkmečio metu.

Visa įvertinus, matyt, nesuklysiu kažkada Prezidentui, tuometiniam Premjerui A.M. Brazauskui jo vadovaujamos Vyriausybės spaudos konferencijoje Gedimino pr. 11 metu, sakydamas, kad konservatorių tikrai neprileisčiau prie valstybės finansų. Kita vertus, reikia įvertinti, kad socialdemokratai jau antrą kartą konservatoriams “pakiša kiaulę” priešrinkiminių biudžeto ciklų pagalba padidindami valdžios išlaidas. Bet, konservatoriai būdami Opozicijoje galėtų pastebėti tokias keistas biudžeto valdymo tendencijas ir imtis atatatinkamų priemonių. Pavyzdžiui, jei negali sutrukdyti balsavimo, bent jau apie tokį politinį biudžeto išlaidų padidėjimą ir dėl to kylančias grėsmes galima viešai pranešti. Jeigu konservatoriai nesiima tokių priemonių, tai galima paaiškinti tuom, kad a) jie neprognozuoja iš anksto galimų valdžios pasikeitimo scenarijų ir todėl nesiruošia iš anksto valdžios perėmimui; b) visiškai nesupranta valstybės finansų politikos; c) neturi savo partijoje  taip vadinamo “smegenų, analitinio centro”, kuris numato bei sudėlioja galimus įvykių scenarijus; d) pakankamai arogantiškai žiūri į savo pareigą tinkamai valdyti valstybę ją valdant principu “kaip nors” arba “aš galiu“.

Žiūrint šių dienų realijomis, kai Lietuva taip skausmingai nukraujuoja jaunimo, kurie emigruoja dar sparčiau, sąskaita, galima būtų pasiūlyti ne tik konservatorimas, bet ir visoms likusioms partijoms bei organizacijoms bent trečią dalį vadovaujančių postų perduoti jaunimui. Kita vertus, dažnai jaunimas užimdamas svarbų postą labai greitai “užmiršta” savo buvusią varganą padėtį ir savo bičiulius, kurie emigruoja toliau.

Rodyk draugams

Kaip žinome, netiesioginiams mokesčiams priskiriami PVM, akcizai, muitai ir kiti mokesčiai susiję su prekių ir paslaugų pirkimu ir pardavimu.

Ateinančių 2010 metų valstybės biudžete numatyta sulaukti santykinai daugiau įplaukų iš netiesioginių mokesčių. Tokia netiesioginių mokesčių reikšmė valstybės biudžete kasmet vis didėja. Didėja dėl kelių priežasčių: pirma, santykinai mažėja tiesioginių mokesčių dalis; antra, dėl infliacijos, nes ”augant” kainoms didėja ir pardavimai, o todėl ir PVM įplaukos; trečia, didėja patys PV Mokesčiai.

Tokia mokesčių sistema, kai remiamasi netiesioginiais mokesčiais vadinama regresine mokesčių sistema. Ji tokia vadinama dėl to, kad juos pagrinde sumoka neturtingi žmonės, todėl juos dar vadina “vargo” mokesčiais. Tokiam pavadinimui kažkada pritarė ir buvęs finansų ministras A. Butkevičius. 

Netiesioginiai mokesčiai iš tiesų ekonomiką veikia dvejopai: didina kainas ir todėl, kaip ir infliacijos atveju, mažina perkamąją galią, todėl mažėja gamyba ir užimtumas. Todėl mažėja įplaukos į biudžetą. Dr.G.Nausėda mini, kad pastarasis 2009 m. rugsėjo mėnesio PVM padidinimas kol kas, kiek galima suprasti iš vieno mėnesio rezultatų, duoda tik pusę tikimo rezultato.

Be to, didėjant kainoms, t.y. infliacijai, didėja palūkanų norma, todėl, pasak J.M.Keinso, mažėja investicijos. Ekonomistas pripažįsta, kad dėl infliacijos kapitalas praranda savo vertę ir gali būti net nebeatkurtas.

Nepaisant autoritetingų ekonomistų nuomonės, netiesioginių mokesčių reikšmė valstybės biudžete vis didėja. Nors jau prieš keletą metų EK perspėjo Lietuvą dėl pernelyg regresinės mokesčių sistemos. Kodėl FM, politikai neatsižvelgia į šiuos perspėjimus?

Pirma, klaidingai manoma, kad netiesioginiai mokesčiai yra neutralūs. Antra, klaidingai suvokiama mokesčių regresijos esmė. Mat manoma, kad užtenka, kad Gyventojų pajamos būtų apmokestintos proporciškai ir jau bus įgyvendinta proporcinė mokesčių sistema.

Nieko panašaus! Pamirštama elementari detalė- būtent, pats PV Mokestis. Mat uždirbantis 1000 litų vartojimui išleidžia, pavyzdžiui 500 litų. Taip pat jis, pavyzdžiui, sumoka 30 procentų GPM. Tokiu būdu jis vien tik PVM (21 procentas) išleidžia 105 litus ir dar 300 litų GPM. Tokiu būdu jis sumoka šių dviejų mokesčių 405 litus arba 40,5 procento nuo gaunamų 1000 litų pajamų. Tuo tarpu žmogus uždirbantis 10 000 litų vartojimui išleidžia apie 2000 litų. Tuomet jis sumoka 420 litų PVM ir 3000 litų GPM. Tokiu būdu iš šių dviejų mokesčių suma siekia 3420 litų arba, nesunku apskaičiuoti, 34,2 procento nuo uždirbtos sumos. Kaip matyti gaunasi 6,3 procentų disbalansas neturtingo žmogaus nenaudai. Todėl ir susidaro regresinė mokesčių sistema. Be to, uždirbantis 10 000 litų tam tikrą dalį investuoja ir gauna papildomų pajamų. Todėl regresija tik gilėja. Tiesa, neskaičiuoju neapmokestinamojo GPM minimumo.

Todėl dėl PVM susidaro regresija turtingo žmogaus naudai, ir neturtingo žmogaus nenaudai. Šią neteisingą regresiją ir išlygina, turi išlyginti didesni kapitalo mokesčiai.

Kita vertus, turtingas žmogus dėl tokios regresinės mokesčių sistemos daug daugiau praranda, nes, kadangi neturtingų žmonių Lietuvoje yra dauguma, dėl PVM didėjimo vartojimas sumažėja reikšmingai, todėl mažėja kapitalo grąža ir vėl gi mažėja investicijos. T.y.- turtingų žmonių pajamos turėtų sumažėti daug daugiau, negu jis sutaupo nesumokėdamas keletą papildomų litų, kaip kapitalo mokesčių.

Be to, didėjant kapitalo mokesčiams, kaip teigia ekonomistai, berods, E.S.Felpsas, didėja vartojimas bei sumažėja kapitalo vartojimas, todėl padidėja ribinis kapitalo produktas ir kapitalo grąža. Didėjant kapitalo apmokestinimui, tikėtina, kad padidės pilietinis aktyvumas. Nes mokantis didesnius kapitalo mokesčius kapitalo naudotojas bus suinteresuotas daugiau skirti laiko prižiūrėti ar jie teisingai valdžios išleidžiami.

Todėl, galima teigti, kad mokesčių sistemai esmingai reformuoti reikalinga: a) ekonominis išprusimas; b) tyra intencija; c) blaivus protas ir gera nuotaika. Na, bent šito iš mūsų politikų ir ministrų tikrai neatimsi.

Rodyk draugams