Verslo banga Atgal į Verslo bangą

Libija: ar smulkus verslas įveiks monopolijas?

2011-04-01
dainiusbutautas

Iš tiesų žmonės Libijoje kovoja ne tik už savo ir artimųjų laisvę reikšti laisvai savo įsitikinimus, už galimybę pilnavertiškai dalyvauti teisingesnio ir socialiai jautresnio krašto kūrime, už tikėjimo sąžinės laisvę, bet ir laisvę savarankiškai vykdyti bet kokią ekonominę veiklą. Ir ne tik vykdyti, bet ir nebūti įskųstam nesąžiningų konkurentų ir nebūti sunaikintam valdžios struktūrų. Tai yra ir šalies interesas, nes smulkus verslininkas neprašo išmaldos, neprašo pašalpos ir daug ko neprašo, bet sėkmingai dirba ir gali pats daug ką duoti artimui, visuomenei ir valstybei.

Šis karas Libijoje yra daug kuo pamokantis. Pirmiausia, tai kova už išgyvenimą tarp bejėgių smulkių verslininkų  bei galingų stambių monopolijų, valdomų kaip ir kai kuriose Europos šalyse tam tikrų klanų ir jų grupių. Kai žmogus yra įspaustas į kampą jis gali daug padaryti ir iškęsti. Todėl ir kyla į kovą už savo prigimtines teises būti oriu ir kilniu žmogumi, dirbti ir užsidirbti pagarbos vertam gyvenimui bei senatvei, būti naudingu ir realizuoti jam suteiktas prigimtines dovanas, kad būtų bent dalinai laimingas.

Iš tiesų ši kova primena ir yra aktuali ne tik Libijoje. Smulkus verslininkas trukdo monopolijoms daugelyje atsilikusių ar besivystančių šalių. Ir ne tik trukdo, bet būna ir pašalinamas iš verslo žaidimo, kad ir dėl to, jog išdrįso naudotis tokiomis pat privilegijomis pelnytai ar nepelnytai neatsiklausęs niekieno leidimo. Ir žmogus turi tokią teisę- kurti savo gyvenimą pagal jam duotus gebėjimus juos nuolat ugdant ir tobulinant.

Kadangi smulkus verslininkas yra vienas pats bejėgis susidoroti su monopolijomis, jam turi būti ateita į pagalbą. Ir šią pagalbą turi suteikti valstybė. Bet ji turi pagalbą suteikti ne smulkiam verslininkui, griežtai reglamentuodama, ką jis turi daryti ir ko neturi, bet daug griežčiau prižiūrėdama monopolistus. Ką dabar ES ir Nato kariuomenė ir stengiasi daryti Libijoje. Tik civilizuotesniame pasaulyje tai turėtų vykti pirmiausiai per mokesčių sistemą, biudžeto lėšų tikslingą ir efektyvų panaudojimą, atlaidesnį kontroliuojančių institucijų požiūrį į smulkų verslininką bei daug kartų griežtesnį požiūrį į stambų monopolistą. Be šios monopolinių struktūrų priežiūros smulkus verslininkas yra pasmerktas ilgai pražūčiai arba lėtai mirčiai, nebent yra visiškai tylus ir abuojus pilietis, visiškai abejingas tam kas vyksta Lietuvoje. Juk net turtingi verslininkai dažnai bijo viešai išsakyti savo nuomonę vienu ar kitu atveju vien dėl to, kad bijo jų verslo sunaikinimo. Ar tai demokratinės valstybės bruožas? 

Gladiatoriai ar sukilėliai?

Tokiais svarbiais gyvenimo momentais neretai prisimename Spartako sukilimą Romoje. Gladiatorius Spartakas suorganizavo sukilimą, kuris baigėsi, tiesa, pralaimėjimu. Nors kiekviena kova atneša savo vaisių. Teisinga kova niekada nebūna bevaisė. Žinoma, būtinas meilės šaltinis, kad teisingumas nepavirstų eilinių sąskaitų suvedinėjimu. Gladiatoriai kovėsi be galimybės išeiti iš kovos lauko, nes tai buvo parduoti į vergiją žmonės, kurie kovėsi uždaroje arenoje. Šią, dažnai nelygią kovą stebėdavo savo malonumui daugybė žiūrovų.

Neįsikišus tarptautinėms pajėgoms ši sukilėlių kova priminė gladiatorių kovą su daug kartų ginkluotesniu ir daug geriau besimaitinančiu priešininku stebint civilizuotam pasauliui lyg spektaklį. Tarptautinės pajėgos tik bent dalinai išlygino užprogramuotą jėgų disbalansą.

Kita vertus, o kas toliau? Ilgą laiką išorinės pajėgos nebus pajėgios išlaikyti pusiausvyros, nes pusiausvyros prielaidos, kaip ir ekonomikoje ar žmoguje, yra daugiau vidinės nei išorinės. Bet ir stebėti iš šalies demokratinis pasaulis lyg ir neturi teisės. Kaip ir neturi teisės primetinėti savo demokratijos modelio neatsižvelgiant į šalies tradicijas, papročius ir kt. Juk ta pati Romos teisė, kurios ištakomis mes didžiuojamės buvo kurta vergovinėje valstybėje, kurioje teisė nebuvo pilnavertiškas institutas. Tuo labiau, kad Viduržemio jūros regionas šalia Tigro ir Eufrato yra civilizacijos židinys. Tad, galbūt, išsilavinęs jaunimas galės sukurti geresnį arba savitą demokratijos modelį, kuris įneštų naujų ir šviežių idėjų civilizuotam, bet išsikvėpusiam pasauliui. Čia man norisi prisiminti Šv. Josemarios žodžius, kad dažnai į santuoką žmonės ateina pasenę kūnų ir siela.

Diskusijos apie įvykius Libijoje aspektai.

Šis karas Libijoje, kaip ir neramumai visame arabų naftos turtingame pasaulyje neabejotinai turi ir turės įtakos infliacijai. Prieš porą dienų vykusioje konferencijoje politikos apžvalgininkas, geopolitikos analitikė ir Užsienio reikalų ministerijos ekspertas analizavo esamą situaciją Libijoje. Analizavo pozityvistiniu ekonominiu metodu- tyrė tai kas yra, esamą situaciją, o ne kas turi būti ( prof. s. Martišius). Kita vertus, politika yra aptarnaujantis visuomenės ir ekonomikos institutas, todėl be požiūrio į perspektyvą ir istoriją yra tarsi atskiriamas nuo kasdienių žmogaus ir verslo poreikių.

Esminiai mano nuomone šios diskusijos aspektai, kad Lietuva nenorom parėmė šią ES ir Nato iniciatyvą, nes viskam reikalingos lėšos. Būtinas vertybinis įsikišimo pagrindas, nors čia pat Ruandos tragedijos metu nukentėję žmonės nuvertinami iki “džiunglių įstatymo”. Jaunoji geopolitikė tiksliai pažymėjo, kad šie įvykiai turės įtakos rinkimams Prancūzijoje, verslo santykiams ir kt. Ir šiais aspektais išeiname iš pozityvistinio tyrimo ribų ir savęs esame priversti paklausti: kokios šių neramumų ir tarptautinio įsikišimo pasekmės,  šis įsikišimas pagreitins įvykių scenarijų ar prailgins, kas valdys šalį toliau, kaip tai paveiks naftos kainas vidutiniu ir ilgu periodu? Diskusijos dalyviams iškilo ir daugiau visai pagrįstų klausimų- ar tarptautinės pajėgos tikrai žino ką daro? Bet nepamėginus įvertinti šios Viduržemio jūros krizės giliau, būtent, ekonominiu ir politiniu, moraliniu aspektu, iš tiesų pakimbame tarsi ore.

Ekonominiai ir politiniai galimi padariniai.

Analitikai ir ekspertai sutaria- brangstanti nafta didina šalių infliaciją. Kadangi dėl infliacijos nuvertėja pinigai, t.y. žmonių pajamos, natūralu, kad artėjančių rinkimų metu piliečiai gali vertai paklausti vyriausybių: ar jos viską ir tinkamai padarė, kad kainos nedidėtų?

Antra, tyrimas parodo, kad brangstanti nafta skirtingai paveiks šalių infliaciją. Todėl ir politiniai padariniai gali būti skirtingi. Ar šalių ekonomikos yra atsparios išorinei importuotai infliacijai ir įvairiems konfliktams (Stiglitzas, 2008m. gegužė) priklauso, būtent, nuo vidinių tarpsektorinių ryšių, kuriems įtakos gali turėti mokesčių dydis ir struktūra, vartojimo tradicijos ir tendencijos, skurdas ir žmonių, verslo bei valstybės institutų žinios, moralinis pagrindas, gebėjimas spręsti ir veikti tikslingai ir nuosekliai, galiausiai, keinsistiniu ar klasikiniu ekonomikos modeliu vadovaujasi ekonominės politikos kūrėjai ir ar ši nuomonė atitinka visuomenės poreikius bei gebėjimus.

Trečia, tyrimas, apimantis 2010 m. kovo- 2011m.  vasario mėn., parodo, kad transporto sektoriaus infliacija yra skirtinga ir šie skirtumai yra kolosalūs. Iš jų kažkodėl ženkliai išsiskiria Islandija, Rumunija, Turkija ir kitos pagrine nedidelės Vidurio Europos bei Baltijos šalys. Ketvirta, tirtu periodu tarpsektoriniai ryšiai yra tvarūs. Penkta, išsiskiria labai aiški rizikos šalių grupė, kuriai Libijos konfliktas ir neramumai naftą eksportuojančiose šalyse gali daugiausiai pakelti infliaciją, vadinasi, ir pakeisti šalies politinę struktūrą. Žinoma, tokiems pasikeitimams būtinos ir kitos sąlygos. Be to, pats karinis konfliktas ir su juo susijusios išlaidos neprisideda prie stabilumo įgyvendinimo. Suprantama, dažnai demokratija atsieina ne pigiai.

Patiko (0)

Rodyk draugams


Leave a Reply

You must be logged in to post a comment.


Verslo banga

Nuorodos


Verslo bangos
BLOGo autoriai


Naujausi įrašai


Archyvas



2007 Monitus Bonus :: Palaikymas: Blogas.lt :: Dizainas: IMPartner