Verslo banga Atgal į Verslo bangą

Ar vėl pučiamas galimas ekonomikos burbulas…

2010-10-28
dainiusbutautas

Maža infliacija ir mažas nedarbas- yra pagrindiniai makroekonominės politikos tikslai (Felpsas, Kydlandas, Preskotas). G. Nausėda taip pat tam pritaria. Šalia šių makroekonominių tikslų būtina iškelti ir tokius socialinius- ekonominius- demografinius tikslus kaip skurdas ir emigracija. Vien tik mažos infliacijos ir mažo nedarbo vienalaikių tikslų gali ir nebeužtekti žmonių gerovei išmatuoti. Juk ekonominė gerovė- maža infliacija ir mažas nedarbas- turi pasitarnauti visuotinei gerovei, o kuo daugiau žmonių skursta ir emigruoja, tuo ekonominės gerovės yra mažiau.

Ekonomika ir atsargos. Augant ekonomikos tempams, natūralu, turi didėti ir atlyginimai bei mažėti prekių atsargos santykine prasme, nes absoliutine prasme kuo didesnės pajamos, tuo ir atsagos turėtų būti didesnės. Bet realybėje šie skaičiai nėra adekvatūs. Pavyzdžiui 1998-2004 metais vidutinės prekių atsargos ( kaip Statistikos departamento specialistai išaiškino- prekių likučiai) siekė- 0,77 proc. BVP. Tuo tarpu 2005-2008 metais- 1,487 proc. BVP, o 2007 pačio ekonomikos pakilimo piko metu siekė net 2,49 proc. BVP arba 2,46 mlrd. litų. Tuo tarpu Belgijoje 2007 m. - 1,1; Danijoje- 0,6; Airijoje- -0,1 proc. BVP. Bulgarijoje- 7; Estijoje- 5,7; Latvijoje- 6,7; Lenkijoje- 2,9;  Slovėnijoje- 3,9, Jugoslavijoje- 4, o Islandijoje- 0,5 proc. BVP. ES vidutinės prekių atsragos 2007 metais siekė 1,77, o Turkijoje- 0,4 proc. BVP.

 Verslas ir atsargos. Augant ekonomikai ir didėjant verslo apimtims, natūralu, prekybininkas ir gamybininkas turi užsitikrinti didesnes prekių ir žaliavų atsargas. Toks atsargų padidėjimas turi užtikrinti nenutrūkstamą tiekimo grandį tiek į sandėlį, tiek iš jo gamybą, kitas didmeninės prekybos įmones ar parduotuves. Bet toks padidėjimas turėtų būti tik absoliučiais skaičiais skaičiuojant. Tuo tarpu santykine prasme atsargų dydis neturėtų perdaug keistis, nebent dėl sezoninių ar svyravimų susijusių su švenčių dienomis.   

Infliacija ir atsargos. Ekonomistai pripažįsta, kad infliacija gali iškreipti verslo lūkesčius. Mat didėjant kainoms kartu didėja ir pardavimų apimtys. Tuomet būtina didinti prekių ir žaliavų atsargas. Bet pardavimams didėjant tik dėl prekių brangimo, bet ne dėl padidėjusių pardavimų kiekine išraiška, kaupiasi prekių ir žaliavų atsargos. Tyrimai ES apimtimi šią ekonomistų įžvalgą patvirtina- kuo didesnė infliacija- tuo didesnės prekių ir žaliavų atsargos. Kadangi šis tyrimas apjungia ne vieną valstybę, o 27 ES valstybes- tokį tyrimą ir ekonomistų įžvalgas galima laikyti patikimomis.

Atsargos ir netektys.  Verslininkai gerai žino: kuo daugiau prekių- tuo daugiau netekčių. Be to, didėjant prekių atsragoms brangsta jų išlaikymo, transportavimo, finansavimo ir kitos sąnaudos. Vadinasi prekių atsargos turi būti itin kruopščiai valdomos. Ir buhalterinės programos yra pajėgios perspėti, kuomet reikia užsakinėti naują prekių ar žaliavų partiją. Bėda ta, kad tą perspėjantį rodiklį turi  įvesti žmogus, kuris vėl gi yra priklausomas nuo bendrų tendencijų ekonomikoje. Arba analizuoja įmonės veiklą remdamasis einamaisiais rezultatais. Racionaliųjų lūkesčių atstovai, berods Lukas, mano, kad įmonė vadovaudamasi grynai mikroekonominiais principais gali apriboti ar bent minimizuoti ekonominės politikos klaidas

Ar sunkmečio metu turi didėti atsargos?  BVP apimtys priklauso nuo kelių faktorių skaičiuojant išlaidų ar pajamų metodu. Skaičiuojant pirmuoju BVP priklauso ir nuo bendro kapitalo formavimo ( kitaip investicijų), kurios apima ir ”Atsargų pasikeitimus“.  Kuo atsargos didesnės- tuo didesnis ir BVP, bet tokiu būdu didinant BVP ekonomika iš esmės didėja tik “popieriuje“. 2010 metų I-ą ketvirtį prekių atsargos “padidėjo”  iki 1,213, o II- ą ketvirtį- iki 3,929 proc. BVP. Kadangi tai man pasirodė keista, pradėjau domėtis Statistikos departamente, kodėl staiga pradėjo didėti “prekių atsargos“.  

Už poros dienų, t.y. šiandien, jau radau kitus duomenis : 2010 I ketv. - 0,847 proc. BVP, o 2010 II ketv.- 0,504 proc. BVP. Keista ir tiek.

Namų ūkių išlaidos ir mažmeninė prekyba. Šiandien stebiu, kad Namų ūkių išlaidos 2010 m. I-ą ketvirtį siekia 13,953621 mlrd. litų arba 68,236 proc. BVP, o 2010 II- ą ketvirtį - 15,009 mlrd. litų ir 62,830 proc. BVP arba 106,454 proc. daugiau nei 2010m.  I- ą ketvirtį. 2007, 2008 ir 2009 metais II- ą ketvirtį yra užfiksuotas panašaus pobūdžio augimas, atitinkamai- 11,9; 6,3 ir 5,6 proc. BVP. Įdomumo dėlei galima pastebėti, kad 2007 II ketvirtį namų ūkio išlaidos siekė 15,654 mlrd. litų ir tik 0,6 mlrd. litų daugiau nei 2010-ų m. II- ą ketvirtį. BVP 2010 m. II- ą ketvirtį šios dienos duomenimis siekia 23, 89 mlrd. litų, o 2007 m. II ketv., t.y. ekonominio pakilimo metu - 24,338 mlrd. litų.

Tuo tarpu Statistikos departamentas skelbia, kad mažmeninė prekyba 2010 m. rugsėjo mėn. palyginti su rugpjūčio mėn. sumažėjo 3,5 proc., o 2010 m. sausio-rugsėjo mėn. mažmeninė prekyba palyginti su 2009 m. sausio- rugsėjo mėn. sumažėjo 6,7 proc. Tad lyg tai ir nėra pagrindo didėti namų ūkių išlaidoms, tuo labiau kai apie 300 tūkst. žmonių neturi darbo, o daugiau kaip du trečdaliai iš jų net negauna nedarbo pašalpos. 

ES Komisija dar prieš stojant Lietuvai į ES pastebėjo, kad mūsų SD duomenys galėtų būti ir tikslesni.

Rodyk draugams


Komentarai (0) | Rašyti komentarą »

Kainų kėlimu komunistinė sistema siekia revanšo.

2010-10-07
dainiusbutautas

Iš kur tokia keista nuomonė?- paklaus gerbiamas skaitytojas. Neskubėčiau vertinti, tiesiog pateiksiu argumentus.

Pirma, banditinė komunistinė-bolševikinė sistema subyrėjus Sovietų Sąjungai patyrė visišką fiasko. Dėl to atsirado galimybė paviešinti daugybę nusikaltimų prieš ukrainiečių, baltarusių, lietuvių, latvių, estų, gruzinų, armėnų, azerbaidžianiečių, pačių rusų ir kitas tautas. Nepaisant to Europa vis tiek mano, kad nacizmo nusikaltimai kur kas svaresni, nei bolševizmo-komunizmo. Lyg tai būtų morališka lyginti, kuris nusikaltimas žiauresnis. Be to, viena yra sunakinti kūną, o kas kitą sielą. Komunstinė sistema naikina ir viena, ir kita. Į šios antireliginės komunistinės sistemos plėtrą yra investuota per daug pinigų, kad šios antižmogiškos sistemos be aršios kovos būtų atsisakyta. Iš esmės, tai kova ne tik prieš žmonių kūnus- protus, bet ir prieš žmonių sielas. Todėl dabartinėje Lietuvoje, Ukrainoje, Baltarusijoje, Latvijoje, Estijoje, Gruzijoje ir kitose valstybės tiek daug žmonių, kurių sielos yra taip suterštos komunistinio-liberalinio raugo, kad jas labai lengva valdyti per masines informavimo priemones net ir Nepriklausomose valstybėse. Todėl išvardintų kraštų žmonės linkę daug daugiau pasiduoti reklamos, įvairių straipsnių emocinėms iškrovoms ir manipuliacijoms. Tokioje terpėje gyvenantis žmogus patiria nuolatinį emocinį stresą, kad reikia vien tik daug dirbti ir dar daugiau uždirbti, todėl ekonominio pakilimo metu išgyvena perdėtą, neracionalų optimizmą, o ekonominio nuosmukio metu- neviltingą pesimizmą. Ir viena, ir kita veda į depresiją. Išeitis iš to Tikėjimas, kurį ir toliau bandoma neracionaliai naikinti. Berods, prieš dieną paskelbtame straipsnyje buvo paminėtas JAV atliktas tyrimas, kad tikintiems žmonėms nesvarbu prekinis ženklas, o silpnai tikintiems- svarbu. Ekonomistai pripažįsta, kad prekiniai ženklai sudaro prielaidas pakelti kainas. Taip ir yra- žinomo prekės ženklo vertė yra daug brangesnė. Bet infliaciniai tyrimai šios rūšies brangimo nesugeba apimti ir įvertinti, kaip ir daugelio kitų užslėptų kainų kėlimo gudravimų: mažesnis pakuotės svoris, prastesnė kokybė už tą pačią kainą ir kt.

Antra, suprantama, kad to neužtenka pagrįsti ar atemsti straipsnio pavadinimo, kuris pasitarnauja kaip tezė. Gal kažkiek aiškumo įneštų žinomo ekonomisto P. Samuelsono pateikta Keinso citata Ekonomikso vadovėlyje išleistame 12 kartų dideliais tiražais. Aišku, į lietuvių kalbą šis vadovėlis nėra išverstas: ” Sako, Leninas tvirtina, kad geriausias būdas sunaikinti kapitalistinę ekonomiką, tai sugriauti jos piniginės apyvartos sistemą. Besitęsiančios infliacijos procese valstybė gali konfiskuoti ( neaiškiai ir nepastebimai) reikšmingą piliečių pajamų dalį” J.N.Keinsas.  

Trečia, šiuo metu daug kalbama apie kainų kilimo priežastis. Ir labai gerai, kad kalbama. Vis dėl to būtina atsirinkti, kas, ką kalba ir kodėl. O tam būtina bent minimali informacija. Tiesą sakant, keista, kad šios srities specialistai į tokias laidas nėra kviečiami. Tuo tarpu racionaliųjų lūkesčių teorija (Lukas) teigia, kad tinkamiems sprendimams priimti būtina visa prieinama informacija. Vadinasi, pirma, kažkam nėra reikalnga, kad tokia informacija būtų prieinama, antra, nenorima, kad žmonės ir verslas priimtų tinkamus savarankiškus sprendimus ir todėl būtų konkurencingi. Todėl galima susidaryti nuomonę, kad vėl stengiamasi situaciją valdyti per žmonių emocijas, bet ne leisti žmonėms patiems susidaryti adekvačią situacijai nuomonę ir priimti savarankiškus sprendimus. O pasaulinio garso sociologas Millis teigia, kad tik laisvas žmogus gali priimti savarankiškus sprendimus. Ateitininkų Federacijos 1930-1940 metų vadas K. Pakštas Didžiosios Ekonominės depresijos metais pripažino, kad ” tautos kultūrinis atsparumas ir jos laisva iniciatyva stiprina ir mūsų lietuviškąjį valstybingumą” (1932m. vasario 20d.). Vadinasi, pateikdami žmonėms ir verslui ribotą, nepilną informaciją, laidų rengėjai tikriausiai nesąmoningai prisideda prie laisvos iniciatyvos ir todėl valstybingumo silpininimo ar net žlugdymo.

 Vakar ir šiandien žiūrėjau ir klausiausi dvejų laidų skirtų kainų problemai: per LTV R. Miliūtės vedama laidą ”Teisė žinoti” ir Žinių radijo  visada puikiai  A. Antanaičio vedamą laidą Raktą, kurios dalyviui ne kartą teko būti, tame tarpe kalbėti ir apie infliacijos priežastis. Tiesa, nuo to laiko žinių apimtis šiek tiek prasiplėtė.

Taip pat reiktų patikslinti, kad kalbėti apie kainas ir apie infliaciją, t.y. kainų pokytį yra netaptūs dalykai. Mat kainų struktūros priežastys ir kainų pokyčio priežastys qali ir skirtis. Nes kai kalbame apie kainų sudėtį- kalbame apie pasiūlą, o kalbant apie kainų pokytį- pirmiausiai kalbame apie paklausą.

LTV laidoje apžvalgininkas A. Račas taikliai pastebėjo, kad ir prieš keletą metų vyko tie patys brangimo procesai, bet tuo metu niekas panikos nekėlė, tad kodėl būtina kelti paniką dabar. Juk Prezidentei D. Grybauskaitei rinkimų metas dar neatėjo. Komentaras: o gali iš tikro bandoma nukreipti dėmesį nuo dabar esančių problemų, kurių Vyriausybė negali niekaip išspręsti skurdo, nedarbo ir emigracijos. Račas taikliai, nors ir nepilnai, pastebėjo, kad infliacija yra monopolizacijos pasekmė, o rinkos ir konkurencijos mechanizmai neveikia. Konkurencijos tarybos pirmininko arogantiškas viešas elgesys studijoje apskritai netelpa į jokius rėmus, nes tik nuolat tvirtino, kad Račas nėra teisininkas, todėl nesupranta Konkurencijos įstatymo. Tai jeigu nesupranta, tai valstybės ir visų žmonių tarnautojo pareiga atsakyti dermai į visus klausimus ir paaiškinti savo tikrajam Šeimininkui- tautai, ką ji ne taip suprato p. Račo asmenyje. Tuo tarpu buvęs prekybos ministras Sinevičius pripažino, kad įmonėse yra perteklinių gamybos pajėgumų, kurie nepanaudojami, o 1990 metais pinigų masė buvo tokia didelė, kad reikėjo riboti kainas įstatymu, nes trūko pasiūlos.

Šiandien Žinių Radijo laidoje Raktas Socialdemokratų partijos, kuri vadovavo Vyriausybei, kai Lietuvoje 2005-2008 metais infliacija pakilo į itin dideles aukštumas- 8- 8,5 proc, o pensininkų infliacija siekė ir 12-13 proc.,  pirmininkas A. Butkevičius priminė, kad Lietuvoje menkas darbo našumas, menkos investicijos, todėl ir mūsų kainos aukštos. Verslininkų darbdavių konfederacijos pirmininkas D. Arlauskas paminėjo, kad trūksta konkurencijos, o vedėjas Audrys darantis ryškią pažangą ekonomikos supratime labai netgi taikliai pastebėjo, kad Vokietijoje kainos yra tokios pat, nors darbo užmokestis, įeinantis į kainos struktūrą, yra daug didesnis. Ekonomistai iš tiesų pripažįsta, kad darbo užmokestis yra vienas reikšmingiausių kainos sudėtinių dalių. Ir galbūt viena iš kainų pokyčio priežasčių. Nes darbo užmokestis gali būti labai reikšmingas kainai, bet gali išlikti kurį laiką stabilus ir kaino pokyčio neįtakoti, nors taip nebūna.

Dabar pabandykime pasiaiškinti, ką gi reiškia iš tiesų išsakytos reikšmingesnės pasisakiusiųjų tezės, nors Žinių radijo klausiaus tik pirmos iš trijų dalių.

Per LTV A. Butkevičius teisingai pastebėjo, kad menkas darbo našumas yra viena iš aukštos kainos priežasčių, bet tai jau ankstesnės aukštos kainos problema ir nėra pokyčio problema. Antra, paminėta, kad kainai svarbios investicijos. Betgi Sinevičius paminėjo, kad Lietuvoje gamybos įmonės turi perteklinių pajėgumų- vadinasi, trūksta ne investicinių pajėgumų, o atitinkamos perkamosios galios arba didesnio Pasitikėjimo ateitimi, kad žmogus galėtų daugiau išleisti, nei taupyti. Pasak Keinso, polinkis pirkti turi būti didesnis nei polinkis investuoti, tik tuomet galimas darnus ekonomikos augimas. Tuo tarpu Sinevičius paminėjo, kad svarbu yra užimtumas ir jeigu žmogus dirba, tai jam kaina nerūpi. Čia jis prieštarauja pats sau. Mat, jeigu kainos didėja, tai žmogus mažiau perka, o tuomet gamintojas mažiau gamina, todėl ir atsiranda gerb. Sinevičiaus paminėti pertekliniai gamybos pajėgumai ir todėl įmonės daugiau nebeinvestuoja, kaip pastebėjo taikliai A. Butkevičius. Tik tų investicijų sumažėjimas kyla ne dėl neva netinkamos investicinės aplinkos, tai yra palankių mokestinių lengvatų investuotojams, kaip tikriausiai norėjo pasakyti A. Butkevičius, o dėl Keinso išsakytos neaugančios žmonių pajamų perkamosios galios. Todėl gamintojai negamina tiek, kiek galėtų pagaminti. P. A. Butkevičiaus paminėtų darbo našumo ir investicinių pajėgumų reikšmė kainai iš esmės atitinka klasikinės ekonominės arba liberalinės teorijos teiginius, kurie patvirtina nuomonę, kad komunizmas ir liberalizmas tai viena ir tas pats, tik kitu pavadinimu. Ir vieni, ir kiti iš esmės užtikrina monopolinę galią stambiems pramoninkams ir gamintojams bei laisvą rinką, bet tik didesnes pajamas uždirbantiems žmonėms. Ir vieni, ir kiti  visomis išgalėmis kovoja ir prieš Tikėjimą.

Paminėtas konkurencingumo veiksnys yra labai svarbus ekonomikos pusiausvyrai, vadinai, kaip A. Maršalas pasakytų ir kainai. Vis dėl to, tai svarbus kainai ir netgi pinigų masei veiksnys, bet kalbant apie šį labai svarbų pasiūlos ir paklausos santykį formuojantį veiksnį-konkurencigumą nekalbant apie visumą, pakimbame tarsi ore. Reikalas tame, kad konkurencingumas neatsiranda nė iš nieko, tam reikalingos itin didelės ir nuoseklios, ilgametės pastangos. Tokių pastangų dėka Erhardas ir jo bendraminčiai pakėlė pokario Vokietijos ekonomiką į neregėtas aukštumas. Tam būtinas ir visos visuomenės pritarimas, o mūsų visuomenei nereikalingi nei maži gamintojai, nei maži prekybininkai, nei maži paslaugų teikėjai. Mūsų išlepusiai visuomenei reikia visko vienoje vietoje. Ir tai iš dalies yra pateisinama. Bet tik iš dalies, nes dėl tokio išlepimo, prie kurio ir pats kažkiek prisidedu, mažėja konkurencingumas ir todėl didėja kainos ir nedarbas.

Iš tiesų, konkurencingumo pokyčiai dar gali ir nereikšti nei kainų padidėjimo, nei sumažėjimo. Pavyzdžiui ekonomikoje iš viso yra 1000 litų, kurį turi 1000 asmenų. Jiems kasdien prasimaitinti reikia būtinai nusipirkti 1000 kepalų duonos po 1 litą.  Įsivaizduokime, kad 1000 kepalų duonos yra vienoje saugykloje ir 1000 litų yra kitoje saugykloje. Jeigu staiga kiltų gaisras ir sudegtų 500 keplaų duonos, susidarytų per didelė paklausa ir per maža pasiūla- kainos turėtų kilti bent iki 2 litų, arba infliacija siektų 100 proc. Bet jeigu 500 litų būtų laikinai išimti iš apyvartos ir padėti “Nenaudojimui“, vėlgi 500 kepalų duonos atitiktų 500 litų ir kaina išliktų ta pati. Bet abejais atvejais žmonės turėtų mažiau valgyti, todėl kristų darbo našumas ir kitą dieną būtų pagaminta ne 500 kepalų duonos, o pavyzdžiui 495. Vadinasi kaina per vieną dieną padidėtų 2 proc. su sąlyga, kad visi pinigai bus išleisti ir visi kepalai duonos nupirkti. 

Todėl kaip teigia prof. S. Martišius, “Didžioji ekonominė depresija atskleidė neoklasikinės ekonominės teorijos trūkumus“, nes būtina darbo, prekių ir pinigų rinką nagrinėti susietai (J.M.Keinsas), t.y. pasiūlos problemos ( darbo našumas, investicijos, darbo užmokestis) turi būti nagrinėjamos kartu su paklausa ( pinigų masė, biudžeto deficitas) bei monopolinių galių mažinimu ir veiksmingu apribojimu, t.y. konkurencingumo didinimu.

Rodyk draugams


Komentarai (0) | Rašyti komentarą »

Lietuvos Vizija ir Misija, tikslai ir uždaviniai: d) visuomenės saugumas ir LTV misija(6).

2010-10-04
dainiusbutautas

Vienoje iš naujųjų specialybių, padiktuotų laikmečio dinamiškumo, 1. Visuomenės saugumo studijose ( ISAK-2208, 2008m. liepos 24 d., Švietimo ministro įsakymas) turi būti ugdomi studentų Pažintiniai gebėjimai (10p.): 10.1. atpažinti ir nagrinėti visuomenės saugumo užtikrinimo problemas bei modeliuoti jų sprendimo būdus; rasti, sisteminti, apdoroti, analizuoti informaciją ir statistinius duomenis, susijusius su visuomenės saugumo užtikrinimu, formuluoti išvadas; 10.3. taikyti įgytas žinias ir naujoves, susijusias su visuomenės saugumo užtikrinimu; 10.6. išmanyti ir nustatyti atskirų socialinių grupių polinkius ir poreikius; 10.7. analizuoti socialinę tikrovę, nustatyti visuomenės saugumo problemų priežastis; 11) Praktiniai gebėjimai:  11.10. bendrauti su žiniasklaidos atstovais;  12) Perkeliamieji gebėjimai: 12.1. bendrauti su pavieniais žmonėmis ar didesnėmis grupėmis; 12.3. surasti ir atrinkti naujausią informaciją ir ją sisteminti.

Duok Dieve, kad nors išmokytų bent dalį deklaruojamų - jau būtų viduomenei didžiulė nauda.

2. Teisinė bazė. Berods viename iš kodeksų numatyta, kad Visuomenės saugumas siejamas “ ne su pavojumi konkrečiam žmogui, bet didelei ar reikšmingai socialinei grupei“. Nors www.lrs.lt duomenų bazėje tesinių dokumentų paieškoje neiškilo NEI VIENAS dokumentas, kuriame būtų paminėta visuomenės saugumo problema. Kitu atveju ne per seniausiai teismas nusprendė, kad visuomenės saugumas yra svarbiau, nei taikios eitynės. Tuo tarpu valstybės teisinio pamato Lietuvos R Konstitucijos skirsnyje Visuomenė ir saugumas nurodyta, kad 38 str. -ŠEIMA yra visuomenės ir valstybės pagrindas; 41 str.  - asmenims iki 16 metų mokslas yra privalomas; 42 str. -Valstybė remia kultūrą ir mokslą, rūpinasi Lietuvos istorijos, meno ir kitų kultūros paminklų bei vertybių apsauga;  44 str. -Valstybė, politinės partijos, politinės ir visuomeninės organizacijos, kitos institucijos ir asmenys negali monopolizuoti masinės informacijos priemonių.

Konstitucijoje visuomenės saugumas paliečiamas plačiai, bet netiesiogiai. Be to, Šeimos institutui- esminiam Visuomenės saugumo pamatui, kaip Konstitucijoje teigiama, skiriamas per menkas dėmesys, o neseniai įvykusios g8 eitynės tik parodė valdančiųjų moralinį dezorientavimą, kuris tikrai nesustiprina visuomenės solidarumo, nors pagal įstatymus tai turėtų daryti pirmiausiai. 42 straipsnyje neįvardintas visuomenės saugumas šalia kitų įvardintų saugumo rūšių tokią prielaidą tik sustiprina. Be to, nors Lietuvoje, iš pirmo žvilgsnio žiniasklaida yra pliurali, bet tikrai neatstovauja šalies žmonių daugumos, nes neskatina socialinio solidarumo, o atskirtis tarp atskirų visuomenės ir ekonomikos grupių tik didėja, vadinasi, žiniasklaida atstovauja tik itin siaurą interesų ratą. Tai leidžia pagrįstai pripažinti, kad žiniasklaidos sistema Lietuvoje išgyvena ryškų monopolizacijos tarpsnį. Bet tokios tendencijos labai svarbioje ekonomikos dalyje, dar vadinamoje 5-aja valdžia, prieštarauja Konstitucijos 43 str. Matyt, kad Seimui visuomenės saugumas kol kas yra vis dar neįkandamas riešutėlis.

Nacionalinio saugumo pagrindų įstatyme (  1996 m. gruodžio 19d. Nr. VIII-49), kuris turėtų remtis ir Konstitucija bei Krašto, Valstybės ir visuomenės, žmogaus vystymosi Tradicija nurodyta, kad būtina rūpintis žmogaus ir piliečio teisėmis, laisve ir asmens saugumu, visuomenės sveikata ir kt. Čia parašyta: -Lietuvos Respublikos vidaus politika yra orientuota į vidaus ekonominio ir socialinio stabilumo stiprinimą. Vidaus politika turi būti grindžiama teisingumu ir teisėtumu; -Valstybės vidaus politika privalo garantuoti saugią aplinką ir viešąją tvarką, sukurti palankias prielaidas piliečių švietimui, jų socialiniam ir kultūriniam aktyvinimui, įvairiapusei visuomenės pažangai ; Valstybės valdžia privalo apsaugoti Lietuvą nuo užsienio valstybių slaptųjų tarnybų ir jų priedangos struktūrų bei teroristinių organizacijų ardomosios veiklos.

Nėra Lietuvoje nei žmogaus laisvių, nei teisių ir apie tai laikas pradėti kalbėti visu balsu- NĖRA!. Vadinasi, jei žmogus nėra laisvas, tai ir visuomenė nėra nei laisva, nei saugi. O apie socialinio ir ekonominio stabilumo užtikrinimą nėra ir ko kalbėti- infliacija turtina vienus ir skurdina kitus, daugiau nei 40 proc. daugiavaikių ( 3 ir daugiau) šeimų skursta, skurdo lygis vienas didžiausių tarp išsiviysčiusių valstybių, jei į tokias orientuojamės. Be to šiame įstatyme viešasis saugumas išimtinai suprantamas tik kaip kova su nusikalstamumu, kuri yra labai svarbi, žinoma, pagal nusistovėjusią praktiką, kad nusikalsti negali neteisingos informacijos pateikėjai, publikacijos skatinančios neapykantą, smurtą, valstybės pareigūnų nihilizmą skatinantys pareiškimai ir t.t. Beje, neištesėtus rinkiminius pažadus taip pat galima priskirti prie galimos nusikalstamos veikos, juk jų pagrindų buvo gauta galimybė prieiti prie gausių finansinių išteklių.

Tiesa, pavyzdiniu šiame įstatyme bei visoje Lietuvos R teisinėje bazėje galima laikyti Socialinės politikos skirsnį, kuriame teigiama: Valstybės socialinė politika turi skatinti socialiai savarankiškos, solidarios, kartu ir stabilios pilietinės visuomenės formavimąsi. Valstybė turi vykdyti visų piliečių ir kitų jos jurisdikcijai priklausančių asmenų gerovės politiką, mažinti galimų socialinių krizių rizikos veiksnius bei pavojus ir rūpintis, kad dėl pernelyg didelių turtinių skirtumų visuomenėje ir gyventojų nuskurdimo nebūtų pažeisti socialinės sanglaudos principai. Valstybė turi ypač rūpintis šeimos, kaip pagrindinės ir atsakingos visuomenės institucijos, padėtimi.

3. Atsižvelgiant į tai, galima pripažinti, kad įstatymai Lietuvoje kuriami, bet jie neveikia, be to trūksta platesnės ir atspindinčios dinamiškus pokyčius Visuomenės saugumo koncepcijos, į kurią turi būti įtraukti ir smurto rodymas per TV, socialinė ir ekonominė atskirtis, maži kapitalo mokesčiai, dideli netiesioginiai mokesčiai, verslo gigantų mokesčių vengimas, maži atlyginimai švietimo, sveikatos, viešojo saugumo ir kitose srityse, neefektyvus valstybės ir savivaldybės biudžeto valdymas, informacinis karas nukreiptas prieš Lietuvą ir jos žmones, jų saugią bendrystę ir t.t.

4. Biudžetas. Visuomenės saugumui skiriama apie 10 proc. skaičiuojant Centrinės valdžios išlaidas ir neviršija 1 proc. skaičiuojant Vietinės valdžios išlaidas remiantis Statistikos Departamento duomenimis (SD). Finansų ministerijos duomenys apskaičiuojant visas biudežto išlaidas skiriasi ir, kaip paaiškino SD vyr.specialistė- taip ir turi būti?. Skirtumas, tiesą sakant, keistokas ir nemenkas. Centrinės valdžios išlaidos viešajam saugumui užtikrinti pradedant 2000 metais santykinai vis mažėjo nuo 9,33 proc. iki  7,88 proc. 2007 metais ir 8,47 proc. 2008 metais. Vietinės valdžios (Savivaldybių) išlaidos visuomenės saugumui priešingai kasmet didėjo nuo 2000 metais 0,62 proc. iki 0,81 proc. 2008 metais. Tiesa, augimas neryškus, o suma skiriama menka ir nereikšminga. Galima sakyti ir taip, kad visuomenės saugumu pagal dabartinę valdžios sanklodą daugiau priklauso rūpintis Centrinei valdžiai arba Vyriausybei. Nors vietinė valdžia daugiau suinteresuota užtirkinti viešajį saugumą iki šiol visuotinai suprantama prasme.

Suprantama, kad tokiai svarbiai sričiai, kaip visuomenės saugumas ir nusikaltimų prevencija turi būti skiriamas ypatingas dėmesys. Nes kuo mažiau nusikalstamos veikos- tuo žmonės yra saugesni, gali ramiau planuoti ateitį, gimdyti ir auginti vaikus, leisti pinigus, o ne taupyti, o verslininkai gali saugiau planuoti verslo plėtrą ir priimti į darbą daugiau žmonių. Dabar šie du dalykai - žmonių augantis polinkis pirkti ir verslininkų augantis polinkis investuoti  ( pagal Keinsą tai būtinos dvi sąlygos ekonomikai augti) yra ypatingos svarbos ir reikšmės.

Todėl ir visuomenės saugumui skiriamos lėšos turi būti paskirstomos pagal aiškius rodiklius ir kriterijus. Tuo tarpu mūsų valstybėje jos skirstomos tikrai neaišku kokiu principu remiantis. Pavyzdžiui Vilniaus kraštui 2008 metais Vietinė valdžia rodos skyrė daugiausiai lėšų visuomenės saugumui apie 9,5 milijonai litų, bet ir nusikalstamos veikos čia užregistruota daugiausiai apie 30 tūkst. Tuo tarpu Alytaus apskrityje visuomenės saugumui 2008 metais buvo skirta 4,96 milijonai litų, bet nusikalstamos veikos čia užregistruota 2,69 tūkstančiai. Kaip matyti skirtumas akivaizdus ir tai reiškia, kad Vilniaus apskrityje Vietos valdžia skiria nepakankamai lėšų, vadinasi, ir dėmesio, ir, galbūt, todėl sostinėje bei jos krašte nusikalstamos veikos užregistruota daugiausiai, nei bet kur kitur Lietuvoje.

Įdomu tai, kad Lietuvoje 2004- 2008 metais nusikalstamos veikos kasmet užregistruojama vis mažiau, t.y. sumažėjo nuo 93419 iki 78060, kai 2003 metais siekė 85130. Ir kuo daugiau lėšų skiriama visuomenės saugumui, tuo mažiau užregistruojama nusikalstamos veikos, o koreliacija tarp šių dydžių yra gana stipri ( R=- 0.70 skaičiuojant išlaidas darbo užmokesčiui ir R= -0.74 skaičiuojant bendras išlaidas) ir neigiama, t.y. kuo daugiau lėšų skiriama kovai su nusikalstamumu, tuo mažiau nusikalstamos veikos užregistruojama. Tiesa, 2000-2008 metais išryškėjo viena tendencija, kad Centrinės valdžios išlaidos darbo užmokesčiui sumažėjo nuo 81,95 iki 66,03 procento, vadinasi viešąjį saugumą turinčių užtikrinti dirbančių žmonių motyvacija galimai yra sumenkusi. O pastaruoju metu dar planuojama sumažinti ir dirbančių šiame sektoriuje skaičių. Pasiūlymas: a) akivazdu, kad didesnės išlaidos viešajam saugumui bei šioje srityje dirbantiems žmonėms padeda užtikrinti mažesnį užregsitruotos nusikalstamos veikos skaičių; b) lėšos šiai funkcijai atlikti turi būti skirstomos pagal tam tikrus rodiklius, o premijos išmokamos tik pasiekus nustatytų tikslų ir rezultatų; c) turi būti sumažinas darbo užmokesčio skirtumas tarp vadovų ir pavaldinių, beje, kai pir visame vasltybiniame sektoriuje, o šis skirtumas neturi didinti socialinės atskirties rizikos. Tokios nuostatos užtikrintų didesnį teisingumą bei atitiktų galiojančius įstatymus.

5. LTV ir smurtas. Kaip žinoma, jei bent vienas žmogus nuplaukia ant ledo lyties į jūrą, ar prieš žmogų panaudojamas smurtas ar prievarta tuoj pat daugybė kilnių policininkų ir kitų žmonių puola į pagalbą, nes suvokia ištiktos bėdos svarbą. Suprantama, kad prastas pavyzdys skatina ir kitus sekti tokiu pavyzdžiu. Tuo tarpu LTV ir kitoms televizijoms tai nė motais: per tv rodomos smurto ir kitokių neteisingų santykių tarp žmonių scenos. Kaip LRT Tarybos pirmininkas D. Radzevičius šiandien man laiške parašė, kad tokiais reportažais tiesiog atspindimi “pasaulyje vykstantys procesai - žurnalistai apie tai privalo kalbėti ir rodyti“, nors ir pripažino, kad ”sunku spręsti, kokią įtaką galėjo padaryti nepilnamečiams asmenims ar kitai jautresniai visuomenės daliai naujienose paskelbtas reportažas apie kontraversiškai vertinamą dailininką“. Verta paminėti, kad per LTV Panoramos Kultūros skiltį spalio 30 d. buvo parodyti piešiniai, kuriuose vienas dailininkas buvo nupieštas net keletą kartų laikantis šaunamąjį ginklą į kelių pasaulio valstybių vadovus ir taip pat į popiežių Benediktą XVI- taikos, teisingumo ir ramybės , visuomenės solidarumo skleidėją. Toliau D. Radzevičius rašo: “ Mano nuomone (teisiškai vertinti gali Žurnalistų etikos inspektorius, Žurnalsitų ir leidėjų etikos komisija ar prokuratūra), tai buvo naujiena, kuri buvo paskelbta etiškai: įspėti buvo žiūrovai apie šokiruojančius piešinius. Taip pat niekur atvirai žurnalistai ne tik nepropagavo smurto ar kitų baisių dalykų, bet netgi paminėjo, jog patį dailininką teisininkai ir visuomenės grupės vertina ne vienareikšmiškai“. Nesuprantu tik vieno, kaip dailininko, pareiškusio, kad vaizduojant tokias scenas jis astigauna, o kitus paveikslu paišant, to jis nejaučia, taigi kaip dailininko šiek tiek nutolę nuo realybės veiksmai atspindi pasaulyje vykstančius procesus? Akivaizdu, kad įvyko akivaizdus smurto skatinimo aktas: pirma, iš dailininko pusės, antra, iš operatoriaus, trečia, iš LTV Naujienų tarnybos.

Tuo labiau, kad LRT yra įsipareigojusi  vengti smurto, agresijos, nihilizmo bei dorovės ir etikos normų pažeidimų propagavimo.

Tad kada Lietuvoje įstatymai pradės veikti visiems vienodai, nes tik nusišlapinus nekaltai ant vieno iš valstybę reprezentuojančių pastatų dvejiems užsieniečiams prieš klurį laiką tuoj pat buvo paskelbtos atitinkamos sankcijos.

Rodyk draugams


Komentarai (5) | Rašyti komentarą »


Verslo banga

Nuorodos


Verslo bangos
BLOGo autoriai


Naujausi įrašai


Archyvas



© 2011 Monitus Bonus :: Palaikymas: Blogas.lt