Verslo banga Atgal į Verslo bangą

Futbolo finansai

2008-05-28
dariusklimasauskas

Pasibaigus didžiųjų Europos valstybių futbolo čempionatams, visų žvilgsniai
nukrypo į “transferų” sezoną. Didžieji elitiniai futbolo klubai siekia
sustiprinti komandas iki naujo sezono pradžios, bei tuo pačiu atsikratyti
nepasiteisinusių žaidėjų. Natūralu, kad kasdien pasirodo krūva įvairių gandų
apie tai, kas kur kada ir už kiek pereis iš vienos komandos į kitą. Be kita ko,
šią vasarą labai aktyviai diskutuojama iš esmės apie transferų politiką. Ne
paslaptis, kad didieji super-klubai (o ypatingai tie, už kurių stovi stiprūs
investuotojai) išleidžia kasmet 50-100 milijonų eurų žvaigždėms susipirkti; ir
čia neskaitant atlyginimų, kurie neretai yra panašaus dydžio. Be abejo,
argumentuojama, kad super-žvaigždės su kauptu grąžina investicijas - vien kiek
uždirbama pardavus atributiką, reklamos teises, bilietus. Aišku, ne paskutinėje
vietoje ir rezultatai, nuo kurių tiesiogiai priklauso komandų pajamos. Jau
pernai buvo stebimasi kai kuriomis transferų sumomis, tačiau šiemet, tikėtina,
bus pasiekti nauji rekordai. Klausimas paprastas - ar futbolo klubas, kaip bet
kokia kita įmonė, gali pateisinti tokios investicijas?

Kartais man
atrodo, kad didžiulės sumos išleidžiamos tikintis žaidėjus parduoti dar
brangiau, o į metinius pinigų srautus niekas nekreipia dėmesio. Prieš pat
Čempionų lygos finalą, kur žaidė Manchester United ir Chelsea, pasirodė keli
straipsniukai, analizuojantys jų finansinę padėti. Skaičiai tikrai įspūdingi.
Pasirodo, Chelsea metinės pajamos siekė apie 190 milijonų svarų (mGBP), o
metinis nuostolis sumažėjo iki 76 mGBP. Chelsea įsiskolinimai praėjusių metų
vasaros pabaigoje iš viso buvo net 736 mGBP. Galima būtų spėti, kad didžioji
nuostolio dalis patiriama dėl mokamų palūkanų už įsipareigojimus. Tačiau taip
nėra - 578 mGBP iš visos bendros skolos yra savininko R. Abramovičiaus paskola,
kuri suteikta klubui be palūkanų. Taigi, pritaikant konservatyvią 8 proc.
palūkanų normą, Chelsea nuostoliai būtų siekę 122 mGBP, jeigu už paskolą būtų
tekę palūkanas mokėti. Nenuostabu, kad pagrindinis akcininkas suteikė paskolą, o
ne į nuosavą kapitalą investavo. Be jokių užuolankų galima konstatuoti, kad iš
principo Chelsea yra didžiulius nuostolius generuojanti bendrovė, kurios
gyvavimą palaiko finansinės akcininko injekcijos.

Manchester United (MU)
įsipareigojimai panašaus lygio 764 mGBP, tačiau net 666 mGBP yra reali finansinė
skola, už kurią klubas pernai sumokėjo 81 mGBP palūkanų. Tai iš tiesų įspūdinga
suma. Aukštas mokamų palūkanų kiekis paaiškinamas tuo, jog dalis skolos yra
įsigijimo metu ant klubo užkabinta skola, suteikta iš įvairių hedge fondų.
Turint omenyje, kad MU pajamos vos didesnės už Chelsea, skolos našta iš tiesų
įspūdinga.

London Arsenal (taip taip, čia mano mėgstama komanda) visai
kitaip žvelgia į šią rinką, ir nesimėto stambiom sumom įdant pritrauktų
pasaulinio lygio žvaigždes. Įdomiausia tai, kad per praėjusį transferų langą
Arsenal’as netgi uždirbo - išleido įsigijimams mažiau pinigų, nei gavo pardavę
kelis žaidėjus. Deja, sezonas nebuvo itin sėkmingas, ir nors rezultatai
lūkesčius viršijo, trofejų nebuvo laimėta.

Man toks jausmas, kad futbolo
klubų biudžetai (taigi ir sprendimai, kiek išleisti transferų sezono metu)
paremti prognozėmis, kad jie laimės visus trofėjus ir gaus maksimalias pajamas
iš TV transliacijų, turnyrų ir kt. Tačiau kaip kažkada sakė Dankanas Maklaudas -
there can be only one. Šiemet du didieji pinigų leidėjai pasiekė neblogus
rezultatus (MU ir Real Madrid, abu laimėjo savo lygas), tačiau Chelsea ir
Barcelona liko be nieko. Kuo toliau, tuo labiau atrodo, kad futbolas vadyva
prasilenkia su elementaria finansine logika, tačiau niekas į tai per daug
dėmesio nekreipia ir vos ne eina ‘va bank’.

Taigi kyla natūralus
klausimas: ar tam kad futbole nugalėti, privalai beatodairiškai leisti pinigus?

Rodyk draugams


Komentarai (5) | Rašyti komentarą »

Istorija apie lokį zoologijos sode

2008-05-25
vitoldasmasalskis

Patirtis – gerai ar blogai? O patyręs darbuotojas ar tai visuomet - neabejotinas privalumas kompanijai?
Aišku,
kad taip, - pasakys tiek vadovas, kuriam šalia kitų darbų dar tenka
spręsti ir personalo priėmimo klausimus, tiek “šviežiai iškeptas”
specialistas, kuriam dėl “per šviežio” CV labai jau nenoriai varstosi
geidžiamų darboviečių durys.
Kaip tik todėl jūsų dėmesiui norėčiau
pasiūlyti istoriją, kurią vienoje is savo knygų aprašė NLP pradininkai
R.Bendleris ir Dž.Grinderis:

Karta vienas zoologijos sodas,
kuriame dirbo rūpestingi darbuotojai, o gyvūnai buvo laikomi artimomis
jų natūraliam gyvenimui sąlygomis, gavo dovaną - didžiulį baltajį lokį.
Darbuotojai labai apsidžiaugė, tačiau jie nebuvo pasiruošę priimti
naujoko, todėl nusprendė jam įrengti geras, vertas tokio gyvūno,
patalpas. Tam laikotarpiui, kol jos buvo įrenginėjamos, lokį
apgyvendino laikiname narve. Laikinasis būstas buvo tvarkingas, bet
kiek ankštokas. Keletą mėnesių diena iš dienos lokys vaiksčiojo po jį
ten ir atgal. Jis žengdavo tris žingsnius pirmyn, sustodavo priešais
virbus, apsisukdavo, tuomet žengdavo tris žingnius atgal, sustodavo ir
vėl apsisukdavo.
Pagaliau darbai buvo baigti. Ankstesnį narvą
išardė. Lokį išleido į naują erdvų voljerą. Gyvūnas apsidairė, kiek
palūkuriavo, kad apsiprastų su nauja aplinka. Tuomet žengė tris
žingsnius pirmyn, stabtelėjo … apsisuko, žengė tris žingsnius atgal,
stabtelėjo, apsisuko … Per ta laiką jis savo viduje jau buvo spėjęs
susiręsti tvirtą narvą …

Galbūt ši istorija paskatins
pažvelgti į minėtą patyrusių darbuotojų problemą ir kiek kitomis
akimis, ypač jei jūsų įmonė orientuota į iššūkius ir į „didesnes
erdves“.

Rodyk draugams


Komentarai (3) | Rašyti komentarą »

Infliacija, kreditas ir antroji Prancūzijos revoliucija

2008-05-21
dainiusbutautas

Perskaičius Fr. Bastiat‘o pamąstymus apie
kreditą bei Prancūzų revoliuciją, kilo keletas minčių.

Pirmiausiai atkreipiau dėmesį į šią Fr. Bastiat‘o
frazę, kad „visais laikais, ypač
pastaraisiais metais žmonės svajoja apie visuotinį praturtėjimą padarant
kreditą visuotiniu
“. Šie žodžiai parašyti maždaug XIX amžiaus viduryje.

Kaip matyti, šiuo metu mūsų šalyje taip pat
daugelis svajoja praturtėti kredito pagalba. Bet ar skolinantis galima
praturtėti? Jei gerai suprantu, tai praturtėti galima tik daugiau uždirbant. Na
dar vienas kitas gali išlošti loterijoje ar užsiimant kokia nors nelabai
sąžininga ar nelegalia veikla.

Neseniai „Žinių radijas“ laidoje apie
infliacijos sprendimus vienas iš pašnekovų Saulius paminėjo, kad „taupymas - tai atidėtas vartojimas“,
perfrazavus galima pasakyti, kad  kreditas –  tai atidėtas darbo užmokestis
arba būsimos pajamo
s“.

Žinoma, kreditas palengvina kai kurių brangių
prekių ar paslaugų įsigijimą ir apmokėjimą. Kredito pagalba galima patenkinti
tuos skalsius kūno poreikius, kurių be kredito gali ir per visą savo gyvenimą
neparagauti. O juk kartais taip norisi… Bet ar tenkinti savas užgaidas kredito
pagalba yra prasminga ir teisinga, ir/ar naudinga pačiam žmogui?

Pirmiausiai vertėtų įsigilinti į tą situaciją
Prancūzijoje, kurios aplinkoje Fr. Bastiat‘ui gimė tokia unikali iš pirmo
žvilgsnio frazė, kad visuotinis kreditas gali palengvinti gyvenimą. Jei gerai
prisimenu, tai XVIII amžiuje Prancūzijoje įvyko revoliucija, kurios metu buvo
nuversta monarchija ir nukirsdintas karalius, kuris pats, pasak literatūros
šaltinio, ir patobulino giljotinos peilio formą. Jei gerai suprantu, tai Prancūzijos
antroji revoliucija įvyko nepasiteisinus pirmosios lūkesčiams. T.y. valstybę
valdyti, pasirodo, nėra taip lengva, kaip gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio.
Taip, monarchija nuversta, o kas toliau? Pramonininkai spaudžia darbuotojus
dirbti kuo ilgiau, klesti vaikų išnaudojimas, darbo užmokestis vergiškas. Ir
čia gimsta unikali fix idėja-
išlaisvinkime kreditą, kad kiekvienas žmogus galėtų pasidžiaugti bent
laikinosiomis gėrybėmis, jei jau amžinosioms pasiekti reikia bent šiokių tokių
tikėjimo pastangų.

Bet ar kreditas iš tiesų leidžia naudotis
tomis gėrybėmis, ar tai tik dar viena pramonininkų gudrybė išvengti atlyginimo
kėlimo, kad žmogus galėtų išgyventi ne iš darbo, o iš paskolos?

Jei gerai suprantu, tai kreditas yra
reikalingas tada, kai žmogui neapmokama už darbą tiek, kad jis galėtų patenkinti
tuos nelemtus pirminius egzistencinius poreikius, be kurių kūnas tiesiog
vegetuoja - apsirūpinti maistu, drabužiais ir būstu virš galvos. Nepatenkinus
šių poreikių apie aukštesnius, berods, pagal Maslovo poreikių piramidę net
neverta svajoti. Ir iš tiesų, neužtikrinus šių pirminių egzistencinių sąlygų,
būtinų kiekvienam žmogui, jis tiesiog pasmerktas kančioms ir ligoms. Alkanas
žmogus be drabužių ir pastogės virš galvos greičiau suserga. Susirgus neįmanoma
niekur įsidarbinti, o be darbo knygelės ir pinigų neįmanoma žmogui užtikrinti
jokios sveikatos apsaugos. Sergantis žmogus, kuris nepavalgo, neturi kur
gyventi ir kuo apsirengti (o, ačiū - yra Humana!,
kurioje už kelis litus galiu apsirengti), tiesiog pasmerktas lėtai mirčiai. Kartais
tenka išgirsti, kad taip jam ir reikia. Na, siūlyčiau būti atsargiu su žodžiu,
nes jis gali išsipildyti ir priešinga linkme. Neužtikrinus pirminių žmogaus
poreikių jis pradeda skursti ir numiršta skurde.

1848 m. vasario 22 dienos Prancūzijos revoliucijos
vienas iš tikslų, pasak Fr. Bastiat‘o, - socialinės
problemos sprendimas didinant kreditą
. Pasak Fr. Bastiat‘o galima teigti,
kad antroji Prancūzijos revoliucija kilo dėl per mažo darbo užmokesčio, nes
žmonės negalėjo įpirkti jiems būtinų prekių ir paslaugų. Gal tai ir teisingas
mažo darbo užmokesčio sprendimo būdas to meto Prancūzijai, bet pažiūrėkime,
kurlink visuotinio kreditavimo kelias nuvedė.

Taip, prancūzai tuomet XIX amžiaus viduryje nuvertė
ministrą pirmininką Giurot‘ą, bet ar visuotinis kreditas tapo vaistu nuo visų
socialinių ligų. Ar tik jas pagilino? Ar kreditas išsprendė prancūzų
socialines- ekonomines problemas?

Praėjo 160 metų. Prancūziją valdo jau
kelioliktas nuo antrosios revoliucijos premjeras, o Paryžiaus šalies
darbininkai ir tarnautojai kaip gavo, taip ir gauna vis dar per mažus darbo
užmokesčius, kurie nepatenkina jų pirminių ir tikriausiai jau išaugusių
poreikių.  Praėjus 160 metų po kredito
revoliucijos žmonės vėl kyla į kovą, tik šiuo atveju organizuota, įstatymu
apibrėžta streikų forma. Prancūzai streikuoja ne tik dėl mažų atlyginimų, bet
ir dėl nepatenkinamų socialinių garantijų, t.y. prastos socialinės apsaugos ar,
kitaip sakant, netinkamos prancūzų vyriausybės socialinės-ekonominės politikos. Kaip
matyti, visuotinis kreditas neišgelbėjo paprasto prancūzo ir neišsprendė jo
socialinių problemų, o tik jas atidėjo.

Kaip suprantu, tai kreditu daugiausiai yra
suinteresuoti bankai, pramonininkai ir stambūs prekybininkai. Nepaisant visų
įmanomų privalumų, kreditas turi ir šiokių tokių trūkumų. J.S.Mill’is teigė, kad “maži kainų
svyravimai
(galimi) rinkoje ir
nesant kredito, bet esant nekintamam pinigų kiekiui ažiotažinė paklausa vienoms
prekėms sumažina kitų prekių kainas. Tačiau naudojant kreditą, ekonominiai
subjektai “semia iš bedugnio, niekuo neapriboto šaltinio. Taip palaikoma
spekuliacija gali apimti [...] net ir visas prekes iš karto
”.

Savo ruožtu ekonomistas von Haeyk’as knygoje “Kainos ir gamyba” (1931 m.) pažymėjo, kad pesimistiškai vertina “bankų
galimybes įgyvendinti teisingą politiką
” ir pripažino “kreditiniais
pinigais pagrįstos kapitalistinės sistemos nestabilumą
” bei teigė, kad “kredito politikos klaidos yra
pagrindinė ekonominių krizių kilimo priežastis
”.

Rodyk draugams


Komentarai (10) | Rašyti komentarą »

Statistiškai kalbant…

2008-05-19
dariusklimasauskas

Pasirodo, šviesa tunelio gale visgi yra priešais važiuojančio traukinio
žibintas. Ne pirmą kartą tenka skaityti apie tai, kaip politikai pasinaudoja
gudriomis formuluotėmis ir sugeba neblogai užmaskuoti neigiamą statistinę
informaciją. Lyginami skirtingi dydžiai, keistokos imtys. Ir viskas atrodo ne
taip blogai. Bet…

Bet pasaulis kupinas gudrių ekonomistų ir statistikos
megėjų, o jie turi priėjimą prie interneto. Todėl ilgai nereikėjo laukti atsako
į JAV paskelbtus duomenis, jog pirmą ketvirtį, preliminariais duomenimis, BVP
išaugo 0,6%. Pasirodo, kaip rašo Martin Feldstein, situacija ne tokia ir teigiama.

Kame
reikalas - pasirodo, JAV statistikos skelbėjai apibūdindami rodiklį pasirinko
nevisai standartinį BVP augimo atskaitos tašką. Tipiškai esame įpratę, kad
sakant “pirmojo ketvirčio augimas” turima omenyje, jog 2008 pirmojo ketvirčio BVP buvo
didesnis nei 2007 pirmojo ketvirčio BVP. Ne toks reprezentatyvus, tačiau kartais
naudojamas dydis yra palyginti 2008 pirmojo ketvirčio BVP su 2007 ketvirto
ketvirčio BVP (tačiau dėl sezoniškumo jis neitin geras). Pasirodo, kad čia visgi
JAV turėjo omenyje, kad vidutinis BVP lygis per pirmus tris
mėnesius šiais metais buvo 0,6 procento didesnis nei vidutinis BVP lygis per
paskutinius tris 2007 metų mėnesius. O vertinant pamėnesiui šiuos metus BVP
smuko, smuko ir dar kartą smuko.

BVP lygis JAV (šaltinis: Macroeconomic
Advisers):

Spalis 2007 11649 mlrd. USD
Gruodis 2007 11701 mlrd. USD
Sausis 2008 11777 mlrd. USD
Kovas 2008 11686 mlrd.
USD

Paskaičiavus vidurkius, atrodo, kad BVP
augo, nors realiai šiais metais šis dydis kas mėnesį mažėjo. Tačiau likusiam
pasauliui užtenka tik “sukramtytos informacijos”. Pavyzdžiui aprašė tik patį faktinį skaičių, nepaaiškindama, kas būtent
skaičiuojama, o toliau sekė tik analitikų komentarai. Ir aš tikrai nenoriu
išskirti VŽ - spėju, kad 98 procentai kitų leidinių lygiai taip pat sureagavo į
šį JAV statistinį pranešimą.

Taigi, grįžkime prie tunelio ir šviesos to
tunelio gale. Kažkaip pastebėjau, kad mano straipsniai įgavo labai pesimistinę
gaidelę. Tačiau kur nebūsi pesimistas, kuomet net statistika (kuri buvo džiugiai
sutikta kapitalo rinkose ir pakėlė akcijų biržas) dienos pabaigoje pasirodo
esanti klaidinanti.

Ir būtent ne “klaidinga”, o “klaidinanti”.

Rodyk draugams


Komentarai (3) | Rašyti komentarą »

Straipsniukas VŽ priede “Bankai ir draudimas”

2008-05-19
dariusklimasauskas

Balandžio mėnesio pabaigoje išėjo VŽ priedas “Bankai ir draudimas”, kuriame
publikavo mano parengtą straipsnį apie finansavimo galimybes. Tema pakankamai
panaši į prezentaciją, kurią pristačiau BMI, tačiau labiau
koncentruota ir ne taip vaizdžiai pateikta.

Jeigu domina pasiskaityti,
pridedu nuorodą.

Rodyk draugams


Komentarai (5) | Rašyti komentarą »

Dublinas

2008-05-19
dariusklimasauskas

Per ilgąjį savaitgalį buvau Dubline. Pati kelionė labai patiko, tačiau
nepraleidau progos su taksistais truputėlį padiskutuoti apie ekonomikos
aktualijas. Pridėjus dar ką mačiau per TV ir girdėjau per radiją, susidariau
pakankamai neblogą įspūdį apie dabartinę Airijos finansinę situaciją. Situaciją,
kurioje pagal daugelį aspektų atsidurs Lietuva po 2-3 metų.

Šiaip
Dublinas panašus į gerovės miestą; sutvarkyti parkai, daug žalumos, vien tik
žemaaukštė statyba, aptvertos futbolo aikštės ir teniso kortai, sutvarkyta
transporto sistema, prabangūs automobliai. Mūsų viešbutis buvo Ballsbridge
rajone, kuris garsėja labai gražiais XVIII-XIX a. statybos namukais/pilaitėmis,
kur kainos pakyla iki 30 mln. EUR už gražius 150 kvadratinių metrų. Aplinkui
apstu prabangos jausmo. Keli kilometrai nuo centro, šalia jūros - fantastiška
vieta.

Tačiau gerovė po truputį byra. Nepaisant to, kad statybų mastas
Dubline kokiais keturiais kartais didesnis nei Vilniuje (kranas ant krano),
tačiau ekonomika jau pradeda spausti. Kainos aukštos (kažkur Kopenhagos lygmuo),
nedarbas auga (kažkur jau 6-7 proc.), ir iš eilinių žmonių nuotaikų jaučiasi,
kad geriausi laikai praeityje. Didelė imigrantų banga leido airiams nedirbti
‘juodų’ darbų, įpratino prie didelės perkamosios galios, tad recesija stipriai
kirs eiliniams gyventojams - lietuviai ir lenkai sutiks uždirbti ir mažiau,
klausimas ar sutiks vietiniai, kurių pragyvenimo išlaidos tik auga.

Deja,
panaši situacija šviečiasi Lietuvoje - įpratome skolintis tikėdamiesi stipraus
augimo, deja, deja. Realiai pamąsčius, šie metai turėtų būti pirmi, kuomet
infliacija bus didesnė nei mano atlyginimo pokytis. Urghchch. Aš pirksiu mažiau
prekių ir paslaugų, panašiai elgsis ir kiti, pardavėjai bus priversti mažinti
kainas, tačiau kaštai neleis, tad bizniukai bankrutuos, į darbo rinką ateis
žmonių, kurie sutiks dirbti už mažiau, mažės bendras atlyginimų lygis, aš
pirksiu mažiau prekių ir paslaugų, panašiai elgsis ir kiti…

Rodyk draugams


Komentarai (3) | Rašyti komentarą »

Infliacijos nauda

2008-05-06
dainiusbutautas

Pastaruoju metu susiduriama su dviejomis nuomonėmis - kad infliacija yra
naudinga ir kad infliacija skurdina žmogų. Kiekviena iš jų yra
savotiškai teisinga. Tad kaip yra iš tiesų?

Natūralu, kad infliacijos naudą gina tie, kurie iš jos išlošia, o kainų
augimu nusivilia dažniausiai paprasti žmonės, kurių pajamų augimo
tempai yra mažesni už infliacijos tempus.

Jau XX amžiaus pradžioje žymus austrų ekonomistas L. von Mises’as,
parašęs knygą “ Pinigų ir kiekio teorija” (1912 m.), pranašingai
pripažino, kad “infliacija perskirsto turtą nuo apmokamų darbuotojų ir taupytojų į bankus, vyriausybes ir su jais susijusias interesų grupes.”

Ir iš tiesų austrų ekonomistas įvardino kelias grupes, kurios dėl
infliacijos patiria naudą ir kurios - žalą. Naudą visų pirma gauna
bankai, vyriausybė ir su jais susijusios interesų grupės.

Nauda…

Jei atidžiau skaitysime verslo ir ekonomikos naujienas, pastebėsime,
kad pastaraisiais metais bankai giriasi išskirtiniais pelnais. Žinoma,
bankai neuždirbtų tiek daug, jei analogiškai sparčiai neaugtų įmonių
pelnai. Bankai papildomai uždirba dėl to, kad ekonomikos augimo metu
dėl infliacijos kyla palūkanų norma, didėja skolinimasis,
investicijos ir kt.

Vyriausybė taip pat džiaugiasi dėl infliacijos didėjančiomis akcizų,
muitų ir PVM įplaukomis. Vien 2008 metais vyriausybė tikisi sulaukti
virš 10 milijardų litų PVM įplaukų. Tuo tarpu 2002 ir 2003 metais prieš
prasidedant infliacijos procesui PVM įplaukos siekė “tik” 3,809 ir
3,822 mlrd. litų. Nekilnojamojo turto mokesčio įplaukos į nacionalinį
biudžetą 2002 ir 2003 metais atitinkamai siekė 226 ir 219 milijonų
litų, o 2007 metais - gal tik keliolika milijonų litų daugiau.

Reikia prisiminti, kad pridėtinės vertės mokesčių didžiąją dalį, galbūt net iki 90
procentų, apmoka vargingiausi žmonės. Tuo tarpu nekilnojamojo turto
mokestį mūsų šalyje moka tik įmonės, kurių dalis naudojasi
“pažintinėmis” mokestinėmis lengvatomis.

Atsižvelgiant į šiuos skaičius, kurie kalba patys už save ir yra
nereikalingi jokių papildomų komentarų, galima sutikti su L. von
Mises’o nuomone, kad “infliacijos sukeltų pokyčių sąlygomis yra grupių, įgyjančių pranašumą, ir grupių iš jos tiesiogiai pasipelnančių”, todėl reikia smerkti “tik valdžią, sukėlusią infliaciją”.

Kiekviena valdžia susiduria su dilema, kaip finansuoti savo išlaidas.
Galimos dvi išeitys – didinti mokesčius arba skolintis. Didinti
mokesčius taip pat galima dvejopai: apmokestinant pajamas arba
vartojimą. Dažnai silpna vyriausybė renkasi pastarąjį savo išlaidų
finansavimo būdą, kadangi jis ne toks matomas. Todėl galima pritarti L.
von Mises’o nuomonei, kad “infliacija - yra politika”, nes valdžia dažnai mano, jog “infliacija, kaip iždo papildymo priemonė yra geriau už mokesčius”.

Tuo tarpu, pasak austrų ekonomisto, jei valdžia didina išlaidas didindama mokesčius, tai “pilietis perka mažiau, užtat valdžia daugiau”,
todėl bendras vartojimas nesikeičia ir toks valdžios išlaidavimas
didinant mokesčius kainų neturėtų paveikti. Ekonomistas taip pat
pripažino, kad dėl kainų augimo ”skirtingas gyventojų grupes infliacija paliečia nevienodai”.

Į tai atkreipė dėmesį Lietuvos statistikos departamentas, kurio
apskaičiuota “pensininkų” infliacija 2007 metais siekė 12,1 procento ir
buvo net 1,5 karto didesnė, nei šalies metinė infliacija.

Taip pat vertėtų prisiminti, kad prekių ir paslaugų natūraliosios kainos
dalį, pasak ekonomisto A. Smith’o ( “Tautų turtas”, 1776 m.), sudaro
įmonių pelnas ir darbo užmokestis. Įmonių pelnas 2005 metais siekė 7,6
milijardo litų, 2006 metais - 9,163 milijardo litų, o 2007 metais - net
15,891 milijardo litų. Atsižvelgiant į tai, kad bendrojo vidaus
produkto praėjusiais metais sukurta už apytiksliai 96 milijardus litų,
tai pelnas bendroje BVP struktūroje sudaro kiek daugiau, negu 15
procentų. Metinė infliacija 2007 metais siekė 8,1 procento. Vadinasi,
tam tikra dalis įmonių pelno neabejotinai pasitarnavo sparčiam
infliacijos didėjimui. Šį teiginį patvirtina koreliacijos-regresinis
tyrimas, kuris paaiškina, kad ryšys tarp visų mūsų šalies įmonių pelno
ir infliacijos 2003-2006 metais yra labai stiprus ir siekia R2= 0,956, o 2003- 2007 metais sumažėjo iki R2= 0,896, greičiausiai - dėl išaugusios paklausos ir sumažėjusios konkurencijos.

Žinoma, tai nereiškia, kad būtina apriboti visą įmonių pelną. Tai
paneigtų bet kokį ekonomikos ar rinkos dėsnių veikimą. Vis dėlto
didėjanti infliacija ateityje įmonių pelnus gali apriboti dar daugiau,
negu stabilios infliacijos (1,5-2,5 procento) sąlygomis taikoma
dinaminė pelno mokesčio sistema, kurios dėka įmonės įgytų ilgalaikio
pranašumo, nes galėtų efektyviau valdyti turimus išteklius bei
optimaliau prognozuoti įmonės veiklą. Infliacijos sąlygomis įmonės
veiklą planuoti yra kur kas sudėtingiau.

…ir žala

Dėl infliacijos žalą, pasak L. von Mises’o, patiria samdomi darbuotojai
ir taupytojai. Pirmieji dėl to, kad jiems indeksuojamas atlyginimas,
jei iš viso indeksuojamas, mėnesio pabaigoje, kai tuo tarpu prekes už
didesnę kainą turi pirkti viso mėnesio eigoje. Aišku, šis skirtumas
gula į prekybininkų “stalčius”.

Taupytojai, kurie ikiinfliaciniu periodu ar prieš padidėjant kainoms
jau ateinantį mėnesį keletui metų paskolino bankams pinigus,
infliacijos laikotarpiu gauna mažesnes palūkanas, negu padidėja kainos.
Todėl taupytojai visada infliacijos laikotarpiu pralošia, o
skolininkai, šiuo atveju bankai, iš infliacijos bent trumpu periodu tik
išlošia.

Ilgesniame laikotarpyje, kai verslo plėtra ir vartojimas bei gamyba dėl
infliacijos sumažėja, kai kurie bankai gali net kurį laiką dirbti
nuostolingai.

Todėl galima teigti, kad iš infliacijos neįmanoma išlošti niekam, nes
nukenčia ir valstybės biudžeto pajamos, mat sumažėjus dėl infliacijos
užimtumui, gamybos apimtims bei vartojimui, sumažėja ir įplaukos į
biudžetą, kurios turi užtikrinti darnų, nuoseklų ir ilgalaikį
visuomenės, verslo ir valstybės potencialo augimą ir panaudojimą.

Norėtųsi užbaigti optimistine gaida - žymaus visuomenės veikėjo, publicisto,
ekonomisto Montesquieu mintimis iš žavios knygos “Apie
įstatymų dvasią”:

  1. “despotinėje valstybėje mokesčiai turi būti labai maži. Jeigu jie
    bus dideli, tai kas tokioje valstybėje sutiktų verstis žemdirbyste?”
  2. “menami valstybės poreikiai - tai viskas, ko reikia aistroms
    ir silpnybėms tų, kurie valdo: susižavėjimas neįprastu projektu,
    liguistas troškimas tuščios garbės. Dažnai neramūs protai valdovo
    paskirti į valdžios viršūnę manydavo, kad valstybės poreikiai - tai jų
    menkų sielų poreikiai”.

Rodyk draugams


Komentarai (13) | Rašyti komentarą »


Verslo banga

Nuorodos


Verslo bangos
BLOGo autoriai


Naujausi įrašai


Archyvas



© 2011 Monitus Bonus :: Palaikymas: Blogas.lt