Verslo banga Atgal į Verslo bangą

Kelionė į Velykų salą

2009-02-28
dainiusbutautas

Kažkada skaičiau vieną knygą, kurios pradžia įsiminė. Vienas žinomas verslininkas turėjo skristi lėktuvu. Atvyko į aerouostą, užsiregistravo, bet dėl kažkokių priežasių, kurių neprisimenu, neišskrido. Lėktuvas tik pakilęs nukreipė smaigalį į žemę ir sprogo jo akivaizdoje. Visi jame buvę keleiviai žuvo, tame tarpe ir minėtas žinomas verslininkas.


T.y. jo nebeliko, tiksliau minėto žinomo verslininko pirminio vardo ir pavardės. Žinoma, jis galėjo lengvai įrodyti savo tapatybę, bet to nepadarė. Vietoj to nusipirko bilietą į visai kitą pasaulio kraštą ir netrukus išskrido. Išskrido jau kaip visiškai kitas žmogus. Žmogus, kurio nebeliko. Oficialiai. 


Po kurio laiko prisiminiau šią knygos vietą ir nutariau išvykti, t.y iškskristi. Nusipirkau bilietą, žinoma, tik ne į pasaulio kraštą,  nors galbūt, o į šiltuosius kraštus, vis dėl to vasara, ir užsisakiau taksi. Nes iki aeoruosto tolokai. Tad buvo galima ramiai numigti. Mat ankstyvas metas. Patogiai įsitaisęs užsnūdau. Tik staiga supratau, kad taksi nebevažiuoja. Pramerkęs akis pamačiau, kad automobilis sugedo (štai tau ir išgirtasis “Reno” su MB varikliu), o vairuotojas knebinėjasi prie automobilio variklio. Nepadėjo nė Sarkozy antikrizinis planas. Pasirodo, sugedo nepataisomai.


Tuo metu prie taksi sustojo autobusas, ant kurio šono puikavosi gražus už-rašas  “Ateitis” su nuostabiai išskleistais sparnais. Toks visai nieko užrašas, tarsi raginantis išskleisti sparnus, pakilti ir skristi. Tik kur, jei taksi sugedęs… Kažkas iš autobusu su gražiais sparnais važiavusių žmonių pasiūlė važiuoti kartu. Kadangi taip pat važiavo į aeoruostą, sutikau.


Suprantama,  lėktuvas jau buvo išskridęs. Tad bilietas net į abi puses nustojo savo vertės. Tas pats jaunuolis, kurio vardas, berods, Vaidas, pasiūlė skristi kartu, nes, pasirodo, turėjo atliekamą , kaip tik tokiam atvejui, bilietą, nes vienas žmogus dėl kažkokių priežasčių, kaip visada, negalėjo vykti kartu. Ateitininkai, nuo žodžio Ateitis, pasirodo, skrido į Velykų salą švęsti Velykų. Na ką gi, jei jau susiruošiau verta pabandyti. Tuo labiau, kad atostogų liko tik kelios dienos, kitas numatytas reisas tik už kelių dienų, be to, ir nuolaidą suteikė. Visai kaip paskutinės minutės kaina. Už pusę kainos visai verta pabandyti, nes kažkada buvo kilusi tokia mintis sutikti Velykas. Tad nuėmiau “stabdžius” ir pirmyn į Velykas! Jei jau skristi, tai skristi.


Po kurio laiko užmigau. Vis dėl to anksti kėliau. Po kurio laiko ( sėdint miegoti nėra visiškai patogu), ypač kai kojos išlindusios į vidurį tako, kuriuo kažkas vis vaikšto į tualetą, kol kas dar nemokamai, prabudau. Aplinkui tyla, o lėktuve nei vieno žmogaus. Čia dabar kas, persigandau?! Kur visi dingo?, staiga pagalvojau. Nutariau išlipti, pasižvalgyti. Oras šiltas, tik visur apsiniaukę ir, labai keista, aplinkui nei vieno žmogaus. Nutariau neryžtingai eiti toliau. Praėjimo postuose taip pat visur tuščia, nors prekių aparatai veikia, ir kainos “nesikandžioja”. Bet kažkodėl net ir už priimtiną kainą nieko nesinori. Einu toliau.


Išėjęs į “miestą”, jei taip jį galima pavadinti, pamačiau daugybę didesnių ir mažesnių į kokonus panašių betoninių, medinių ir daugiaukščių stiklinių namų. Aplinkui nei gyvos dvasios. Prie vieno į kokoną panašaus namo kabo didelis skelbimas. Nutariau perskaityti, kas jame parašyta.


Visą savo gyvenimą praleidau kokone. Jis buvo nelabai patogus ir tamsokas, ypač rytais, skutantis. Tačiau labiausiai man trūko ryšio su išoriniu pasauliu. Jei niekas iš išorės kokono neatvertų, būčiau pasmerktas visą gyvenimą praleisti, o gal net ir mirti jame. Taip ir atsitiko. Praėjo daug laiko, ir mane atsitiktinai surado susitraukusį ir be nuovokos” (Įkalintasis. Gustavsonas).


Staiga pamačiau ant grindinio numestą laikraštį, kurio pirmajame puslapyje parašyta:” Kokia gėda! Jei būtume anksčiau jį radę, gal dar būtume išgelbėję. Ar kartais nėra ir daugiau tokių, uždarytų kaip jis” (Įkalintasis. Gustavsonas).


Čia pat pamačiau ant apdulkėjusios kažkada buvusios gatvės dar vieną pageltųsį laikraštį. Matyt, keleto metų senumo. Jame rašoma, kad ” Jie ėmė ieškoti kokonų ir laužyti juos. Nepadėjo, nebuvo prasmės to daryti. Grynas laiko gaišimas. Kai žmogus apsisprendžia gyventi kokone, tas kokonas yra vienas iš tūkstančių. Ir aišku, aš jiems negalėjau pasakyti, kad mano svainis gyvena užsidaręs riešuto kiaute“.


Kadangi aplinkui nepamačiau riešuto kiauto, o tolyn eiti vienas bijojau, nes dar liksiu čia amžiams, susimąstęs grįžau  į lėktuvą. Ant jo šono staigą pamačiau užrašą Šv.Ignacijus Lojola, ir smulkesnėmis raidelėmis pirmasis bandomasis reaktyvinis lėktuvas. Jo, nusijuokiau mintyse, su reaktyviniu lėktuvu į Velykų salą. Atsisėdau į savo krėslą, perskaičiau pirmą atverstą atostogoms nusipirktos knygos teksto pradžią: “Turiu slaptavietę. Tai tamsi vieta. Kartais tai terasa, kartais rūsys. Tačiau mano mieliausia slaptavietė yra manyje pačiame“ ( Fran De Nardo) ir išsekęs užmigau…


…po keliolikos metų atradau Šv.Velykų Prisikėlimo šventę.


 

Rodyk draugams


Komentarai (11) | Rašyti komentarą »

Tikrasis turtas

2009-02-12
dainiusbutautas

“Vieną vakarą tėvas sugrįžo į namus persimainiusiu veidu,
surinko mus visus ir pasakė, kad jo partneris dingo su visais pinigais,
ir jis dabar bankrutuos. Kitą dieną mama pardavė keletą savo papuošalų.
Kai vakare grįžome namo galvodami, ką gausime valgyti, ir kai grįžo vis
dar žado neatgaunantis tėvas, ant stalo pamatėme neįtikėtinai gausias
ir puikias vaišes. Atrodė, lyg būtų Kalėdų puota.

Tėvas visiškai pasimetė. Pažvelgė į savo žmoną ir karčiai paklausė:”
Ką tu čia darai? Gal iš proto išsikraustei?” O ji atsakė:” Kaip tik
dabar mums dar reikia būti linksmiems. Ateinančią savaitę jau tokie
nebebūsime”.

Tai paskatino šeimą visomis jėgomis atsispirti nelaimei. Brolis,
nors dar buvo labai jaunas, gatvėse pardavinėjo laikraščius. Sesuo
vakarais susirado darbą. Mūsų nuotaika visiškai pasikeitė: motinos
išminties dėka vietoj liūdesio atsirado ryžtingas noras siekti sėkmės”.

(Iš dvasinių pratybų pagal Šv. Ignacijų Lojolą. 4. Parengti Dievui vietą.)

Rodyk draugams


Komentarai (1) | Rašyti komentarą »

Krizės įveikimo planas pagal Rūtelę

2009-02-07
kestutiskupsys

Kartą mano aštuonmetei dukrai atsibodo radijo plepalai apie krizę.
Pradžioje ji nedrąsiai paklausė: “Tėti, o ar dar niekas nesugalvojo
būdo, kaip įveikti krizę”? “Ne”, sakau.

Rūta išdrožė: “o ar negali visi verslininkai susitarti ir sumažinti kainų, kad žmonės galėtų
viską nusipirkti, ko jiems trūksta? Degalinių savininkai sumažintų
kainas - visi galėtų sau daugiau benzino nusipirkti” (pokalbis vyko
netrukus po Naujųjų, kai buvo padidintas akcizas degalams).


“Betgi,” sakau, “tada ta degalinė bankrutuotų?”. Rūtelė: “Ne. Juk tada
tas degalinės savininkas galėtų nueiti į parduotuvę nusipirkti sau
maisto, ir parduotuvės savininkas irgi būtų sumažinęs kainas. Visiems
žmonėms užtektų pinigų viskam - jie galėtų nusipirkti to, ko jiems reikia, ko reikia jų šeimai.”

Štai toks krizės įveikimo planas pagal Rūtelę.
Neseniai tokioj labai garbioj kompanijoj nugirdau: “et, jei kas nors
žinotų išeitį, kaip įveikti krizę, tai reiktų iškart jam Nobelio
premiją paskirti…”

Gaila, Nobelio (o iš tikrųjų Švedijos Centrinio banko, nes pats
Nobelis nelaikė ekonomistų vertais pelnytis iš jo palikimo) ekonomikos premija už 2008-uosius
jau paskirta tokiam vyrukui for his analysis of trade patterns and location
of economic activity
. Jei pasigilinsit, už ką (PDF, 171 kB),
tai tikriausiai pritarsit, jog būtų buvę labai keista, jei braškančio
globalios ekonomikos modelio akivaizdoje švedai bankininkai būtų skyrę
prizą kam nors kitam, o ne tarptautinės prekybos ir masto ekonomijos
teoretikui… Juk reikia ginti, kol nesugriuvo; suteikti kuo daugiau
legitimumo tarptautine prekyba pagrįstam ekonomikos modeliui! Na, o
“Nobelio” ekonomikos premija 2025-aisiais tikriausiai bus
skiriama už visai priešingus dalykus - pvz., natūrinio ūkio ir
bendruomeninės mainų sistemos privalumų
pagrindimą ;)

Rodyk draugams


Komentarai (17) | Rašyti komentarą »

Kas turi apmokėti už prastovas?

2009-02-05
dainiusbutautas

Atsakymas atrodytų yra labai banalus- kaltininkas. Jeigu
kažkas neįvykdo savo prievolės, tuo labiau jei ji apibrėžta įstatymu
ir/ar sutartimi, tai už prastovą atsakingi juridiniai ar fiziniai
asmenys ar bendrovės ir turėtų padengti su prievolės neįvykdymu ir/ar
dėl to susidariusius nuostolius.

Komerciniuose
santykiuose ši problema gana aiški ir paprastai yra apibrėžta
sutartimi- laiku nepateikus prekių ir paslaugų, jeigu dėl to atsiranda
nuostoliai, o jie dažniausiai atsiranda, kaltininkas turi atlyginti dėl
savo neveiklumo kitos šalies patirtą žalą. Bet tyčia niekas prekių ir
paslaugų nesiruošia pateikti nelaiku. Komerciniai – ūkiniai santykiai
grindžiami tarpusavio pasitikėjimu ir esama konkurencija rinkoje. Jeigu
pavedi vieną kartą, dažnai apsiribojama perspėjimu, pabarimu ar
papildoma nuolaida. Kita vertus, nenupirkus vienos prekės, gal parduosi
kitą. Ilgalaikės perspektyvos vardan dažnai į vieną kitą prekių ar
paslaugų pateikimo vėlavimą žiūrima atlaidžiai. Todėl prekių ir
paslaugų pateikimo vėlavimai dažnai yra susiję su trečiųjų šalių
veiklos ypatumais arba force majoure situacija įvykus stichinėms
nelaimėms ar kitomis nuo partnerio nepriklausančiomis aplinkybėmis. 

Kas
kita, kai rinkoje vyrauja monopolinė arba oligopolinė (keletas stambių
rinkos dalyvių valdo reikšmingą rinkos dalį) situacija. Arba nuolat
vėluojama atsiskaityti už prekes ar paslaugas. Tuomet, pirmu atveju,
turi taikytis prie situacijos rinkoje arba ieškoti patikimesnių
partnerių, antruoju atveju, įgyji įstatymu ir sutartimi numatytą teisę
netiekti prekių ir paslaugų.

Neįvykdžius tam tikros prievolės
gamyboje atsiranda prastova, prekyboje vieną prekę galima pakeisti
kita, nutrūkus elektros tiekimui- stoja ir gamyba, ir prekyba ir
paslaugų teikimas. Tokiu būdu dėl prastovos patiriami tiesioginiai
nuostoliai. Netiesioginiai nuostoliai gali atsirasti, jeigu, žaliavos,
pvz.smėlis, į statybų objektą tiekiamos nereguliariai. Tuomet sutrinka
statybos ritmas ir, kaip habilitacijos procedūros metu dr. A.
Andriuškevičius paminėjo, nukenčia darbo našumas. Todėl per nustatytą
laiko tarpą įmonė sukuria mažiau pridėtinės vertės, nei galėtų.

Šiuo,
prastovos, atveju įmonė susiduria su dvejais iššūkiais- prastovos metu
reikia apmokėti pastovias ir kintamas išlaidas. Jei kintamos išlaidos
susijusios su gamybos ar prekybos apimtimi, tai pastovios išlaidos su
prastova, dažniausiai, nėra susiję. T.y. administracijos darbuotojų
atlyginimai, direktoriaus atlyginimas, sandėlių ir biurų nuoma,
elektros, vandens tiekimas administracinėms patalpoms nepriklausomai
nuo prastovos išlieka pastovūs ir stabilūs.

Prastova nėra
naudingas reiškinys nei darbdaviui, nei darbuotojui. Darbdavys dėl to
gali netekti priedų ir premijų, darbuotojas taip pat, akcininkai
pasitenkins mažesniais didvidendais, valstybė- mažesniu pelno mokesčiu.
Kaip matyti dėl prastovos pirmiausiai nukenčia kintanti atlyginimo
dalis. Pastovi dalis nepaisant prastovų ir net nuostolių išlieka
stabili. Tokia situacija stabilių kainų ir ekonomikos sąlygomis yra
natūrali.

Ką daryti, jeigu dėl prastovos niekas nėra
kaltas? T.y. sumažėjo užsakymai įmonei dėl to, kad bankrutavo
komercinis partneris, ar dėl tam tikrų laikinų sunkumų sutriko
atsiskaitymai. Viena aišku, darbuotojo kaltės tame nėra jokios, todėl
dėl prastovos mažinti atlyginimą darbuotojui nėra jokio pagrindo- nei
teisinio, nei moralinio. Jei vis dėl to būtų bandoma prastovos naštą
suversti vienam paprastam dirbančiajam- jam sumažinant ne kintąmąją, o
pastoviąją darbo užmokesčio dalį, tuomet ir pelnu atitinkamai dardavys
turėtų dalintis su darbuotoju, kuris jam ir padeda tas papildomas
pajamas uždirbti. Tai atitiktų ir J.M.Keinso nuostatą, kad darbdavys
turėtų dalintis pelnu su savo visais bendradarbiais. Tame tarpe ir
valytoja. Nes jei niekas nevalys grindų maisto prekių parduotuvėje- tai
prekyba tokioje vietoje taps negalima, nes neatitiks higienos normų
sąlygų.

Jei vis dėl to bus prieita prie nuostatos,
kad prastovos naštą turi nešti paprasti darbuotojai, o ne įmonės
direktorius ir savininkai, kurie laiku neinvestavo į darbo našumą
skatinančias technologijas, laiku nenumatė ekonomikoje įvyksiančių
pakitimų, tuomet vertėtų prisiminti, kad motyvacija tų nuskriaustų
darbuotojų taip pat pakis. Dėl to darbo produktyvumas taip pat sumažės.
Be to, sumažės ir vartojimas, todėl gamyba bei ekonomika dar daugiau “susitrauks
ir į valstybės biudžetą įplauks  mažiau mokesčių. Tuomet nukentės
valstybės teikiamos paslaugos visuomenei: jei sumažės atlyginimai, pvz.
policininkams ar  gaisrininkams, sumažės šių taip reikalingų
tarnautojų skaičius, gali išaugti nusikalstamumas ar lėčiau gesinami
gaisrai. Ir vienu, ir kitu atveju visuomenė, verslas gali nukentėti.
Todėl dėl atlyginimų mažinimo, ypatingai ididelės infliacijos ( virš
2-3 procentų) salygomis, nukentės ir paprastas žmogus, ir pats verslas,
ir valstybė bei visuomenė.

Darbdavys ir darbuotojas,
pirmiausiai yra socialiniai partneriai, o tik po to ekonominiai. T.y.
jie yra socialiniai bendradarbiai savo noru apsijungę veikimui į bendrą
organizaciją bendram tikslui. Be socialinio solidarumo- ekonominis yra
beprasmis, nebent tokie santykiai turėtų būti panašūs į konclagerį ir
kalėjimą, kuriame nepagaminus tam tikro kiekio ir kokybės prekių,
negauni maisto ar drabužių. Šiuo atveju, kai už prastovą, kuri yra
darbdavių atsakomybės jos kompetencijos ribose problema, tektų mokėti
paprastam žmogui niekaip nesusijusiam su prastova,  socialinio ir
ekonominio teisingumo būtų mažiau. Vadinasi, dingsta ekonominės
paskatos dirbti. Tokioje okupacinėje sistemoje, kai darbas buvo
imitojamas, neseniai buvome. Dabartinis darbo santykių liberalizavimas
iš tiesų primena prievartinio socializmo laikus ir parodo, kad
liberalizmas nuo bolševeizmo nedaug teskiriasi.

Nobelio premijos laureatas E. S. Phelps‘as  patvirtino, kad „išsilavinusi,
įgudusi darbo jėga sugeba geriau įvaldyti naujus technologinius
įrenginius. Vadinasi, produkcijos didėjimo ir vidutinio lygio
žmogiškojo kapitalo priklausomybė turėtų būti teigiamo ženklo
“. Jei
tai yra tiesa, kurią patvirtino tyrimai, tai atlyginimo neteisingas
sumažinimas niekaip neprisidės prie darbo produktyvumo didėjimo, o tik
neteisingai bus perkeltos atsakomybės ribos jos kompetencijos ribose.
Pvz. dėl to, kad redaktorius ar TV vadovas nesugebėjo laiku
atsiskaityti su elektros tinklais, ar tuomet turėtų būti mažiau mokama
žurnalistui už parengtą reportažą ar straipsnį? Galima prisiminti „auksinę taisyklę“, kurią minėjo dar Seneka savo laiškuose, kad „elkis su kitu taip, kaip norėtum, kad su tavimi elgtųsi“. 

Šiame
bendros socialinės- ekonominės gerovės kūrimo procese yra kur kas
didesnis bendras darbdavių ir darbuotojų bei valstybės priešas. Tai –
infliacija, kuri suteikia kur kas daugiau žalos visiems minėtiems
ekonominio proceso dalyviams. Infliacija- tai bendras vardiklis, kurį
įveikus, pasak kito Nobelio premijos laureato M. Friedmano, sumažėtų
faktinis realusis darbo užmokestis (tai turi reikšmės įmonių
sprendimams dėl užimtumo), didėtų užimtumas ir produkcijos apimtis.

Verta prisiminti (www.lb.lt/leidiniai), kad R. Nelson ir E. S. Phelps (1966) atliko tyrimus, kuriais remiantis paaiškino, kad  „kai
technologiškai mažiau pažangios šalys naudoja pažangesnių šalių
technologiją ir daro tai tuo efektyviau, kuo labiau išsilavinusi yra
tokių šalių darbo jėga
“.

Todėl tikrai neverta blusinėtis prastovų dumbluose,
o suteikti daugiau išsilavinimo teikiamų galimybių apribojant bet
kokias korupcijos ir monopolines apraiškas, kurios galutiniame
rezultate, kaip gali paaiškėti, ir yra visų nelemtų prastovų pirminė
priežastis. 

2009 m. vasaris 5 d.

Rodyk draugams


Komentarai (8) | Rašyti komentarą »

Vyriausybės planas A ir B: Gelbėkime Ekonomiką. Žmonės, gelbėkitės patys. (II)

2009-02-02
dainiusbutautas

Sausio 27 dieną visuomeninė organizacija “Kitas pasirinkimas” ( kodėl kitas?) pakvietė diskusijai Ūkio ministrą D.Kreivį pristatyti, o ekonomistus dr. R.Kuodį, prof. R. Rudzkį ir kitus ekspertus aptarti Ekonomikos (verslo) gaivinimo planą.

Ūkio ministras pristatė keturias minėto plano projektines veiklos kryptis:

  1. Kreditavimo rinkos atgaivinimas;
  2. Darbo vietų statybos sektoriuje įsisavinimo programa;
  3. ES paramos įsisavinimas;
  4. Verslo saulėtekio paketas.

D.Kreivys taip pat paminėjo, kad ” kuo daugiau šviesių protų įtrauksime į plano kūrimą, kuo daugiau žmonių įsitrauks- tuo planui bus geriau” ir patarė, kad “reikia formuoti optimistinius lūkesčius“.

  1. 1 priemonė. Paminėti mikrokreditai, lizingo paketas technologijų
    įsisavinimui, kad pinigai pasieks rinką per keletą mėnesių, kreditai
    turėtų būti gaunami greičiau.
  2. 2 priemonė. Siūloma renovuoti gyvenamuosius namus, taip užimti
    žmones, kad statybos įmonės galėtų išgyventi, nes statybų sektoriuje
    sukuriama apie 10 proc. BVP. Siūloma liberalizuoti darbų reglamentavimą
    ( och, tie “ne-laisvos” rinkos pėdsakai), kad būtų galima apmokėti tik už dirbtas valandas ( 4 ar 6?).  
  3. 3 priemonė. ES paramos gaivinimo priemonių neužsirašiau.
  4. 4 priemonė. Verslo saulėtekio priemonių pakete siūloma žmonių
    perkvalifikavimo programa, vieno langelio sistemą įgyvendinti,
    skaidriau dirbti, naikinti 20 institucijų ir 40 apjungti.

1. Tai labai gera priemonė, bet tokiomis aukštomis palūkanomis,
kurios yra dabar, mažėjant pelno normai ir pelnui absoliutiniais
skaičiais, mažėjant užimtumui ir vartojimui, gamybai ir prekybai,
verslui skolintis yra šiek tiek rizikinga. 

2. Salėje prisistatęs verslininkas paminėjo, kad jei darbuotojams
bus sumažintas atlyginimas iki tiek, kad jam nebeapsimokės dirbti, tai
jis bus linkęs greičiau gauti bedarbio pašalpą, negu dirbti. Tuomet D.
Kreivys paminėjo, kad ši priemonė dar nėra galutinai priimta, o tik
svarstoma. Toks įsiklausymas į argumentus iš tiesų džiugina. Tiesa,
prisimenu spaudoje pasirodžiusią informaciją, kad statybos įmonės
renovuoti gyvenamuosius namus bus itin griežtai atrenkamos. Tai
džiugina, kita vertus, kokiais kriterijais remiantis atranka vyks ir
kas tuos kriterijus nustatys? Ūkio ministerija, statybos bendrovės ar
pati visuomenė? O gal verta parinkti tas statybos ar NT
vystymo bendroves, kurios nuo vieno lito pajamų sumoka daugiausiai
mokesčių valstybės biudžetui
?

3 ir 4. Ekonomistai teigia, kad ekonominę gerovę užtikrina stabilios
kainos ir užimtumas. Kaip suprantu be šių itin svarbių ir reikšmingų
bei prognozuojamų veiksnių bus itin sudėtinga įgyvendinti ne tik 3 ir
4, bet ir 1 bei 2 priemones. Todėl būtina pagyvinti vartojimą. Tam
reikia padidinti žmonių pajamas. Bet didinant pajamas turtingiems (GPM
sumažinimas nuo 24 iki 20 proc.) - duonos dėl to daugiau nesuvalgys, ir
kelnių daugiau nenupirks.

Todėl būtina padidinti mažiausiai uždirbančių pajamas. Pirmas
žingsnis- indeksuoti infliacijos dydžiu pajamas, kurios nesiekia skurdo
ribos po indeksavimo. Antra, bazinis valstybės tarnautojų atlyginimas
taip pat turi būti atstatytas. Tam argumentai yra keli:

  • mažėjant dėl infliacijos perkamajai galiai mažėja vartojimas, gamyba ir užimtumas;
  • mažėjant užimtumui, didėja socialinės išmokos, didėja nusikalstamumas, daugiau sergama ir t.t.;
  • vadinasi, reikės daugiau valstybės išlaidų;
  • mažėjant ir neindeksuojant esamų pajamų perkamojo pajėgumo, mažės
    motyvacija dirbti privačiame versle, o valstybės tarnyba dirbs mažiau
    kokybiškai. Todėl verslas nukentės du kartus- dėl mažesnio vartojimo ir
    gamybos bei dėl suprastėjusios valstybės teikiamų paslaugų kokybės.
  • neindeksavus pajamų- padidės skurdas ir socialinė atskirtis.
    Didėjantis skurdas, savo ruožtu, dar padidins infliaciją, nes mažiau
    pinigų išleidžiančių žmonių infliacija yra net keliais procentais
    didesnė, o skurstančių skaičius yra išties įpūdingas. Todėl dėl
    augančio skurdo didės infliacija visoje šalyje. Taip trečiu būdu bus
    mažinamas verslo konkurencingumas.
  • blogėjant kriminogeninei situacijai- žmonės ir verslas vėl patirs
     papildomų materialinių ir moralinių nuostolių. Kuriuos padengti
    reikės papildomų pastangų ir laiko.

Prof. R. Rudzkis paminėjo, kad būtina atkreipti dėmesį į nedarbo
lygį, eksportą, bankų kreditų apimtis. Pabrėžė, kad laikantis biudžeto
surinkimo taisyklės, galima prarasti dar daugiau. Tam galima pritarti,
nes ekonomistai įspėja apie biudžeto subalansavimo pavojus. Ši
“posovietinė” biudžeto balanso praktika iš tiesų kelia pagrįstų
rūpesčių visos nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu.

Dr. R.Kuodis prisiminė J. Keinsą ir jo siūlomas valstybės išlaidų didinimo galimybes.

Šių eilučių autorius paminėjo, kai buvo suteikta galimybė
pasisakyti, kad  Keinsas nėra jokiu būdu socialistas, ir jei
jį tokiu pavadintumėte, tai jis su jumis neitų gerti kavos.

Keinsas dabartinėje Lietuvos situacijoje pasiūlytų penkias priemones:

  • darbdaviams pasidalinti  su darbuotojais pelnu;
  • padidinti polinkį  vartoti ir investuoti;
  • sudaryti sąlygas stabilioms kainoms bei mažai palūkanų normai.

Pasidalinus pelnu- turėtų padidėti darbo motyvacija ir
produktyvumas, kuris atsvertų padidėjusių darbo sąnaudų reikšmę
kainoms. Ribinį polinkį investuoti gali paskatinti kapitalo
apmokestinimas. Nes padidėjus kapitalo mokesčiams, jo suvartojimas
sumažės. Jeigu su mažesniu kapitalo kiekiu bus pasiektas panašus
rezultatas, ribinis kapitalo produktas padidės, nes didės
papildomo kapitalo vieneto pajamos. Todėl didėjant kapitalo
mokesčiams, investicijos dėl padidėjusio pelningumo normos, turėtų
padidėti. Tuomet sutaupytos lėšos bus skirtos investicijoms, o ne kaip
dabar, kai dalis sutaupytų lėšų skiriama vartojimo
poreikiams tenkinti.  O tai šiek tiek vėl prisideda prie
infliacijos augimo. Tik ekonomistai pataria (www.lb.lt/leidiniai), kad kapitalo mokesčiai turi būti padidinti prieš didinant
darbo mokesčius, kad darbo rinka dėl to nepatirtų iškraipymų. Vartojimo
problema jau aptarta aukščiau.

Stabilias kainas ir mažą palūkanų normą, pasak
ekonomistų, užtikrina prognozuojama Vyriausybės veikla bei jos
reputacija, t.y. jos priimamais sprendimais turi būti pasitikima, bei
aukščiau išvardintos priemonės bei ekonominės visuomenės žinios. Jos
reikalingos racionaliems lūkesčiams formuoti, kad būtų galima efekyviai
prisitaikyti prie pakitusios situacijos. Tam reikalingos valstybės
pastangos, nes manoma, kad jei faktinė ir tikėtina infliacija sutaps- nedarbo ir infliacjos dilemos gali nebelikti.

Diskusijos metu uždaviau Ūkio ministrui gerb. D. Kreiviui klausimą
apie infliaciją, lūkesčius bei PVM ir deagalų akcizų mokesčius bei
galimus dėl susijusius ekonominius nuostolius . Mat ekonomistai teigia,
kad infliacija priklauso ir nuo infliacinių lūkesčių. Didinant PVM
nuo 18 iki 19 procentų ir akcizus degalams ( prie kurių pridedamas
didesnis PVM)- kainos natūraliai didėja. Todėl šių mokesčių didinimas
remiantis Finansų ministerijos 2009 metų BVP prognozėmis , tam nėra jokio ekonominio pagrindo)
gali tik įpilti alyvos į ugnį ir padidinti infliacinius lūkesčius,
kuriais remiantis didinamos gamybos sąnaudos. Į mano klausimą
ministras sąžiningai dalinai atsakė, kad, lyg tai,  JAV yra
panašiai, ko ir siekia Ūkio ministras. Turbūt dėl laiko stokos ir
nuovargio, nes į diskusiją atskubėjo tiesiai iš nusileidusio
lėktuvo, platesnio ir tikslesnio atsakymo nesulaukiau. Galbūt
klausimas pasirodė per tamsus. Tikrai sutinku, ir man pačiam toks
klausimas nepatiktų.

Dėl optimistinių lūkesčių kurį laiką žmonės daug skolinosi. Kai
kuriems iš jų, taip pat NT verslo sektoriui, atėjo neramios dienos.
Jeigu remtis optimistiniais lūkesčiais- tai, pasak, ministro, dabar
reiktų skolintis už bet kokią kainą, nes Lietuvos ekonomika “tuoj, tuoj, atsigaus“.
Vis dėl to siūlyčiau remtis ne optimizmu, t.y. emocijomis, o
racionaliais lūkesčiais, t.y. Išmintimi, ir kaupti visą įmanomą
informaciją, kuri leistų priimti pačius racionaliausius į ateitį
nukreiptus sprendimus. Tam būtina žinoti, kokių žingsnių ateityje gali
imtis ekonominės- socialinės politikos formuotoja mūsų išrinkta šalies
Vyriausybė. Tai nėra lengva padaryti, žinant, kad Vyriausybė gali
priimti sprendimus, o vėliau atšaukti. Bet ar tuo baigėsi ne visai
logiškų sprendimų priėmimas ( PVM didinamas nuo 18 iki 19 procentų,
degalų akcizų didinimas, nes dėl to didėja infliacija, palūkanų norma ir mažėja investicijos;  kasos aparatai ( nors pripažįstu, kad reikia sudaryti geresnes sąlygas tėvyninei produkcijai realizuoti), sodros mokestis žemės ūkio produkcijos gamintojams (padidins žemės ūkio produkcijos kainas), individualios veiklos naikinimas ir kt.) nėra aišku.

Kartais atrodo, kad Vyriausybė kalbėtis su nepatenkintais pradeda
tik reikalui prispaudus. Žinoma, geriau vėliau, negu niekada. Pagal
priimtą praktiką Vyriausybei duoda 100 dienų ramybės, kad suprastų
galimas klaidas, patobulintų priimtus sprendimus, pakoreguotų
nustatytus tikslus. Kaip matyti, žmonės ir verslas nenori
laukti ir reikalauja keisti kai kuriuos sprendimus nedelsiant.
Kitaip grasinama streikais. Ūkio ministras susidera su smulkiaisiais-
mitingas atšaukiamas. Bet ar problemos išspręstos? Suprantama, kodėl
žmonės nekantrauja. Premjeras A. Kubilius paskelbė permainų metą.
 Tai ir vilčių metas, kad galų gale priimant sprendimus
Vyriausybė tarsis su tauta. Be to geriausios permainos vykdomos
bendrai. Sovietiniai laikai praėjo, kai buvo reikalaujama iš kitų
keistis, bet ne iš savęs.

Ūkio ministras pasakė, kad “kuo daugiau šviesių protų įtrauksime į plano kūrimą, kuo daugiau žmonių įsitrauks- tuo planui bus geriau”. Gal tariantis bendrai ne tik planui, bet ir žmonėms bei verslui bus geriau.

Rodyk draugams


Komentarai (4) | Rašyti komentarą »


Verslo banga

Nuorodos


Verslo bangos
BLOGo autoriai


Naujausi įrašai


Archyvas



© 2011 Monitus Bonus :: Palaikymas: Blogas.lt