Šių metų pagrindinė socialinė ir ekonominė Lietuvos užduotis- padidinti užimtumo lygį arba sumažinti nedarbą. Jeigu vėl reikšmingai nepadidės kainos. Matyt, tokia užduotis įtraukta ir į Vyriausybės programą. Kaip ir skurdo bei socialinės atskirties mažinimas. Jeigu klystu, tikiuosi greitai būsiu pataisytas. Vadinasi, Vyriausybė privalo šių tikslų siekti tais pačiais sprendimais, t.y. siekiant didesnio užimtumo būtina sumažinti skurdo lygį, o mažinant skurdo lygį- būtina siekti didesnio užimtumo. Tiesą sakant, ikikriziniu laikotarpiu ekonomika augo kartu su skurdu. Vadinasi, ekonomikos augimas dar negarantuoja skurdo sumažinimo. Be jokios abejonės, praėjusios Vyriausybės taip pat siekė skurdo sumažinimo, bet to nepasiekė. Kodėl?

Gal atsakymas slypėtų tame, kad siekiant spartesnės ekonomikos, skatinant tik paklausą, o ne pasiūlą, skurdo ir neįmanoma bent kiek reikšmingai sumažinti. Nes paklausai atitrūkus nuo pasiūlos didėja kainos, todėl mažėja perkamoji galia, o su laiku ir gamyba bei užimtumas, įplaukos į biudžetą. Tuo tarpu ekonominės- socialinės politikos priemonėmis skatinat pasiūlą įmanomas šiek tiek atvirkštinis scenarijus: dėl didesnio konkurencingumo kainos nedidėja, įmonės priverstos įdiegti naujausias technologijas, tame tarpe vadybos, bei naujausią ar daugiau įrangos, didėja darbo našumas, todėl ne tik palaikomas esamas užimtumo lygis, bet ir kuriamos naujos darbo vietos, didėja įplaukos į biudžetą. Natūralu- mažėja nedarbas ir skurdas. Matyt nereikia aiškinti, kad nedirbančiam žmogui yra daugiau galimybių skursti. Toks procesas įmanomas nemažėjant perkamajai galiai bei didėjant polinkiui vartoti ir investuoti (Keinsas).

Vadinasi, pasiūlos skatinimo politika, kurią turi lydėti ir sąžiningo konkurencingumo potencialo vystymas pradedant nuo neveikiančios Konkurencinės tarybos, netolygių mokesčių mokėjimo tarp smulkių bei vidutinių ir stambių įmonių ( ne visų), nuo dvigubo mąstymo atsisakymo.

Kaip matyti, skurdo ir užimtumo problema yra vienalytė ir sprendžiama neatsiejamai viena nuo kitos, t.y. deramai sprendžiant užimtumo klausimus, pasiūlos, o ne paklausos skatinimo priemonėmis, sprendžiama ir skurdo problema. 

Tuo tarpu Premjeras  šias dvi labai opias ir svarbias bet kuriam laikmečiui problemas žada spręsti atskirai viena nuo kitos: siekia sumažinti socialines išmokas skatinant žmones dirbti. Suprantama, kad pati idėja padidinti užimtumą yra nuostabi. Bet sumažinus socialines išmokas, kaip ir paklausos skatinimo atveju, mažėja perkamoji galia. Tolimesnis scenarijus tolygus infliaciniam- toliau mažėja gamyba, užimtumas ir įplaukos į biudžetą.

Kodėl gi kiloPremjerui  tokia mintis, minčių eiga- mažinti soacialines išmokas, kuri prasidėjo, berods, p. G.Kirkilo premjeravimo metu, kai p.A.Kubilius per projektą 2k palaikė tuometinę Vyriausybę?

Kai žmogus darbo metu dirba ir uždirba, iš uždirbtų pajamų gali gyventi oriai, nepriklausomai ir priimti savarankiškus sprendimus, tuomet nedarbo, teoriškai, neturėtų ir likti. Nenagrinėsiu, kodėl manoma, kad visiškas užimtumas siekia apie 6 ar daugiau procentų nedarbo lygį.  Bet, natūralu, kad žmogus nori save realizuoti ir būti laimingu. Nedirbančiam žmogui daug sunkiau pasiekti tos vadinamos laimės, kuri, tiesa, gal ir nepriklausyti nei nuo užimtumo pobūdžio, nei nuo socialinio statuso ar darbo užmokesčio dydžio. Arba esi linkęs būti laimingu įvairiose sąlygose, arba esi linkęs būti nelaimingu visokiomis aplinkybėmis. Žmogaus laimė gali daugiau priklausyti nuo vidinės žmogaus darnos ir gebėjimų suderinti pačius įvairiausius vidinius ir išorinius žmogaus poreikius. Bet specialistai geriau ir daugiau apie tai žino. Suprantama, kad darbo užmokesčio dydis gali padėti pasiekti daugiau tikslų. Nors knygutėje apie Bronkso vargdienius ir jų globėjus pranciškonus, matyt, teisingai pastebima, kad kuo daugiau turi, tuo mažiau norisi padėti kitam. O jeigu skauda šalia esančiam, tai ir pats neturėtum per daug džiaugtis. Nors Ekselencija J. Ratzingeris mini, kad net ir sunkiausiame varge galima atrasti daugiau džiaugsmo.

Bet kai žmogus iš uždarbio nebeišgali dorai pavalgyti, turi vaikščioti “sukleipusiais” batais, nebegali patenktinti savo elementariausių fiziologinių poreikių- tai jam tiesiog nebeapsimoka dirbti. Prezidentūroje prieš porą metų rengtoje konferencijoje apie skurdą viena pranešėja (pavardės neprisimenu) paminėjo tokį fenomeną- kad dirbti nebeapsimoka, nes susinešioja batai, o už esamą darbo užmokestį neįmanoma nusipirkti naujų. AIšku, galima nueiti į Humaną, bet ten avėjimui tinkamų batų retai galima aptikti. Kita problema- kad neįstengiant įpirkti elementarios avalynės, kaip ir infliacijos atveju- mažėja perkamoji galia. Tolimesnė eiga aiški- mažėja gamyba, užimtumas, įplaukos į biudžetą. T.y. maži atlyginimai, matyt, yra ne tik didesnio skurdo, bet ir mažesnės gamybos bei, natūralu, ekonomikos garantas.

Jeigu taip viskas paprasta, tai kame problema- įmonėms belieka padidinti atlyginimus ir problema turėtų išsispręsti tarsi savaime, t.y. veikiant vadinamai rinkai. Problema glūdi giliau: pirma, įmonės negali išspręsti ir nesprendžia makroekonominių problemų, jos remiasi vidiniais skaičiavimais ir sprendžia vidinis mikroekonomines problemas. Antra, dar A.Smitas rašė, kad laisvos rinkos principas yra įmanomas tik vienu vientinteliu atveju- esant grynai konkurencijai. t.y. laisvos rinkos principas veikia tik sąžiningos konkurencijos sąlygomis, kai, pirmiausiai, nėra korupcijos. Kadangi mūsų šalyje korupcija nėra svetima, tuomet ir laisvos rinkos principas negali būti įgyvendintas. Kitaip tariant, laisva rinka yra bent dalinai įmanoma, kai išgyvendinama korupcija.

Trečias šios problemos aspektas yra tas, kad įmonės dėl mistinių priežasčių nenorėdamos didinti atlyginimų siekia paveikti arba “korumpuoti” politikus, kad šie sumažintų socialines išmokas ir tuomet, o dangau, bus galima samdyti žmones pusvelčiui. Bet tuomet mažėja perkamoji galia ir tolimesnis scenarijus, maty, aiškus. Vadinasi, reikia ne didinti atlyginimus, o leisti žmonėms skolintis. Tuomet, visa ši pragaro skolinimosi mašina arba paklausos skatinimo politika yra meistriškai surežisuota siekiant kompensuoti mažų atlyginimų politiką. Bet už paskolas reikia susimokėti palūkanas, kurios gali gerokai viršyti infliacinius pokyčius. Kadangi už palūkanų normą Vyriasusybė nėra atsakinga, tokią paklausos skatinimo politiką ji gali sau leisti. Bet ji, pasak racionaliųjų lūkesčių, neveikia bent kiek ilgesnį laiką- todėl jei paklausos nekompensuoja pasiūla- galų gale vis tiek didėja kainos ir …tolimesnis scenarijus aiškus.

Kita vertus, galima bent jau pasvarstyti tokią eigą- didinamos, uch….,  socialinės išmokos, todėl didėja, pasak Keinso, vartojimas, gerėja visuomenės lūkesčiai, didėja perkamoji galia, mažiau taupoma, didėja gamyba ir užimtumas, įplaukos į biudžetą. Atrodo paprasta. Bet iš kur paimti pinigų didesnėms socialinėms išmokoms, kai sniegas, šaltis ir sunkmetis už lango? Na, galima sumažinti įvairaus turto pirkimo, kuriam valstybė kasmet net ir sunkemčio sąlygomis išleidžia  apie 2,5 milijardų litų ( taip, taip, milijardų), galima sumažinti santykines išlaidas ekonomikai, nes palyginti net su didžiosiomis ES valstybėmis Lietuvos centrinės valdžios išlaidos ekonomikai viršija galingasias du- tris kartus.  

Galima didinti ir kapitalo mokesčius. Racionalius lūkesčius pripažįstantys ekonomistai teigia, kad padidinus kapitalo mokesčius padidės vartojimas, nes nebeapsimokės taupyti. Be to, būtų išvengta darbo rinkos iškraipymų. Kitas kelias- efektyviau valdyti biudžeto išlaidas. Ir ši krizė, matyt, suteiks daugiau galimybių ir pasvarstymų apie įvairias ekonominio augimo perspektyvas. Juk protingas verslininkas siekdamas išlikti konkurencingu numato dvejus- trejus galimus scenarijus bei veikimo mechanizmus, dvi- tris alternatyvas planui A. Ir atvirkščiai, būtų neprotinga nesvarstyti kitokių ekonomikos augimo galimybių. Be to, preliminarūs tyrimai parodo, kad ekonomikos apimtys daugiau priklauso nuo darbo užmokesčio pokyčių, nei atvirkščiai. T.y. mažėjant vidutiniam darbo užmokesčiui gali būti daug sunkiau pasiekti numatytus ekonominius- socialinius tikslus.

patiko (0)

Rodyk draugams