Verslo banga Atgal į Verslo bangą

Ką gi P.Krugmanas norėjo pasakyti p. T. H. Ilvesui?

2012-06-15
dainiusbutautas

 

Kaip
kaimyną, žinoma palaikau p. Ilvesą.  Kas
jeigu ne pats stosi ginti Tėvynės, ypač jeigu jai dar ir vadovauji. Įkvepiantis
pavyzdys(http://www.15min.lt/naujiena/aktualu/pasaulis/estijos-prezidenta-toomasa-hendrika-papiktino-nobelio-premijos-laureato-paulo-krugmano-komentaras-57-224764).
Kita vertus, kaip ekonomikos analitikas negaliu neatsižvelgti  ir į p. Krugmano argumentus ( http://krugman.blogs.nytimes.com/2012/06/06/estonian-rhapsdoy/).
 O argumentai , kiek suprantu, yra tokie-
Estijai nuosmukio metu derėjo ne taupyti, bet leisti. Žinoma, argumentų gali
būti ir daugiau. Ir jeigu Estija būtų leidusi pinigus, o ne juos taupiusi, tai
jos nuosmukis būtų ne toks gilus ir ne toks ilgas.

Galima su tuo
sutikti, galima ir nesutikti. Kadangi manau, kad 2009 m. Baltijos šalių
ekonominis nuosmukis greičiausiai yra buvusio ekonomikos 2006-2008m. perkaitimo,
išreikšto dviženkle infliacija,  pasekmė,
tai pinigų leidimas krizės metu būtų gal kiek atidėjęs tai kas ir turėjo
įvykti- galingas nuosmukis.

Kita vertus, nežinau
kiek tai galima lyginti, bet Estijos ekonomika žymiai greičiau atsigavo nei JAV
po DIdžiosios krizės 1930 m.  JAV BVP
1929 m. siekė 103,7 mlrd. USD, kai 1933m.- 56,4, o 1939m.- 92 mlrd. USD.  
Ir tik  1940m. beveik atsistatė BVP
apimtys.  Tiesa, JAV nedarbas 1933m.
siekė 25 proc. Kai Estijoje 2010- 16,9 proc. Didelį nuosmukį  tik jau kainoms didėjant JAV išgyveno ir  1946m.

Tuo tarpu
Estijos 2008m. BVP siekianti 15,5 mlrd. eu ir nukritusi 2009m. iki 14, 2011m.
jau beveik pasiekė ikikrizinį lygmenį-  15,4
mlrd. skaičiuojant eurais. Čia naudojuosi tuo pačiu Eurostatu, kaip ir p.
Krugmanas.

Vis dėl to
p. Krugmano pastabos vertos dėmesio.
Ir tai liečia produkcijos paklausą. Mat Estijos atsargos 2011m. pasiekė
beveik 0,5 mlrd. tais pačiais eurais ir tai yra beveik pusė metinio ekonomikos prieaugio.
Panašus atsargų lygis santykinai ir absoliučiais skaičiais užfiksuotas ir
prieškriziniais gerovės 2007 metais.

Ši neįgyvendinta
paklausa, arba kaip Keinsas tikriausiai pasakytų- neefektyvi paklausa, būdinga ir kitoms Baltijos šalims ir viršija
keleriopai tiek ES, tiek eurozonos vidurkį.

Keista tai, kad
gerovės piko viršūnėje 2007-8 metais prekių atsargos vietoj to kad mažėtų-
didėjo. Tai galima paaiškinti dvejopai. Pirma,
žmonės iš anksto rikardiškai sureagavo į deficitines valstybių išlaidas bei nutarė
taupyti. Tiesa, Estijos valstybės biudžetas tame nedalyvavo. Todėl, galima
pripažinti ir neigiamą infliacijos poveikį perkamajai galiai. Antra, verslas infliacines pajamas
paskaitė už tikras ir didino gamybą bei importą. Kaip matyti, žmonių lūkesčiai
Baltijos šalyse buvo racionalesni ir toliau numatantys.  Suprantama, išlieka atviras klausimas kodėl?

Rodyk draugams


Komentarai (0) | Rašyti komentarą »

Prancūzijoje nedarbas dėl 2008m. krizės padidėjo tik 1,7 proc.

2012-06-13
dainiusbutautas

Nedarbo lygis atspindi esamą socialinę- ekonominę šalies padėtį. ES įvykusi 2008-2009 m.  ekonominė krizė atsiliepė ir nedarbo lygiui. 27 ES šalyse vidutiniškai nedarbo lygis 2009m. per metus padidėjo nuo 7,1 iki 9 proc., o eurozonoje- nuo 7,6 iki 9,6 proc.

Mažiausiai ( iki 1 proc.) nedarbo lygis šios krizės metu padidėjo Liuksemburge- nuo 4,9 iki 5,1 proc., Vokietijoje- nuo 7,5 iki 7,8 proc. ir Olandijoje- nuo 3,1 iki 3,7 proc.  

Vidutiniškai  ( nuo 1 iki 2 proc.) nedarbo lygis padidėjo Austrijoje- nuo 3,8 iki 4,8 proc., Prancūzijoje- nuo 7,8 iki 9,5 proc. bei Suomijoje- nuo 6,4 iki 8,2 proc.

Daugiausiai ( virš 2 proc.) nedarbas padidėjo Lietuvoje- nuo 5,8 iki 13,7 proc., Estijoje- nuo 5,5 iki 13,8 proc. ir Latvijoje- nuo 7,5 iki 17,1 proc.

Biudžeto deficitas, atspindintis santykį tarp valstybės pajamų ir išlaidų,  palyginti su BVP 2008m. pasiskirstė ne taip tolygiai. Liuksemburge biudžeto perteklius siekė 3 proc. BVP, Vokietijoje biudžeto deficitas -0,1 proc. BVP, Olandijoje vėl biudžeto perteklius- 0,5 proc. BVP.

Antroje pagal nedarbo lygį grupėje Austrijoje biudžeto deficitas siekė 0,9 proc. BVP, Prancūzijoje- 3,3 proc., Suomijoje biudžeto perteklius- 4,3 proc.

Trečiojoje pagal nedarbo lygį grupėje Lietuvoje biudžeto deficitas siekė 3,3 proc. BVP, Estijoje - 2,9 proc. BVP (nors 2002- 2007m. buvo biudžeto deficito perteklius), Latvijoje- 4,2 proc. BVP.

Valstybės biudžeto deficitas reiškia menkas valdžios pastangas gyventi pagal galimybes bei netvarų nedarbo lygio sumažinimą.  

2002-2007 metais tiek ES, tiek eurozona gyveno skolon, nors ši skola buvo nuolat mažinama atitinkamai nuo 2,6 iki 0,9 proc. palyginti su BVP, ir nuo 2,6 iki 0,7 proc. Ir tik kelios valstybės šiuo periodu gyveno pagal savo galimybes, kuriose biudžeto perteklius siekė 4 ir daugiau metus, o maksimalus biudžeto deficitas likusiais metais nesiekė ir 1,3 proc. Tai Bulgarija, kurioje nedarbo lygis 2008 -2009 m. padidėjo nuo 5,6 iki 6,8 proc. (2011m.- 11,2 proc.), Danija, kurioje nedarbas padidėjo nuo 3 iki 6 proc. (2011m.- 7,6 proc.), Airija- nuo 6,3 iki 11,9 proc. (2011m.- 14,4 proc.), Švedija- nuo 6,2 iki 8,3 proc. (2011m.- 7,5 proc.), bei Estija ( 2011m.- 12,5 proc.) ir Liuksemburgas ( 2011m.-  4,8 proc.).

Kaip matyti, biudžeto deficitas ir perteklius nevienodai palietė skirtingas valstybes. Liuksemburge, Vokietijoje, Olandijoje, Austrijoje, Suomijoje, Danijoje, Švedijoje menkas biudžeto deficitas ar perteklius prisidėjo prie santykinai nedidelio nedarbo lygio 2001m. nesiekiančio ir 8 proc. Pavydėtinas yra Prancūzijos nedarbo lygis, kuris 2002-2011 m. svyruoja apie 9 proc. Kitose analizuojamose valstybėse nedarbo lygis 2011m. viršijo 11 proc.

VU, Žurnalistikos skaitykla.

2012 m. birželis 8 d.

Rodyk draugams


Komentarai (0) | Rašyti komentarą »

Ar Vyriausybė nori ir gali padėti sau pati?

2011-12-09
dainiusbutautas

Iš “kažkur” paplito nuomonė, kad  ne dėl Snoro Lietuva blogina kitų metų prognozes, bet dėl problemų eurozonoje. Gal ir taip, bet tuomet iškyla kiti du klausimai: pirma, ar Vyriausybė ir toliau laikosi euro įvedimo plano?, ir antra, kodėl tuomet Estijos ekonomikos prognozės kol kas  nesikeičia?

Suprantama, kad dėl euro ko gero, kaip p. Povilas pripažįsta, geriau lukterėti, nors asmeniškai manau, kad savomis jėgomis visuomet geriau remtis, nors, kartais neprotinga ir tinkamos pagalbos atsisakyti. Tik ta pagalba ir turi būti pagalba, o ne sąlygų diktavimas. Ne dėl valiutos ar jos kurso ateina investuotojai, bet dėl mažos korupcijos ir prognozuojamos aplinkos, o kartais ir dėl labai jau asmeninių priežasčių. Atrodo, kad tokio pobūdžio priežastys keinsistiškai labiausiai pasiduoda pokyčiams. Kartais lemiamą apsisprendimą, kitoms sąlygoms esant daugmaž lygioms, gali padėti priimti taiklus žodis, geras komplimentas arba tiesiog meilė savo šaliai ar svečio šalies istorijos žinojimas.

Antrą klausimą galima pakeisti ir kitu: kodėl Estijos Finansų ministerija, turėdama tuos pačius informacinius šaltinius kaip ir Lietuvos FM, jau pavasarį prognozavo kur kas nuosaikesnius mokesčių padidėjimus? Kai kuriais atvejais skirtumai tiesiog drąstiški. Pavyzdžiui, Estijos FM 2012 m. PVM planuoja surinkti 6,9 proc. daugiau, nei šiais metais, tuo tarpu Lietuvos FM prognozuoja net 12,9 proc. didesnes pajamas iš šio regresinio mokesčio, kurį daugiausiai moka “vargšai”. Gal net iki 90 proc. Su sąlyga, kad pas mus yra tik turtingi ir vargšai, o vidutinis sluoksnis dar tik kala savo želmenis iš paviršinio vargšų durpžemio. Lotyniškai, kaip vienas šventas vyras pripažino, vadinasi panašiai, kaip ir nuolankumas. Ir iš tiesų, tiek vargas, tiek žemės ūkio darbai moko tikro nuolankumo. Čia karvei nepasakysi, kad palauktų su pienu, ar grūdui- kada šis turi sudygti, ar pomidorui- kuomet prinokti. Šiuos dar gali auginti šiltnamiuose, o duoną?- juk tokių laukų neuždengsi, nebent išmetamosiomis dujomis. Bet kokią gi tuomet valgysime mūsų šventą duoną? Neseniai vėl atradau, kokia skani ši mūsų žemdirbių išauginta ir kepėjų iškepta duonaJ.

Ir šios prognozės savo artistiškumu dar nesibaigia:  GPM mūsuose suplanuota kitais metais surinkti net 23,8 proc. daugiau. Net ir Valstybės kontrolė pareiškė- tokios prognozės perdėm optimistinės. Tuo tarpu ta pati Estijos FM prognozuoja tik 6,3 proc. GPM pajamų augimą kitais metais. Iš kurgi gi gimsta toks skirtumas? Gal iš ekonomikos prognozių? Na, Estijoje tikimasi kitais metais 4 proc. realus BVP augimo, o Lietuvoje 4,8 proc. skirtumas lyg ir nėra didelis. Tad gal problema užimtumo prognozėse? Ir čia skirtumas nėra didelis: estai kitais metais tikisi 11,4 proc. nedarbo, lietuviai- 11,9 proc. nedarbo. Vėlgi, beveik panašios prognozės. Skirtumas tik tas, kad 2012 m. Lietuvoje prognozuojamas 15,2 proc. nedarbas, kai Estijoje- 13,5 proc. Ir šios estų prognozės pakankamai realistiškos, nes, kaip pripažino Estijos Seimo Finansų komiteto pirmininkas p. Svenas, trečią ketvirtį Estijoje nedarbas sumažėjo iki 10,9 proc., kai mūsų politinėje ekonomikoje trečią ketvirtį užimtųjų sumažėjo net 6,2 tūkstančiais, nors nedarbas taip pat sumažėjo nuo 15,6 iki 14,8 proc. Pasak SD Gyventojų ir užimtumo skyriaus vedėjos pavaduotojos V. Skamaročienės, nedarbo lygis sumažėjo, nes emigracija galėjo padidėti visais trimis tirtais lygiais- tarp užimtųjų, ieškančių darbo ir bedarbių. Sumažėjus bendrai darbo jėgai nedarbo lygio rodikliai gerėja, bet užimtumas mažėja. Gal čia ir slypi [emigracijoje] problema, kodėl Lietuvos FM sumažino beveik perpus kitų metų BVP augimo prognozes. Keista, bet neteko girdėti, kad būtų sumažintos ir mokesčių surinkimo prognozės. Gal, tikėtina, kad tai jau artimiausiu metu ir planuojama daryti. Kitas įdomus rodiklis, EFM prognozuoja 2,8 proc. infliaciją, o Lietuvos FM prognozuoja virš 3 proc. iki pat 2015 m. Tam prieštarautų ekonomistas Samuelsonas, kuris aiškiai pasako, kad virš  3 proc. infliaciją sunku sustabdyti dėl vidinės inercijos. Iš čia ir įmonių, o gal net ir valstybių, bankrotai- kainos krenta, o įmonės, valstybės išlaidos inertiškai auga.

Vis dėl to problema išlieka aktuali ir dvejopa: a) kaip padidinti užimtumą ir b) kaip papildyti galintį reikšmingai sumažėti valstybės biudžetą? Užimtumui didinti žinomas seminarų vedantysis kun. R. Gurkšnys SJ siūlo (!!) visiškai naują verslumo koncepciją ir pereiti nuo antros pavaros prie trečios. Juk antra tik įsibėgėjimui skirta. Ką tai reiškia? Antra pavara važiuojantys verslininkai dažniausiai mano, kad visi žmonės tinginiai ( gal sprendžiama pagal save, kai dažnai nutinka?), todėl juos reikia skatinti arba bausti, pagrinde materialiai. Tuo tarpu trečia pavara važiuojantys siūlo atskleisti žmogaus prigimtinį talentą ir duotas gausias prigimtines dovanas, jo gelmėje slypintį troškimą kurti; dirbti, uždirbti ir teikti naudą kitiems.  T.y. kiekvienas žmogus iš prigimties yra Kūrėjas, daugiau ar mažiau! Ir kiekvienas savo srityje.

Dėl biudžeto kiek sudėtingiau. Kadangi biudžeto asignavimų planavimas pereina ilgiausias procedūras, be to, kiek suprantu, visiškai neatsižvelgiant į ekonomikos tendencijas, atgal atsukti šį ratą yra praktiškai neįmanoma. Bet ir PVM, ir GPM ar pelno mokesčio tiek gali ir nesurinkti. Išeitis lyg ir paprasta- didinti PVM. Bet ir pats dr. G. Nausėda prieš porą metų pripažino tokios karuselės įsukimo beviltiškumą. Be to, kaip teigia p. Žutautienė iš FM, PVM didinimas gali įsukti „fiskalinę infliaciją“.  Dažniausiai pasirenkama didinti PVM regresinius mokesčius dėl dviejų priežasčių: juos lengviausiai surinkti ir šių mokesčių didinimas mažiausiai žalingas verslui. Toks paaiškinimas turėtų pateisinti šio mokesčio didinimą, bet tuomet būtina numatyti lėšų pajamų indeksavimui, kurios nuvertės dėl infliacijos. Be to, ypač dabar, kai trečiame ketvirtyje realus atlyginimas padidėjo tik 0,5 proc. bet kokio dydžio infliacija mažins žmonių pajamas, o todėl ne tik perkamąją galią, bet ir dėl to gamybą bei polinkį investuoti. Todėl tokios priežastys nėra adekvačios realiam poveikiui. Be to, užimtumas greitai dar daugiau sumažės ir dėl iš Snoro atleistų kelių tūkstančių darbuotojų. Nebent SEB, kaip teigia statistikė V. Skamaročienė, kažkiek jų priims kai kurioms perimtoms funkcijoms atlikti.

Akivaizdu, kad su Snoro nacionalizacija Vyriausybė paslydo beveik lygioje vietoje. Aišku, euro prognozės nedžiugina, kaip ir JAV infliacija ar Airijos grėsmingai padidėjęs biudžeto deficitas, bet Lietuvos įmonių mikrorodikliai tikrai kur kas geresni, nei prieš krizę ir mažesnėmis atsargomis išsiverčia. Be to, išlieka neaišku, Snoras nacionalizuotas, kurio veikla tikrai jau ilgą laiką kėlė abejonių, bet dėl to nereiškia, kad žmonių ir verslininkų lūkesčiai tapo kitokie, po indėlių grąžinimų ar prieš. Jeigu antrasis atvejis, tai tokie raminimai, kad Snoro problema yra tik lokali, neatremtų net menkiausių argumentų. Tuo labiau, kad jau ir Medicinos bankas atidėjo iki 2020 m. jam suteiktos milijoninės paskolos grąžinimą. Finansiniais terminais tikriausiai galima išsireikšti, kad skola refinansuota. Tik ar geresnėmis sąlygomis ar prisiimant naujus įsipareigojimus. Žinoma, galgi iki to laiko ekonomika ir atsigaus. Bet manau, kad įeiname į keinsistinį trumpų pakilimų ir nuosmukių bangos periodą. Banglentininkams gal ir gerai, o kitiems ką daryti? Kol kas tiek. Belieka sekti įvykius, bet tarsi iš šono, kad šie neužgožtų galimybės ramiai priimti savarankiškus sprendimus, kurie, anot Milio, gali padaryti žmogų laisvu

2011 m. gruodis 9 d.

VU

Rodyk draugams


Komentarai (0) | Rašyti komentarą »

Naujos ekonomikos stabilaus augimo gairės. Pagal Keinsą (II).

2011-10-13
dainiusbutautas

Priežastys, kurios gali paaiškinti aktualų ekonomikos stabilų augimą :

  • I. Polinkis pirkti, BVP ( pajamos), užimtumas (darbo kiekis), iš kurių pastarieji du susieti per multiplikatorių, kuris neturi daug viršyti 1 ,t.y. išlaikyti teigiamas tendencijas.

Ir iš tiesų polinkis pirkti ( ribinis)  buvo nusilpęs tik 2002-3 m., kai Lietuvos ekonomika stipriai augo (7-10 proc.), bet šalyje vyravo defliacija ( -1 ir -1,3 proc.) ir nedarbas (13,5 ir 12,5 proc.), ir 2010m. (šiuo atveju kiek stipriau). Polinkis pirkti pasiekęs 1999m. aukštumas greitai išsikvėpė, nes nebuvo palaikomas augančio užimtumo, investicijų ir pinigų politikos, kai 2005-2008m. šie veiksniai didėjo sparčiau. Tuo tarpu multiplikatorius kiek ryškesnis 2002 m., dėl 3 proc. per metus sumažėjusio nedarbo prie 7 proc. padidėjusio BVP, greitai „išsikvėpė” dėl ekonomikos augimo sąlygoto kelerius metus trukusios mažos infliacijos bei nuosaikaus nedarbo lygio mažėjimo, taip pat sparčiau pradėjo didėti 2005m. ir šį kartą užsilaikė iki pasiekė piką 2008m.  Šis noras vis daugiau pirkti 1999m. greitai išsibaigė, priešingai nei 2005 m. Tam galėjo turėti įtakos BVP ir pinigų kiekio panašus augimas pirmuoju atveju .   Be to, kaip minėta, skyrėsi užimtumo ir BVP tendencijos. Akivaizdu, kad šių veiksnių tarpusavio reikšmės, kaip savalaikis Keinso perspėjimas,  aiškiai dar 2005 m. pranešė, kaip gelstantys lapai,  apie gresiantį ekonomikos perkaitimą ir nuosmukį. Užtat rudenį galima ir pagrybauti. Ir tai kiek sušvelnina žmogiškuosius netobulumus. Kitas dalykas, kad užimtumui daug sparčiau augant nei BVP sukuriamas socioekonominės sistemos netvarumas, kuris neprisideda prie ekonomikos subalansavimo. Todėl geriausia, kai nedarbo lygis mažėja palaipsniui po 1-1,1 proc. per metus. Be to, pirkimo polinkis neturėtų didėti daug sparčiau, nei pati ekonomika. Šis santykinis dydis tikrai neturi viršyti 10 proc. augimo per metus ir siekti vidutiniškai 4-5 proc. Bet neturėtų ir lėčiau. Kaip ir užimtumas, kuris turi kiek platesnę amplitudę.

•II. Ribinis kapitalo ( pelno) produktas, palūkanų norma ir investicijos.

Kaip ir ekonomikos ryškūs investicijų pokyčiai sukuria netvarius procesus. Todėl saikinga palūkanų normos ir naudos dėl  būsimo kapitalo pajamų dinamika derėsis su saikingomis investicijomis. Kitu atveju ekonomika gali išsibalansuoti. Tai patvirtina ir situacijos Lietuvoje analizė 1998-2010 metais. Be to, ne mažiau svarbu, kad palūkanų norma, kaip ir kad nedidėtų, svarbu ir kad smarkiai nekristų. Todėl patikimiau būtų palaikyti tvarią palūkanų normą. Tuomet būtų galima prognozuoti ir darnų ir saugų ekonomikos ir investicijos augimą bei pastovią pelno normą.  Kai investicijų ir kapitalo (pelno) augimas pasiekė piką (2007m.), netoli ir galingas nuosmukis. Kuris seka ankstesnį pakilimą- ir kuo staigesnis ir ilgesnį laikotarpį (?) vyksta investicijų ir kapitalo ( pelno) augimas, tuo staigesnį nuolydį vėliau tenka išgyventi. Investicijos, tiesa, palaipsniui atsistato, bet dargi nepasiekė 1999m. lygmens. Pelno gi augimas 2010 metais rodo verslo naujas galimybes prisitaikyti ir sėkmingai verstis pakitusiomis sąlygomis.

•III. Užimtumas, darbo užmokestis ir  stabilios kainos.

Darbo užmokestis didėja paraleliai užimtumui- kai užimtumas didėja ryškiai, tai ir darbo užmokestis auga sparčiau ir atvirkščiai, kai užimtumas didėja lėčiau, tai ir darbo užmokestis auga lėčiau. Todėl ir kainų stabilumas būtų akivaizdesnis, nors užimtumo stabilumo dar negarantuoja. Tai iššauks produkcijos augimą, kurį lydės ir kainų augimas, nes trumpu periodu augs ir ištekliai (apimtys ir kaina).

Lietuvos ekonomikos atveju galima pastebėti kiek išskirtinį iš šios Keinso situacijos atvejį, kai užimtumas   didėjo daug sparčiau nei darbo (bruto) užmokestis ( kaip ir BVP atveju).   Tai sąlygojo kainų ( infliacijos) ypatingai spartų augimą.  Šiuo atveju, 1proc. sumažėjęs nedarbo lygis turėjo kainoms ( infliacijai, t+2 periodu) beveik dvigubai daugiau įtakos, nei 100 litų padidėjęs darbo užmokestis.  Kaip matyti, ši sistema taip pat prieš 2-3 metus gali įspėti apie gresiantį ekonomikos nuosmukį. Nuosaikus nedarbo lygio augimas turėtų didesnės reikšmės tvariam neinfliacinės ekonomikos augimui, nei darbo užmokesčio pokyčiai. Bet ši prielaida gali galioti tik į infliaciją linkusioje ekonomikoje (mūsų šalies atveju), kai darbo užmokestis nuvertėja dėl infliacijos palyginti sparčiai, todėl vis daugiau asmenų samdoma.

•IV. Investicijos ir ribinis kapitalo produktas.

Šios prielaidos daugiau išreiškia ne pačios sistemos stabilumą, kiek permainas ekonomikos pokyčio krypties momentu. Tai reiškia, kad investicijų augimas ( mažėjimas) neigiamai ( teigiamai) įtakoja ribines kapitalo pajamas neilgu periodu.  Ir iš tiesų tyrimas išskiria ekonominės sistemos lūžio taškus 2000 ir 2008 metais, po kurių sekė tam tikras nuosmukis. Skirtumas tas, kad 2000-1 m. investicijos išlaikė teigiamą augimą, kai tuo tarpu po 2007 m.  investicijų augimo jau 2009- jos pradėjo mažėti.  

Išdava: darbo užmokesčio, užimtumo, investicijų ir BVP bei infliacijos sąsaja išskiria, kad infliacija yra neprognozuojamų arba netinkamai prognozuojamų ekonominių procesų išdava. Savo ruožtu, infliacijos, kaip ydingos ekonomikos išdavos, veiksmingumas pačios ekonomikos atžvilgiu pasireiškia alerginiu šoku, kurio metu ekonominė sistema įgyja nepakankamumo požymių ,t.y. nori, bet negali panaudoti  savo privalumų. Kaip ir perkamosios galios atveju, pasak T. Maltuso, neturtingas žmogus nori daugiau pirkti, bet neįgali, o turtingas įgali, bet nenori.

Rodyk draugams


Komentarai (0) | Rašyti komentarą »

Naujos ekonomikos stabilaus augimo gairės. Pagal Keinsą (I).

2011-10-07
dainiusbutautas

Kaip gal susidarėte įspūdį šiek tiek gilinuosi į Keinso Ekonomikos modelio veikimą. Tiesą sakant, tokio modelio dar nesu aptikęs, bet iš žymaus ekonomisto pamąstymų tikrai tokį galima sudėlioti. Bet kaip ir versle reikalinga daugiau Šviesos ir patirties. Ir daugiau tyrimų. Nuo mažens jaučiu trauką įvairioms analizėms. Prisimenu, dar mažas būdamas bandžiau suprasti, ką kitas galvoja. Tik neprisimenu ar sėkmingai, bet užtai gavau barti nuo brolio. Gal pataikiau, jeigu barė:).

Prieš kurį laiką gavau laišką nuo žmogaus, kad daugiau rašyčiau apie ekonominius dalykus. Iš pradžių į tokį paraginimą sureagavau per daug emocionaliai- kas mėgsta paraginimus ir dar iš šono. Bet geriau pagalvojus, tai visai išmintingas kvietimas su Lietuvos žmonėmis pasidalinti tais mikrotyrimais, jeigu leisite taip pavadinti, kurie gali būti įdomūs ne tik man vienam. Tiesą sakant, vien iš tokių tyrimų pridėjus šiek tiek teorijos, pritariančios ir prieštaraujančios, galima būtų  šiokį tokį leidinuką išleisti.

Tad apie ką šį kartą. Skaitant Keinso pamąstymus apie stabilios ekonomikos gaires pats sau netikėtai nutariau patikrinti, kaip Lietuvos sąlygomis veikia Ekonomisto patėmyjimai. Net JAV atveju kai kuriuos rodiklius pakeitus panašiais aiškėja, kad keinsistiniai uždaviniai šiai valstybei šiuo metu kone dvigubai aktualesni nei prieš gerą pusamžį. O Lietuvoje kai kuriais atvejais veikia itin reikšmingai.

Taigi Keinsas, jau ir anksčiau rašiau, mano , kad ekonominį gyvenimą ypatingai nuspalvina polinkio vartoti, ribinio kapitalo efektyvumo ( d.a.b.-produkto) ir palūkanų normos išskirtinės ypatybės.  Pripažįstama, kad šiuolaikinė ekonomika nors ir patiria ryškius gamybos ir užimtumo svyravimus, jos vis dėl to negalima laikyti labai jau nepatvaria. Ir toks chroniškas aktyvumo sumažėjimas ryškus ilgą laiką, kai neaiškūs nei atsigavimo, nei visiško kracho ženklai.

Tuo labiau patirtis parodo, kad visiškas ar artimas visiškam užimtumas yra greičiau greitai praeinanti siekiamybė, nei realybė. Ryškius svyravimus su laiku keičia nuosaikūs, kai padėtis tampa nei beviltiška, nei patenkinama ( kaip tai panašu į šią dieną!!). Ir natūralu, Keinso Užimtumo, palūkanų ir pinigų teorija parašyta būtent po Didžiosios krizės, t.y. praslinkus panašiai laiko, kiek ir dabar praslinko po 2008 metų krizės. Apie kurią J. Vanier perspėjo išvakarėse, berods 2007m., savo laišku Tikėjimo ir Šviesos bei Arkos bendruomenėms.

Tuo ir remiasi ciklo teorija, kai neigiamus pokyčius keičia optimistiniai, todėl išryškėja reguliariai besikartojančios fazės. O tai reiškia, kad ekonomikos krizė panašiai kaip ir sloga: gydoma pagyja per septynias dienas, o negydoma- per savaitę. Tik pasekmės gali būti skirtingos. O kai kuriais atvejais nuo slogos ir mirštama. Turbūt tuomet, kai imuninė sistema yra visiškai išsiderinusi, ir šį išsiderinimą, matyt, pirmiausiai atspindi žmogaus psichologiniai faktoriai.

Lygiai taip ir su kainomis, kurios  kinta dėl kurio nors (ūkinės sistemos) pažeidimo, bet vystymosi eigoje tam tikrą laiką gali išlikti stabilios. Kaip pavyzdys tai galėtų būti periodas Lietuvoje 2000-2003 metai, kai kainos mažėjo arba didėjo nedaug, bet tai netrukdė galingam ekonominiam augimui siekiančiam vos ne po 10 proc. kasmet. Tiesa, šis augimas galėjo būti paremtas ir aktyvios monetarinės politikos injekcijomis.

Nors šie faktai nėra logiškai būtini, kaip teigia Keinsas, jie susiję su šiuolaikinio pasaulio aplinka bei psichologiniais palinkimais.

Ir čia Keinsas išskiria tam tikrus šio psichologinio palinkimo bruožus, kurie galėtų esamą sistemą padaryti daugiau subalansuotą neprarandant jos elastingumo augimui. Taip pat svarbu įvertinti, kokiu laipsniu ir ar gali  mus supantis pasaulis atsiliepti į šiuolaikinę ir kartu bendražmogišką prigimtį.

Įvertinus fenomenalią anglų mokslininko patirtį kitame straipsnelyje ir panagrinėsiu konkrečius parametrus ir kokiu laipsniu jie išsiskleidžia Lietuvos ekonomikoje.

Rodyk draugams


Komentarai (0) | Rašyti komentarą »

Įmokos į Sodrą augina ekonomiką, o valstybės subsidijos –NE!

2011-09-27
dainiusbutautas

Šių metų Seimo rudens sesijos dienotvarkėje- ir Sodros biudžeto reformos matmenys. Ekonomikai patiriant nuosmukį, o Vyriausybei nesugebant rasti užimtumą skatinančių efektyvių priemonių įplaukos į Sodros biudžetą vis dar nepakankamos palyginti su išlaidomis. Suprantama, pasaulinės ekonominės recesijos metu nėra paprasta susikoncentruoti į efektyvesnį biudžeto lėšų panaudojimą. Tiesą sakant, tai paskatintų ir Pasitikėjimo atstatymą, kurio taip trūksta žmogui, kad šis ryžtųsi išleisti daugiau pinigų, o verslininkui ryžtis naujoms investicijoms ir daugiau darbuotojų priimti į darbą. Nors 2011 metų  gaunamas įmonių pelnas tai ir leistų padaryti. Ta Premjero A. Kubiliaus garsi ir anuomet gana dažnai kartojama 2008 metų frazė, kad į Lietuvą atėjo krizė- vis dar neapleido Lietuvos verslo ir žmonių. Lyg ir taip nebūtų aišku, kad pasaulio ekonomikos struktūros susidūrė su rimtu iššūkiu vykdyti visuomenėms savo įsipareigojimus- gaminti prekes, investuoti ir kurti darbo vietas. Žinoma, atsižvelgiant į pakitusį keinsistinį polinkį pirkti. Tiesa, valstybinės investicijos 2011 m. antrą ketvirtį jau viršijo 2006 m. lygį. Bet turim tai ką turim, o pensijas, motinystės ir tėvystės išmokas, nedarbo pašalpas, nedarbingumo biuletenius apmokėti reikia.

Tiesą sakant, Seimas bandė spręsti problemą teikdamas Įstatymą, kuriuo didinamos įmokos į Sodra vos vienu ar dviem procentiniais punktais. Prezidentė šį Įstatymą vetavo. Gal ir gerai, kol kas nežinau, bet toks sprendimas man atrodo niekuo nepamatuotas ir neparemtas jokiais moksliniais argumentais. Bent tokių neteko girdėti apart- „mokesčių nedidinsime“. O tai kaip gyvensime? Dabartinių pajamų valstybei neužtenka vykdyti savo ir taip minimalius įsipareigojimus šalies žmonėms ir verslui. Didinsime valstybės skolą, jas turės apmokėti mūsų pačių, o ne svetimi vaikai, be to, sulauksime Graikijos ar gal net Japonijos likimo. Tad toks Prezidentės D. Grybauskaitės į jokius logiškus ir sveikus argumentus netelpantis ne-sprendimas Sodrą stumia į gana sunkią situaciją. Žinoma, Vyriausybei galima duoti pliusą, kad nepaisant sunkmečio sugeba laiku išmokėti pensijas, gal dar tėvystės/ motinystės pašalpas, bet bedarbiams jau ir neužtenka. Todėl ir emigracija didėja.

Žinoma, skaitytojas gali visiškai teisingai pasakyti- kritikuoti lengva. Tiesą sakant, net nekritikuoju, o tik dėstau faktus. Suprantama, didėtų užimtumas, problema savaime išsispręstų. Iš savo proliberalios varpinės žiūrėdama Vyriausybė irgi kažką daro, pavyzdžiui leido darbuotojus išnuomoti, lyg šie būtų kažkoks daiktas. Matyt toje nuomoje atsispindi ir sumenkusios socialinės garantijos. Bet ir tai užimtumo problemos nesprendžia. Kaip ir nepajudanti iš vietos namų renovacija. Padidėjus gyventojų įsipareigojimų daliai žmonės tiesiog nebenori skolintis. Tiesą sakant, ši situacija pakankamai vaizdžiai atspindi visuomenės ir Vyriausybės santykį. Kai ši nenori suprasti paprastų žmonių poreikių ir nenori jų išgirsti, ši atsako tuo pačiu. Dėl ko nukenčia visi.

Kad nebūtų visai tuščias rašinys pasiremsiu autentiškais tyrimais. Atlikus 1998- 2010 metų BVP pajamų metodu augimo ekonometrinę analizę aiškėja, kad ekonomikos augimui didžiausią reikšmę turi eiliškumo tvarka: 1) Likutinis perteklius ir mišriosios pajamos; 2) gamybos ir importo mokesčiai ir 3) pagrindinio kapitalo vartojimas ( nusidėvėjimas). Algos ir atlyginimai( 4), kaip ir socialiniai darbdavio(5) įnašai taip pat turi teigiamos tiesioginės reikšmės ekonomikos augimui. Gal ne tokios didelės, kaip pirmi trys dydžiai, bet visgi. Kita vertus, tyrimas, matyt, neapima netiesioginės darbo užmokesčio ir socialinių išmokų reikšmės. Nes, natūralu, jeigu žmonės nepirks, tai verslas negamins prekių ir neteiks paslaugų. Šis ekonometrinis modelis šioje sistemoje aptiko ir vieną parazitą, kaip prof. O A.V.Rutkauskas pasakytų, tai valstybės subsidijos. Ir šios nėra jau tokios mažos ir visai nekaltos. Iki 2004 metų siekusios iki 0,5 mlrd. Litų per metus, 2004 m., pasikoregavus Vyriausybei, šios iš karto šoktelėjo net iki beveik 900 mln.  Litų, o 2007 metais pasiekė net 1,5 mlrd. Litų su viršum. Ir šis skaičius išsilaiko iki pat šių dienų. Ir net ir krizės metais valstybės subsidijos verslui siekė 2009 ir 2010 m.-  atitinkamai beveik po 1,6 mlrd. Litų.

Viena vertus, galima tik pagirti tokią Vyriausybę, kuri net ir nuosmukio metu sugeba rasti galimybių subsidijuoti verslą. Bėda ta, kad toks verslas gali įgyti nekonkurencinį pranašumą prieš kitas šios ūkio šakos įmones. Ir, antra, kaip tyrimas patvirtina, kad šios subsidijos silpnina ekonomiką ir netgi neigiamai įtakoja jos augimą. Ir tai nėra atsitiktinumas, nes neigiama valstybės subsidijų reikšmė ekonomikai Lietuvoje pasireiškia visais tirtais periodais 1998- 2010, 1998- 2008 ir 2000- 2o1o metais.

Jei gerai prisimename, tai Baltijos tigru mums kiek anksčiau leido būti ir kur kas kuklesnės valstybės subsidijos, kurios tirtu periodu sudaro net 12 milijardų litų. Vadinasi, radom ir Sodros biudžeto ir papildomo ekonomikos augimo problemos sprendimo šiokį tokį, nors gal ir ne auksinį, raktelį. Kita vertus, net jeigu ir paliktume 0,5 mlrd. Litų valstybės subsidijų normą, nors tokioj korupcinėje terpėje manyčiau ir tokios neturėtų būti toleruojamos, vis tiek turėtume beveik  6 mlrd. Litų papildomų pajamų. O pagerėjus sąžiningos konkurencijos būklei, matyt, netgi ir daugiau darbo vietų būtų sukurta.

Kitas Sodros biudžeto rezervas- valdymo išlaidos, kurios siekia 3 proc. BVP ( Eurostat). Palyginimui Estijoje- 1,8, o broliukų ir sesučių Latvijoje- tik 0,3 proc. Tuo tarpu Šveicarijoje, Ispanijoje, Airijoje, Italijoje ir netgi toje pačioje Graikijoje Socialinių fondų valdymo išlaidos ( kompensacija darbuotojams) neviršija 0,2 proc. (nuo BVP).

Taip pat man asmeniškai didelių neaiškumų sudaro Privalomojo Sveikatos draudimo fondo išlaidos. Manyčiau, kad būtinus ligos nedarbingumo lapelius galėtų apmokėti, būtent, šis sveikatos fondas. Tam turėtų užtekti lėšų. O ir vaistų kainos, negaudamos nuolatinės piniginės injekcijos kompensuojamų vaistų pavidalu savaime turėtų sumažėti atsižvelgiant į rinkos paklausos- pasiūlos dėsnius. Kadangi dažnai Lietuvoje veikia tik vaistų gamintojų Atstovybės, tai dėl to biudžetas neturėtų labai jau nukentėti. Be to nėra visiškai aiškios ir Privalomojo sveikatos draudimo fondo išlaidos Sveikatos programoms ( 200 mln. Litų) bei Asmens sveikatos priežiūros paslaugų išlaidoms apmokėti ( apie 3 mlrd. Litų). O ir 50 milijonų fondo valdymui skirtų išlaidų galima sutaupyti fondo administravimą perdavus Sodrai.  

Objektyvumo dėlei reiktų pridurti, kad Sodros įmokos yra bene efektyviausios visoje mūsų mokesčių sistemoje. Nedarenkamas iki maksimumo gal koks vienas kitas procentėlis. Ne taip, kaip su kitais mokesčiais. Tai rodo ir įmonių socialinį jautrumą šių mokesčių atžvilgiu.         

Užbaigai norėtųsi prisiminti vieną Senekos auksinę taisyklę, mėgstamą ir finansų pasaulyje: nenorėk kitam to, ko pats sau nelinkėtum. O visiems mums linkiu orios, laimingos ir džiugios senatvės. Kuri remiantis kuriais ne kuriais dėsniais ateis visiems.

Rodyk draugams


Komentarai (0) | Rašyti komentarą »

Kodėl klasikai mėgsta keinsistinius sprendimus?

2011-08-18
dainiusbutautas

Vakarykštė „Savaitės atgarsių” ( 2011 m. rugpjūčio 17 d.) laida prasidėjo trijų finansų guru- Finansų ministrės I. Šimonytės, finansų analitiko S. Jakeliūno ir SEB banko prezidento patarėjo, analitiko dr. G. Nausėdos Keinso ekonomikos išsižadėjimo. Neva keinsistinis valstybių skolinimasis pridaro daugiau bėdų, nei sukuria gerovės. 

Bet ar taip yra iš tiesų? Pirmiausiai turėtume prisiminti, kad Keinsas iš tiesų ekonomikos augimo siekia ir per vartojimo augimą, kuris priklauso ir nuo to ar ateityje tikimasi atlyginimų augimo. Tokio ekonomikos augimo (atsigavimo) būtina sąlyga, kad polinkis vartoti turi būti didesnis nei polinkis investuoti. T.y. pirmiau turime skatinti žmonių pajamų augimą, o investicijos didėja dėl perkamosios galios ir eksporto augimo. Žinutė apie Vokietijos ( JAV panašiai) ekonomikos tendencijas ir būklę, būtent, ir charakterizuoja tokį pobūdį, kad žmonių pajamos turi didėti pirmiau: „2010 m. Vokietijos ekonomikos augimas siekė 3,6 proc., nes mažėjantis nedarbo lygis paskatino vartotojus išleisti daugiau pinigų, o kompanijos padidino investicijas” (ELTA 2011 sausio mėn. 21 d. 13:02).  Tuo tarpu dėl infliacijos mažėja žmonių ir įmonių pajamų perkamoji galia, todėl mažėja ir investicijos. Be to, dėl infliacijos yra priimami klaidingi investiciniai sprendimai, nes infliacinis augimas priimamas, kaip gamybos augimas. Tuomet susidaro gamybos pajėgumų perteklius ir didėja gamybos sąnaudos. Todėl Keinso ekonomikoje infliacija ir nėra priimtina. Tuo tarpu šiandien ypatingai aktualūs valstybės biudžeto deficitai yra vienas iš esminių infliacijos šaltinių, nes monopolizuotoje ekonomikoje tiesiog trūksta smulkios gamybos ir prekybos pasiūlos. Todėl ir teigti, kad Keinsas skatina infliacinę politiką siekiant padidinti biudžeto deficitus nėra sąžininga. Be to bene didžiausias XX amžiaus ekonomistas, pasak P. Samuelsono, yra pripažinęs (1 ir 2 p.):

  • 1. Pasak Lenino, kapitalistinę sistemą galima sugriauti išbalansavus jos finansus;
  • 2. Valstybės per infliaciją nepastebimai nuskurdina šalies gyventojus;
  • 3. Be to, dėl infliacijos kapitalas gali prarasti savo vertę ir net būti nebeatkurtas.

Akivaizdu, kad šie pastebėjimai patvirtina, jog keinsistinėje ekonomikoje nėra vietos infliacijai ir Ekonomikos mąstytojui rūpėjo ne tik valstybės biudžetas bei skurstančių likimai, bet ir įmonių nuosavybės tvarumas.

Tad apie ką kalbėjo visą laidą finansų guru? Tiesą sakant, iš pradžių nuneigę keinsistinius principus, jie pradėjo siūlyti minėtus Keinso ekonomikos atsigavimo receptus. Visko iš atminties negaliu prisiminti, bet pvz. Jakeliūnas pripažino, kad būtina didinti vidaus vartojimą. Kadangi, savo ruožtu,   G. Nausėda ir I. Šimonytė pripažino, kad dėl globalios ekonomikos problemų eksportas palaipsniui lėtėja, akivaizdu, kad ir jie netiesiogiai pritaria vidaus vartojimo atgaivinimo būtinybei.

Nesutarimas gali kilti tik dėl to, kaip tą padaryti. Klasikinės ekonomikos šalininkai, drįstu taip teigti, Šimonytė, Nausėda ir Jakeliūnas  iš tiesų ekonomikos augimo galimybes temato per infliacijos augimą. Na, Jakeliūnas dar per importo (automobilių PVM). Ir tai yra viena iš klasikinės ekonomikos principų, nes tokiu būdu sumažinami atlyginimai. Todėl gamybos savikaina mažėja ir  galima pigiau parduoti gaminius,neva įdarbinti daugiau žmonių. Toks požiūris į gamybą yra sveikintinas, tik bėda ta, kad atlyginimams dėl infliacijos mažėjant kainos paprastai nemažėja, o tik didėja (Lietuva 2006-2008m.). Nors dar Šv. Tomas Akvinietis ( Teologija suma) yra pripažinęs, kad darbo užmokestis turi užtikrinti, kad šių pajamų užteks išlaikyti šeimą ir būtų užgarantuotos prigimtiniam žmogiškam orumui deramos gyvenimo sąlygos. Be to, ekonomikos augimo metu kaip tik dėl atlyginimų didėjimo į statybų sektorių plūstelėjo daugybė žmonių norinčių užsidirbti orų atlyginimą. Vėliau patyrus nuosmukį šie ne tik prarado darbą, bet ir pareikalavo bedarbio išmokų. Tokias infliacines socialiai nejautrias ekonomikos augimo galimybes Keinsas kaip tik ir kritikavo.

Todėl galima pripažinti, kad biudžeto deficitai yra klasikinės ekonomikos principinė pasekmė ir nesėkmė, kurią gerai įsisavinę yra ir socialistai (Graikija, Portugalija ir kt.).

Keinsas gi siūlo peržiūrėti, kaip pasiūlos ir paklausos elastingumas kinta kintant pinigų kiekiui. Taip pat svarbu peržiūrėti, kaip šie papildomi pinigai veikia pajamų ir ūkio apyvartumą, kuris priklauso nuo efektyvios paklausos ir kaip ši pasiskirsto tarp: kainų, darbo užmokesčio, gamybos ir užimtumo augimo. Taip pat augimo kokybei ( aut. siūlomas terminas) svarbu, kokio pinigų apyvartumo įmonės ir žmonės tikisi ateityje, o investicijų multiplikatoriaus dydis priklausys ir nuo būsimų pajamų pasiskirstymo tarp įvairių socialinių grupių. Tuo tarpu pinigų kiekis efektyvią paklausą veikia pirmiausiai per palūkanų normą. Ir tai tik Keinso Kainų teorijos ( 1936m.) analizės pradmenys.

Klasikų teorijos tęsėjai racionaliųjų lūkesčių, kurių bruožus galima aptikti ir Keinso ekonomikos teorijoje, šalininkai (Kydlandas, Preskotas) pripažįsta, kad norint pasiekti mažos infliacijos ir mažo nedarbo ekonominės politikos kūrėjams būtina investuoti į gerą reputaciją ir atstatyti bei padidinti Pasitikėjimą . Bet klausimas ar nesąžiningas, matyt, nesąmoningas, priėjimas prie ekonomikos krizių priežasčių išsiaiškinimo gali paskatinti racionalius sprendimus išlieka atviras. Kiek suprantu, problemų atitolinimas nėra jos sprendimas, o sąžiningumo trūkumas pripažįstant problemų priežastis gali tik pagilinti esamas problemas. Mat ir bet kuriai ligai išgydyti būtina kuo tikslesnė diagnozė. Viltis viena, žmonės ir įmonės pagal tai  kas bei kaip sakoma ar nesakoma taip pat gali daryti atitinkamus efektyvius ir konkurencingus sprendimus. Aišku viena, investicijos į mokslą atsiperka visuomet ir didina bendrą žinių lygį šalyje bei pasaulyje.

Rodyk draugams


Komentarai (0) | Rašyti komentarą »

Nedarbas kaime didėja! Vyrų ilgalaikis nedarbas didėja sparčiau!!

2011-07-29
dainiusbutautas

Pastaruoju metu tenka išgirsti, kad nedarbo lygis mažėja, verslas ir žmonės trykšta optimizmu. Žinoma, gerai, kad taip būtų. Kai žmogui, šeimoms tenka išgyventi vos suduriant galą su galu nėra gerai nei įmonėms, nei visuomenei. Tuomet žmonės mažiau perka, o įmonės mažiau gamina; senka valstybės biudžetas ,tenka vis daugiau skolintis .

Ir iš tiesų vyrų nedarbo lygis mieste mažėja. Jei 2010 I Ketvirtį šis siekė net 21,7 proc., tai tų pačių metų IV K- jau 17,1 proc. Tuo tarpu 2011 I K- 16,8 proc. Tiesa, kaime padėtis kiek kitokia. 2010 I K vyrų nedarbo lygis siekęs 26,5 proc. 2010 IV K sumažėjo iki 23,4 proc., bet šių metų I K vėl išaugo iki 27,8 proc. Tai pagrįstą nerimą kelianti tendencija, kad ekonominė situacija gerėja ne visur tolygiai ir yra kol kas išlieka pernelyg trapi.

Tuo tarpu moterų nedarbo lygis mažėja tiek mieste, tiek kaime. Mieste sumažėjo nuo 12 ( 2010 I K) iki 11,8 proc. (2011 I K). Nors 2010 IV K moetrų nedarbo lygis mieste buvo išaugęs iki 12,4 proc. Kaime 2010 I K moterų nedarbo lygis siekė 16,1 proc., kai 2010 IV K- net 22,9 proc. ir beveik susilygino su vyrų ( 23,4 proc.), o 2011 I K- pasiekė 19,9 proc.

Kaip matyti kaime ir vyrų, ir moterų nedarbo lygis yra didesnis nei mieste maždaug 7,4 proc., o vyrų nedarbas tirtuoju periodu didesnis nei moterų apie 6,3 proc.

Nagrinėjant gi ilagalaikį nedarbo lygį ( nuo darbo jėgos) matome, kad vyrų nedarbo lygis 2011 I K kaime skiriasi nuo miesto kone dvigubai, atitinkamai  15,2 ir 8,4 proc. Tuo tarpu 2010 I K nedarbo lygis buvo beveik panašus ir siekė atitinkamai 8,8 ir 7,3 proc. T.y. mieste vyrų ilgalaikis nedarbo lygis padidėjo per metus 1,1 proc., tuo tarpu kaime- net 6,4 proc. Tiesa, mieste per ketvirtį vyrų ilgalaikio nedarbo lygis sumažėjo 0,4 proc. o kaime padidėjo- 2,4 proc.

Moterų ilgalaikio nedarbo lygis ( nuo darbo jėgos) didėjo ne taip sparčiai: mieste per metus 2,1 proc., o kaime- 2,7 proc. Tiesa ta, kad mieste šių metų I ketvirtį moterų ilagalaikio nedarbo lygis padidėjo 0,2 proc., o kaime sumažėjo 0,8 proc.

Šie duomenys ir skirtingos tendencijos parodo situacijos ir lūkesčių pokyčių kaime ir mieste netolygumą. Be to, paprastai pavasarį nedarbo lygis mažėja, nes pagerėja žmonių ir įmonių lūkesčiai, todėl tokie ženklai kelia pagrįsta nerimą. Be tai gali būti susiję su nedidėjančiais atlyginimais, nes gana neaiški ateities perspektyva neleidžia įmonėms priimti socialiai atsakingesnių žingsnių. Nors įmonių didėjantis pelnas to leidžia tikėtis. Dar didesnį nerimą kelią ilgalaikio nedarbo tendencijos, nes menkėja žmonių įgyta kvalifikacija, todėl daugiau lėšų reikės investuoti į žmonių perkvalifikavimą, o tai atitolins darbo našumo spartesnio auagimo tikimybę, kai ekonomika atsigaus. O ir dėl šio spartaus atsigavimo kyla vis didesnių abejonių. 

Akivaizdu, kad Vyriausybės vykdoma infliacinė socialinė- ekonominė mažų atlyginimų politika norimų rezultatų nepasiekia, nes mažėja žmonių perkamoji galia, todėl I K didėjo ir prekių atsargos. Tiesa, kol kas ne taip sparčiai, kaip 2006-2008 ekonominio pakilimo metais. Todėl labai svarbu, kaip pramonės ir prekybos, paslaugų įmonės pozicionuoja savo veiklos perspektyvą peržiūrint savo produkcijos kainodaros principus. Atrodo, kad pramonė ( birželio mėn.) dėl sumenkusios gyventojų perkamosios galios yra linkusi mažinti savo nepagrįstus didėjančių kainų lūkesčius. Bet tai tik preliminari tendencija, kurios pagrįstumui būtina detalesnė analizė apimanti ilgesnį periodą. 

Šio mikro-tyrimo nedarbo lygio rodikliai turėtų paskatinti peržiūrėti Vyriausybės vykdomą socialinę- ekonominę politiką jau pačiu artimiausiu metu. Ypatingai tokia racionali į paprastą žmogų orientuota politika būtina dėl dažnėjančių pasaulyje gamtos kataklizmų (Japonija, Čilė, Marokas)  neprognozuotinų išpuolių (Norvegija, Krokuva) prieš žmones ir visuomenę. Mat nusivylimas kaime gali gana greitai persiduoti, ypatingai vasarą, kai daugelis žmonių poilsiauja kaimo zonoje, ir miestui. Todėl būtinas ir didesnis optimizmas, bet ne vyriausybės ar valdžios gana nevykusiai primetamas. Užtektų, jeigu valdžios žmonės racionaliau ir santūriau vertintų ateities perspektyvas bei tiesiog sąžiningiau atliktų savo darbą. Toks valdžios žmonių požiūris būtų pats geriausias vaistas nuo galbūt perdėtai pesimistiškų žmonių bei verslo lūkesčių ir, galbūt, net sumažintų emigracijos mastus.

Šie nedarbo rodikliai turėtų būti aktualūs ir verslui siekiant tinkamai įvertinti gamybos, užsakymų dydžius bei protingai perskirstyti žmogiškuosius vadybos išteklius atsižvelgiant į perkamosios galios persiskirstymą pagal lytį, regionus, apskritis, amžių ir kita.

Rodyk draugams


Komentarai (0) | Rašyti komentarą »

Šiuolaikinė Lietuvos Ekonomika: tarp vergovės, primityviojo feodalizmo ir Visuomenės solidarumo.

2011-07-22
dainiusbutautas

Lietuvos ekonomika nuolat sūpuojasi verslo ciklų gniaužtuose. Spartų ekonomikos 1993-1997 metų kilimą pakeitė 1999-2000 metų nuosmukis. Pastarąjį vėl pakeitė augimas trukęs net iki 2008m. Po to vėl- dabartinis 2008-… katastrofiškas nuosmukis.

Infliacija ir nedarbas, savo ruožtu, grėsmingi ekonomikos ciklų palydovai, kaip visuomet šalia esantis šešėlis, nuolat svyruoja, linguoja lygiagrečiai ekonomikai. Tiesa, kartais atsilieka vienu kitu žingsniu. Pavyzdžiui 2002-2003 spartaus ekonomikos augimo metais, kurio tempai siekė apie 10 proc., kainų srityje vyravo defliacinės tendencijos ir didelis nedarbas. Kita vertus tyrimai ES apimtimi parodo, kad neinfliacinėse ekonomikose (Vokietija) jau vidutiniu periodu vidutinis nedarbo lygis yra kur kas mažesnis. Toks kainų formavimo procesas atspindi itin reikšmingą dalyką: ekonomikos augimui infliacija nėra būtina. Vadinasi infliacinė ekonominė politika nėra panacėja nuo visų ligų. Be to, pasak XIX a. ekonomisto- sociologo Millio, verslo ciklai sąlygojami infliacijos atneša kur kas daugiau žalos. Mat  pinigų kiekio didėjimas ir neribotas kreditas išpaikina verslininkus prie lengvai prieinamų rezultatų. O kai ateina ciklinis ekonomikos ir/ar prekybos nuosmukiskiekvienas patiria nuostolius, o daugelis visiškai bankrutuoja, net ir solidžios bei garsios firmos sunkiai gauna kreditą, prie kurio jos priprato… “.

Bankrotas pats savaime nėra blogis, greičiau net ekonominės ir dvasinės pažangos neatsiejamas atributas. Problema tame, kad žmonės bijodami bankroto daug sunkiau ryžtasi pradėti naują verslą. Šiame nuosmukio periode ši opi problema itin išryškėja. Kodėl bijoma bankrotų? Dėl artimųjų, visuomenės, valdžios institucijų reakcijos. Ir ši baimė visiškai pagrįsta. Kita vertus, ta baimė kur kas didesnė nei kitose valstybėse. Ekspertų tyrimai tai patvirtina.  

Dar Senovės Indijoje žmogus patyręs nesėkmę, t.y. pasiskolinęs pinigų ir jų negrąžinęs „privalo patirti žemiausio luomo dalią- laikinai arba visam laikui” (R. Čiegis. Ekonominių teorijų istorija, 2006, VU). Visai kaip šiais moderniais vadinamais laikais šiuolaikinėje Lietuvoje. Pasirodo, kad netoli tenukeliavome nuo Senovės Indijos. Visai gali būti, kad, kai Kautilja Višnugupta IV a. pr. Kristų rašė šį traktatą apie pajamas Archašastra, lietuvių protėviai jau buvo iškeliavę. Bent jau atkeliavę tai tikraiJ. Vadinasi, žmogiškasis faktorius nebespėja keliauti kartu su naujausiomis technologijomis ir atsilieka bent keliais tūkstantmečiais.

Po kelių šimtų metų Romos imperija leido kainoms svyruoti laisvai rinkai diktuojant perdėto individualizmo madas. Toks į save orientuotas požiūris trukdė vystyti gamybą. Todėl daugiau prekių būdavo importuojama nei eksportuojama. Pasibaigus Romos imperijos užkariavimų epopėjai išseko ir aukso atsargos. Ir atvirkščiai. Siekiant išlaikyti stabilias biudžeto įplaukas karo mūšių nugalėtojas imperatorius Neronas, pagarsėjęs, kad persekiojo krikščionis, pasidavė rinkos tėkmei ir vietoj priimti tinkamus sprendimus: didinti mokesčius, apmokestinti monopolininkus, efektyviau valdyti valstybės išlaidas, skatinti smulkų verslą ir t.t., nueina paprasčiausiu keliu- monetose 10 proc. sumažina sidabro kiekį. Kyla suirutė, didėja kainos. Po kurio laiko Neronas tragiškai žūsta. Šį „monetų bloginimą” (Grešamo dėsnis) pagrįstai galima pripažinti valdžios biudžeto deficito prototipu, kuris dengia didesnes išlaidas ateities kartų gerovės dėka. Aktualu ir tai, kad Romos imperijos klestėjimo laikais naujesnių ekonominių idėjų taip ir neatsirado. B. Seligmanas tai paaiškina tuo, kad „ romėnų filosofija atsisakė elgesio rinkoje analizės, kadangi rinka buvo laikoma negarbinga sfera, todėl ir neverta filosofijos dėmesio” (t.p.). Kaip ir dabar retas Lietuvoje mėgsta ekonomiką. Ir iš dalies suprantu tuos žmones, nes kai girdi ne visai korektiškas pastabas išsakant, kai net žymūs ekonomistai, neva gindami Keinso mokslą jį iš tikro diskredituoja, norisi numoti į viską ranka. Visai kaip Neronas arba prūsai. Tiesa, galima ir kita išeitis- pradėti domėtis kuriuo nors dalyku ir tapti šio vienu geriausiu ekspertu šalyje. Ir rašyti, rašyti, rašyti…Kartais ne už pinigus. Danguje tikrai atsiskaitys. O kartais ir žemėje J.

Jau kiek vėliau Ankstyvaisiais viduramžiais mąstytojai, ekonomistai suprato, kad aukštesnė kaina, t.y. infliacija, yra neteisinga ir nepasitarnauja visuomenės solidarumui, griauna papročius, tradicijas ( šv. Augustinas ir kt.). Nepaisant to, numojame į kainų augimą, nes neva tai nieko nekeičia. Ir dar kaip keičia- išvažiuoja žmonės.

XIX šimtmetyje klestėjo vaikų ir žmonių išnaudojimas- darbas trukdavo iki 20 val. per parą. Keliuose kvadratiniuose metruose gyvendavo ištisos šeimos, todėl smuko darbo žmonių moralė. Lietuvoje, Lenkijoe prieš tokį nežmonišką išnaudojimą stojo kovon kunigas J. Matulaitis, vėliau paskirtas Vilniaus vyskupu, mūsų mylimo Jono Pauliaus II 1987m. paskelbtas Palaimintuoju ir Lietuvos antruoju Globėju. Bet tai vyko laukinio kapitalizmo stadijoje.

Prieš porą metų Lietuvoje buvo dedamos labai didelės pastangos siekiant prailginti oficialią savaitinę darbo laiko trukmę. T.y. kai kurie darbdaviai norėjo sugrįžti į XIX a. Tuo tarpu Visuomenė solidarizavosi ir sugebėjo šiam visiškai netikslingam žingsniui sėkmingai pasipriešinti. Pačių darbdavių naudai. Tiesa, dėl to, ko gero galėjo sumažėti ribinės ( paskutinio gamybos vieneto) kapitalo sąnaudos, bet mūsų šalyje vienoje kitoje šakoje, matyt, galima aptikti investicijų perteklių. Dabartinis noras įdarbinti jaunimą, vaikus gali kvepėti panašiais dalykais. Jeigu iš tiesų ši odarbo negali dribti suaugęs, tuome tviskas gerai. Bet jeigu vietoj suaugusio žmogaus darbo ir, vadinasi, didesnio atlyginimo samdomas jaunimas, vaikai, tuomet svarbu, kad sumažėjus darbo sąnaudoms sumažėtų ir produkcijos ar paslaugos kainas. Bet būkime sąžiningi: ar mažėja?

Prieš kurį laiką važiuojant visuomeniniu transportu visai šalia Europos prekybos centro išgirdau du jaunuolius besišnekučiuojant: juk vidutinė infliacija tai nėra metinė, juk negali pirkti tik pusę batono. Gal kai ką pridėjau nuo savęs, bet pagrindinės pokalbio minties esmę stengiausi išlaikyti. Tuo tarpu spaudoje kartais bandoma vidutinę metinę infliaciją, kai ši yra mažesnė už metinę, pateikti kaip pastarąją.

Svarbu tai, kad pateikiant ar neteisingai interpretuojant ekonominę ar kita informaciją, skatini ekonomikos dalyvius: pirkėjus, investuotojus ir kt. priimti neteisingus sprendimus. Tuomet silpnėja privatus, įmonių ir visos šalies konkurencingumas. Juk šalies konkurencingumas kaip ir makro- sprendimai susideda iš daugybės mažesnių. Todėl, anot, E. Lukaso, šaliai, jos žmonėms, verslui tiesiog gyvybiškai būtina pateikti visą įmanomai prieinamą informaciją visiems suprantamu būdu.  Čia sutikčiau su savo šakos profesionalu viešųjų ryšių specialistu Katkevičiumi, kad informaciją būtina pateikti atskiroms žmonių grupėms jiems suprantama kalba.

Rodyk draugams


Komentarai (0) | Rašyti komentarą »

Lietuva: kas atvers jaunimui kelią į verslo sėkmę?!

2011-06-02
dainiusbutautas

Sensacija! Iš aukščiausių šalies vadovų lūpų pasigirdo raginimas atleisti naujai įsisteigusias jaunimo įmones nuo bet kokių mokesčių. Ir didysis Paradoksas, vykdomosios valdžios vadovas, premjeras A. Kubilius pareiškia: mums tai neįdomu! Ir dar visuotinės depresijos ir emigracijos akivaizdoje!! Klausimas: Kodėl? Tikrai įdomu, kodėl? Pasvarstykime.

Premjeras A. Kubilus pagrįstai išreiškia nuogastavimus, kad tokia praktika nepasiteisins, nes tokiomis mokestinėmis lengvatomis neva gali pasinaudoti ir kitos įmonės mokesčių mokėjimams apeiti. Antras kiek pagrįstesnis  nuogastavimas: o kas tuomet apmokės už jaunus žmones socialinio ir sveikatos draudimo mokesčius, kad jiems galėtų būti teikiamos valstybės ir savivaldybių paslaugos? Ir matyt, ne tik šios, bet ir kitos paslaugos, pavyzdžiui: Krašto gynybos, Visuomenės saugumo ir t.t. Tikrai pagrįstas ir teisėtas klausimas.

Panagrinėkime paeiliui. Pirma, po-Vytautiniais laikais Lietuvoje panašius klausimus spręsdavo principu- o kaip elgėsi panašiu atveju Ldk Vytautas? T.y. išlaikydavo ekonominės- socialinės politikos tęstinumą. Tiesą sakant, toks tradicijos tęstinumas būdingas ir senesniems laikams, ir kitoms valstybėms. Pavyzdžiui tai susiję su žydų grįžimu iš tremties į savo mieląją Jeruzalę. Vienas iš klausimų, berods, materialinis taip pat buvo sprendžiamas panašių principu- o ką apie tai yra parašę buvę valdovai? Beje, žydai grįžo namo supratę, kad atitolimas nuo Dievo yra jų tremties ( priverstinės emigracijos) pagrindinė priežastis. Kaip žinoma, tiek Vytautas, tiek Jogaila atleisdavo iki trejų metų nuo mokesčių tuos kaimus ar kt. kurie patirdavo kokias nors stichines nelaimes: badą, gaisrą ar panašiai. Bet ne ekonomikos pakilimo metu, kai pelgėsi socialdemokratai. Nes dėl to nukenčia šalies biudžetas ir vėliau išryškėja tokios struktūrinės politikos ( statybos) problemos, kaip struktūrinis nedarbas, prie kurio belieka tik prisitaikyti ( prof. A. V. Rutkauskas), pasekmė. Vadinasi laikinas verslininkų atleidimas nuo mokesčių sunkmečio laiku yra paremtas tradicija. Tik būtina išlaikyti tam tikrus tęstinumo principus: mokestinė lengvata negali tęstis amžinai, o tik tam tikrą protingą laiką nuo 1 metų iki trejų. Tiesa, būtina atsižvelgti ir į ekonomikos bei mokestinės politikos pažangą, nes Lietuvos Didieji kunigaikščiai, kuriuos mes visi gerbiame, netaikydavo neprotingų lengvatų, kurios pakenktų šalies biudžetui. Beje, Lietuvos sėkmė jau legenda tapusiame ir mums labai svarbiame Žalgirio mūšyje taip pat paremta sėkminga šalies biudžeto valdymo politika. Žinoma, svarbi buvo ir sąjungininkų rimta parama, kurią jau buvo pradėjęs užsitikrinti Ldk Gediminas, visų Lietuvos, Rusios ir kt. žemių karalius. Kaip laiškuose užsieniui jis save pristadydavo. Ir kaip užsieniečiai, tikriausiai, jį ir laikydavo. Bent jau Bizantijos imperatoriai. Na bet grįžkime prie šios dienos aktualijų.

Antra problema ta, kad jeigu verslininkai apeidinėja mokesčių mokėjimą, tai jie nepasitiki, kad Vyriausybė ir savivaldybės tuos mokesčius efektyviai panaudos. Kita vertus, jeigu nepasitikima tais, kurie, būtent, ir išrinko valdančiasias partijas, kad šie vykdytų numatytą ir žmonių bei verslo pageidaujamą ekonominę- socialinę politiką, t.y. kai nepasitikima tais, ar dalimi jų, kurie išreiškė pasitikėjimą tavimi suteikdami mandatą valdyti valstybę, tai, vadinasi, pirmiausiai valdantieji nepasitiki savo vykdoma politika. Čia, matyt, ir yra viena pagrindinių problemų, kodėl jie nesitaria su tauta dėl savo veiksmų, o tik juos bando primesti. Ir labai jau netaktiškai. Pirmtakai bent jau buvo korektiškesniJ.

Trečia, galima numatyti tokias priemones, kurios leistų tinkamai sureguliuoti šias mokestines lengvatas ir nedaleisti mokesčių mokėjimo „ apėjimo“. Kaip? Labai paprastaJ: 1) galima numatyti, kad mokestinė lengvata galiotų tik naujai įsikūrusioms įmonėms, kurių savininkai ne mažiau kaip penkerius metus nevykdė jokios ūkinės veiklos ( be autorinių ir kt. sutarčių). Taip pat visi naujai priimami darbuotojai turėtų būti bedarbiais bent 1-2 metus; 2) negalima jokia finansinė pagalba iš įmonių, kurios įmonės įsteigimo metu veikia; 3) žinoma išlieka teorinė galimybė, kad tokias įmones vėliau gali perpirkti ar tiesiog joms pasiūlyti atlikti pigiau paslaugas stambesnės įmonės. To neįmanoma išvengti, bet tokia rizika, matyt, nė kiek ne didesnė nei kitais mokesčių nemokėjimo atvejais. Be to, vis tiek sudaroma galimybė naujoms ir jaunoms įmonėms atsistoti ant tvirtesnio pamato. Šios priemonės yra paprastos ir nereikalauja sudėtingos priežiūros ir pastangų bei lėšų. O tai šiuo nepritekliaus metu yra labai svarbu ir, galbūt, netgi lemiama.

Tad, mano manymu, Premjero nenoras leisti naujoms įmonėms steigtis slypi visai ne dėl galimo mokesčių vengimo, o dėl kitų siurrealistiškesnių priežasčių. Pirma, tokios naujos įmonės sudarys realią konkurenciją jau veikiančioms įmonėms. Bet dėl to tik pagerėtų gaminamų prekių ir teikiamų paslaugų kokybė bei sumažėtų jų kaina. O juk stabilios nedidėjančios kainos turėtų padidinti visų šalies dirbančių motyvaciją dirbti našiau ir neemigruoti. Antra, sumažėjusi dėl to infliacija  teigiamai paveiktų visą investicinį mikroklimatą, todėl šalies ekonomiką tik sparčiau ir ilgalaikiai atsigautų. Trečia, bet, tokiu atveju reiktų atsisakyti galimybės kontroliuoti tuos naujus verslininkus, nes jeigu pastarieji bus atlesiti nuo mokesčių tai ir juos tikrinti, vadinasi, kontroliuoti nebebus prasmės. Vadinasi, naujų verslo ar kitokių įmonių atleidimas nuo mokesčių bent pirmus trejus metus išmuštų išvešėjusiai biurokratijai pagrindą iš po kojų baimėje laikyti pradedančiuosius verslininkus ir siekti juos ir jų ne- tinkamą mąstymą kontroliuoti.

Prisimenu dar visai neseną tvarką, kai reikėdavo pirkti PVM sąskaitas, ojų išdavimą kontroliuodavo labai griežtai. Neįtikusiai dėl ko nors įmonei buvo galima tiesiog vilkinti PVM sąskaitų išdavimą ir taip sužlugdyti įmonės verslą. Kad įmonės mūsuose per daug suaugusi su politika jokia naujiena- tai pripažįsta ir žinomi pasaulyje lietuviai verslininkai. O kur toks suaugimo procesas vyksta, konkurencijos ir mažos infliacijos, o todėl ir mažesnio nedarbo tikėtis nėra jokių šansų!

Apibendrinimai. Vadinasi, naujoms įmonėms svarbesni net ne tiek lengvesni mokesčiai, nors ir tai svarbu, kiek nuolaidesnis, tolerantiškesnis  požiūris į naujų įmonių pavėlavimus sumokėti mokesčius, netikslias mokestines įmokas ir kitas klaidas. Kad ir Australijos, kuri, kiek pamenu, turi nuolatinį biudežto perteklių, pavyzdžiu. Ir tokią politiką galima be jokios baimės biudžeto įplaukoms įtvirtinti teisėje jau savaitės- kitos bėgyje. Antra, kadangi įmokos Socialiniam ir Sveikatos draudimui yra būtinos, jas sumažinti pirmaisiais metais bent 50 proc. Trečia, uždrausti Mokesčių inspekcijai, muitinei, Sodrai ir kitoms valstybės institucijoms areštuoti tokios įmonės sąskaitą bent pirmus trejus metus. Juk negali įmonė mokėti mokesčių, kol dar negavo pakankamai pajamų. Ketvirta, apie galimą patikrinimą privaloma informuoti įmonę bent prieš tris mėnesius ir tikrinti ne dažniau kaip vieną kartą per trejus metus bent vienai iš tikrintojų. Penkta, norint, kad įmonės steigtųsi būtina vystyti, kaip ir ekonomistė Rojaka pripažįsta, bankrotų kultūrą, kad žmonės nebijotų jų įmonių bankroto, o į šį procesą kartu su visa visuomene žiūrėtų, kaip į būtiną pažangos atributą. Atsižvelgiant į tai, galima pripažinti, kad Premjerui, ar jo patarėjams,  galimai svarbiau yra išlaikyti baimės depresijoje mūsų verslininkus įvairių kontrolės mechanizmų pagalba, nei didesnė konurencija ir pats ekonomikos augimas ar mažesnė emigracija. Bet ar dėl tokios Lietuvos ne- laisvės mes  kovojome?

Rodyk draugams


Komentarai (0) | Rašyti komentarą »

« Senesni įrašai

Verslo banga

Nuorodos


Verslo bangos
BLOGo autoriai


Naujausi įrašai


Archyvas



© 2011 Monitus Bonus :: Palaikymas: Blogas.lt