Verslo banga Atgal į Verslo bangą

Nedarbas kaime didėja! Vyrų ilgalaikis nedarbas didėja sparčiau!!

2011-07-29
dainiusbutautas

Pastaruoju metu tenka išgirsti, kad nedarbo lygis mažėja, verslas ir žmonės trykšta optimizmu. Žinoma, gerai, kad taip būtų. Kai žmogui, šeimoms tenka išgyventi vos suduriant galą su galu nėra gerai nei įmonėms, nei visuomenei. Tuomet žmonės mažiau perka, o įmonės mažiau gamina; senka valstybės biudžetas ,tenka vis daugiau skolintis .

Ir iš tiesų vyrų nedarbo lygis mieste mažėja. Jei 2010 I Ketvirtį šis siekė net 21,7 proc., tai tų pačių metų IV K- jau 17,1 proc. Tuo tarpu 2011 I K- 16,8 proc. Tiesa, kaime padėtis kiek kitokia. 2010 I K vyrų nedarbo lygis siekęs 26,5 proc. 2010 IV K sumažėjo iki 23,4 proc., bet šių metų I K vėl išaugo iki 27,8 proc. Tai pagrįstą nerimą kelianti tendencija, kad ekonominė situacija gerėja ne visur tolygiai ir yra kol kas išlieka pernelyg trapi.

Tuo tarpu moterų nedarbo lygis mažėja tiek mieste, tiek kaime. Mieste sumažėjo nuo 12 ( 2010 I K) iki 11,8 proc. (2011 I K). Nors 2010 IV K moetrų nedarbo lygis mieste buvo išaugęs iki 12,4 proc. Kaime 2010 I K moterų nedarbo lygis siekė 16,1 proc., kai 2010 IV K- net 22,9 proc. ir beveik susilygino su vyrų ( 23,4 proc.), o 2011 I K- pasiekė 19,9 proc.

Kaip matyti kaime ir vyrų, ir moterų nedarbo lygis yra didesnis nei mieste maždaug 7,4 proc., o vyrų nedarbas tirtuoju periodu didesnis nei moterų apie 6,3 proc.

Nagrinėjant gi ilagalaikį nedarbo lygį ( nuo darbo jėgos) matome, kad vyrų nedarbo lygis 2011 I K kaime skiriasi nuo miesto kone dvigubai, atitinkamai  15,2 ir 8,4 proc. Tuo tarpu 2010 I K nedarbo lygis buvo beveik panašus ir siekė atitinkamai 8,8 ir 7,3 proc. T.y. mieste vyrų ilgalaikis nedarbo lygis padidėjo per metus 1,1 proc., tuo tarpu kaime- net 6,4 proc. Tiesa, mieste per ketvirtį vyrų ilgalaikio nedarbo lygis sumažėjo 0,4 proc. o kaime padidėjo- 2,4 proc.

Moterų ilgalaikio nedarbo lygis ( nuo darbo jėgos) didėjo ne taip sparčiai: mieste per metus 2,1 proc., o kaime- 2,7 proc. Tiesa ta, kad mieste šių metų I ketvirtį moterų ilagalaikio nedarbo lygis padidėjo 0,2 proc., o kaime sumažėjo 0,8 proc.

Šie duomenys ir skirtingos tendencijos parodo situacijos ir lūkesčių pokyčių kaime ir mieste netolygumą. Be to, paprastai pavasarį nedarbo lygis mažėja, nes pagerėja žmonių ir įmonių lūkesčiai, todėl tokie ženklai kelia pagrįsta nerimą. Be tai gali būti susiję su nedidėjančiais atlyginimais, nes gana neaiški ateities perspektyva neleidžia įmonėms priimti socialiai atsakingesnių žingsnių. Nors įmonių didėjantis pelnas to leidžia tikėtis. Dar didesnį nerimą kelią ilgalaikio nedarbo tendencijos, nes menkėja žmonių įgyta kvalifikacija, todėl daugiau lėšų reikės investuoti į žmonių perkvalifikavimą, o tai atitolins darbo našumo spartesnio auagimo tikimybę, kai ekonomika atsigaus. O ir dėl šio spartaus atsigavimo kyla vis didesnių abejonių. 

Akivaizdu, kad Vyriausybės vykdoma infliacinė socialinė- ekonominė mažų atlyginimų politika norimų rezultatų nepasiekia, nes mažėja žmonių perkamoji galia, todėl I K didėjo ir prekių atsargos. Tiesa, kol kas ne taip sparčiai, kaip 2006-2008 ekonominio pakilimo metais. Todėl labai svarbu, kaip pramonės ir prekybos, paslaugų įmonės pozicionuoja savo veiklos perspektyvą peržiūrint savo produkcijos kainodaros principus. Atrodo, kad pramonė ( birželio mėn.) dėl sumenkusios gyventojų perkamosios galios yra linkusi mažinti savo nepagrįstus didėjančių kainų lūkesčius. Bet tai tik preliminari tendencija, kurios pagrįstumui būtina detalesnė analizė apimanti ilgesnį periodą. 

Šio mikro-tyrimo nedarbo lygio rodikliai turėtų paskatinti peržiūrėti Vyriausybės vykdomą socialinę- ekonominę politiką jau pačiu artimiausiu metu. Ypatingai tokia racionali į paprastą žmogų orientuota politika būtina dėl dažnėjančių pasaulyje gamtos kataklizmų (Japonija, Čilė, Marokas)  neprognozuotinų išpuolių (Norvegija, Krokuva) prieš žmones ir visuomenę. Mat nusivylimas kaime gali gana greitai persiduoti, ypatingai vasarą, kai daugelis žmonių poilsiauja kaimo zonoje, ir miestui. Todėl būtinas ir didesnis optimizmas, bet ne vyriausybės ar valdžios gana nevykusiai primetamas. Užtektų, jeigu valdžios žmonės racionaliau ir santūriau vertintų ateities perspektyvas bei tiesiog sąžiningiau atliktų savo darbą. Toks valdžios žmonių požiūris būtų pats geriausias vaistas nuo galbūt perdėtai pesimistiškų žmonių bei verslo lūkesčių ir, galbūt, net sumažintų emigracijos mastus.

Šie nedarbo rodikliai turėtų būti aktualūs ir verslui siekiant tinkamai įvertinti gamybos, užsakymų dydžius bei protingai perskirstyti žmogiškuosius vadybos išteklius atsižvelgiant į perkamosios galios persiskirstymą pagal lytį, regionus, apskritis, amžių ir kita.

Rodyk draugams


Komentarai (0) | Rašyti komentarą »

Šiuolaikinė Lietuvos Ekonomika: tarp vergovės, primityviojo feodalizmo ir Visuomenės solidarumo.

2011-07-22
dainiusbutautas

Lietuvos ekonomika nuolat sūpuojasi verslo ciklų gniaužtuose. Spartų ekonomikos 1993-1997 metų kilimą pakeitė 1999-2000 metų nuosmukis. Pastarąjį vėl pakeitė augimas trukęs net iki 2008m. Po to vėl- dabartinis 2008-… katastrofiškas nuosmukis.

Infliacija ir nedarbas, savo ruožtu, grėsmingi ekonomikos ciklų palydovai, kaip visuomet šalia esantis šešėlis, nuolat svyruoja, linguoja lygiagrečiai ekonomikai. Tiesa, kartais atsilieka vienu kitu žingsniu. Pavyzdžiui 2002-2003 spartaus ekonomikos augimo metais, kurio tempai siekė apie 10 proc., kainų srityje vyravo defliacinės tendencijos ir didelis nedarbas. Kita vertus tyrimai ES apimtimi parodo, kad neinfliacinėse ekonomikose (Vokietija) jau vidutiniu periodu vidutinis nedarbo lygis yra kur kas mažesnis. Toks kainų formavimo procesas atspindi itin reikšmingą dalyką: ekonomikos augimui infliacija nėra būtina. Vadinasi infliacinė ekonominė politika nėra panacėja nuo visų ligų. Be to, pasak XIX a. ekonomisto- sociologo Millio, verslo ciklai sąlygojami infliacijos atneša kur kas daugiau žalos. Mat  pinigų kiekio didėjimas ir neribotas kreditas išpaikina verslininkus prie lengvai prieinamų rezultatų. O kai ateina ciklinis ekonomikos ir/ar prekybos nuosmukiskiekvienas patiria nuostolius, o daugelis visiškai bankrutuoja, net ir solidžios bei garsios firmos sunkiai gauna kreditą, prie kurio jos priprato… “.

Bankrotas pats savaime nėra blogis, greičiau net ekonominės ir dvasinės pažangos neatsiejamas atributas. Problema tame, kad žmonės bijodami bankroto daug sunkiau ryžtasi pradėti naują verslą. Šiame nuosmukio periode ši opi problema itin išryškėja. Kodėl bijoma bankrotų? Dėl artimųjų, visuomenės, valdžios institucijų reakcijos. Ir ši baimė visiškai pagrįsta. Kita vertus, ta baimė kur kas didesnė nei kitose valstybėse. Ekspertų tyrimai tai patvirtina.  

Dar Senovės Indijoje žmogus patyręs nesėkmę, t.y. pasiskolinęs pinigų ir jų negrąžinęs „privalo patirti žemiausio luomo dalią- laikinai arba visam laikui” (R. Čiegis. Ekonominių teorijų istorija, 2006, VU). Visai kaip šiais moderniais vadinamais laikais šiuolaikinėje Lietuvoje. Pasirodo, kad netoli tenukeliavome nuo Senovės Indijos. Visai gali būti, kad, kai Kautilja Višnugupta IV a. pr. Kristų rašė šį traktatą apie pajamas Archašastra, lietuvių protėviai jau buvo iškeliavę. Bent jau atkeliavę tai tikraiJ. Vadinasi, žmogiškasis faktorius nebespėja keliauti kartu su naujausiomis technologijomis ir atsilieka bent keliais tūkstantmečiais.

Po kelių šimtų metų Romos imperija leido kainoms svyruoti laisvai rinkai diktuojant perdėto individualizmo madas. Toks į save orientuotas požiūris trukdė vystyti gamybą. Todėl daugiau prekių būdavo importuojama nei eksportuojama. Pasibaigus Romos imperijos užkariavimų epopėjai išseko ir aukso atsargos. Ir atvirkščiai. Siekiant išlaikyti stabilias biudžeto įplaukas karo mūšių nugalėtojas imperatorius Neronas, pagarsėjęs, kad persekiojo krikščionis, pasidavė rinkos tėkmei ir vietoj priimti tinkamus sprendimus: didinti mokesčius, apmokestinti monopolininkus, efektyviau valdyti valstybės išlaidas, skatinti smulkų verslą ir t.t., nueina paprasčiausiu keliu- monetose 10 proc. sumažina sidabro kiekį. Kyla suirutė, didėja kainos. Po kurio laiko Neronas tragiškai žūsta. Šį „monetų bloginimą” (Grešamo dėsnis) pagrįstai galima pripažinti valdžios biudžeto deficito prototipu, kuris dengia didesnes išlaidas ateities kartų gerovės dėka. Aktualu ir tai, kad Romos imperijos klestėjimo laikais naujesnių ekonominių idėjų taip ir neatsirado. B. Seligmanas tai paaiškina tuo, kad „ romėnų filosofija atsisakė elgesio rinkoje analizės, kadangi rinka buvo laikoma negarbinga sfera, todėl ir neverta filosofijos dėmesio” (t.p.). Kaip ir dabar retas Lietuvoje mėgsta ekonomiką. Ir iš dalies suprantu tuos žmones, nes kai girdi ne visai korektiškas pastabas išsakant, kai net žymūs ekonomistai, neva gindami Keinso mokslą jį iš tikro diskredituoja, norisi numoti į viską ranka. Visai kaip Neronas arba prūsai. Tiesa, galima ir kita išeitis- pradėti domėtis kuriuo nors dalyku ir tapti šio vienu geriausiu ekspertu šalyje. Ir rašyti, rašyti, rašyti…Kartais ne už pinigus. Danguje tikrai atsiskaitys. O kartais ir žemėje J.

Jau kiek vėliau Ankstyvaisiais viduramžiais mąstytojai, ekonomistai suprato, kad aukštesnė kaina, t.y. infliacija, yra neteisinga ir nepasitarnauja visuomenės solidarumui, griauna papročius, tradicijas ( šv. Augustinas ir kt.). Nepaisant to, numojame į kainų augimą, nes neva tai nieko nekeičia. Ir dar kaip keičia- išvažiuoja žmonės.

XIX šimtmetyje klestėjo vaikų ir žmonių išnaudojimas- darbas trukdavo iki 20 val. per parą. Keliuose kvadratiniuose metruose gyvendavo ištisos šeimos, todėl smuko darbo žmonių moralė. Lietuvoje, Lenkijoe prieš tokį nežmonišką išnaudojimą stojo kovon kunigas J. Matulaitis, vėliau paskirtas Vilniaus vyskupu, mūsų mylimo Jono Pauliaus II 1987m. paskelbtas Palaimintuoju ir Lietuvos antruoju Globėju. Bet tai vyko laukinio kapitalizmo stadijoje.

Prieš porą metų Lietuvoje buvo dedamos labai didelės pastangos siekiant prailginti oficialią savaitinę darbo laiko trukmę. T.y. kai kurie darbdaviai norėjo sugrįžti į XIX a. Tuo tarpu Visuomenė solidarizavosi ir sugebėjo šiam visiškai netikslingam žingsniui sėkmingai pasipriešinti. Pačių darbdavių naudai. Tiesa, dėl to, ko gero galėjo sumažėti ribinės ( paskutinio gamybos vieneto) kapitalo sąnaudos, bet mūsų šalyje vienoje kitoje šakoje, matyt, galima aptikti investicijų perteklių. Dabartinis noras įdarbinti jaunimą, vaikus gali kvepėti panašiais dalykais. Jeigu iš tiesų ši odarbo negali dribti suaugęs, tuome tviskas gerai. Bet jeigu vietoj suaugusio žmogaus darbo ir, vadinasi, didesnio atlyginimo samdomas jaunimas, vaikai, tuomet svarbu, kad sumažėjus darbo sąnaudoms sumažėtų ir produkcijos ar paslaugos kainas. Bet būkime sąžiningi: ar mažėja?

Prieš kurį laiką važiuojant visuomeniniu transportu visai šalia Europos prekybos centro išgirdau du jaunuolius besišnekučiuojant: juk vidutinė infliacija tai nėra metinė, juk negali pirkti tik pusę batono. Gal kai ką pridėjau nuo savęs, bet pagrindinės pokalbio minties esmę stengiausi išlaikyti. Tuo tarpu spaudoje kartais bandoma vidutinę metinę infliaciją, kai ši yra mažesnė už metinę, pateikti kaip pastarąją.

Svarbu tai, kad pateikiant ar neteisingai interpretuojant ekonominę ar kita informaciją, skatini ekonomikos dalyvius: pirkėjus, investuotojus ir kt. priimti neteisingus sprendimus. Tuomet silpnėja privatus, įmonių ir visos šalies konkurencingumas. Juk šalies konkurencingumas kaip ir makro- sprendimai susideda iš daugybės mažesnių. Todėl, anot, E. Lukaso, šaliai, jos žmonėms, verslui tiesiog gyvybiškai būtina pateikti visą įmanomai prieinamą informaciją visiems suprantamu būdu.  Čia sutikčiau su savo šakos profesionalu viešųjų ryšių specialistu Katkevičiumi, kad informaciją būtina pateikti atskiroms žmonių grupėms jiems suprantama kalba.

Rodyk draugams


Komentarai (0) | Rašyti komentarą »


Verslo banga

Nuorodos


Verslo bangos
BLOGo autoriai


Naujausi įrašai


Archyvas



© 2011 Monitus Bonus :: Palaikymas: Blogas.lt