Verslo banga Atgal į Verslo bangą

Elastinga Mokesčių progresija- gerovės šaltinis ar pasekmė? (1)

2011-04-19
dainiusbutautas

Sutrikus ekonomikai, o todėl biudžeto pajamoms ir išlaidoms, visiškai natūralu, padidėjo biudžeto deficitas bei valdžios skolos aptarnavimo išlaidos. Pastarosios tuoj pasieks, jei dar nepasiekė milijardą litų per metus. Suprantama, kad šias išlaidas būtų geriau skirti socialinėms reikmėms, mokytojų, gydytojų ir policininkų algoms didinti ar tvariai ir harmoningai ekonomikai skatinti.

Todėl vėl pradedamos diskusijos- kokios mokesčių sistemos mums reikia, kad galėtume:

  •  išvengti ženklaus ekonomikos perkaitimo ir nuosmukio;
  • pagerinti švietimo, gydymo ir viešojo saugumo kokybę;
  • padidinti šalies žmonių, įmonių ir tik tuomet ekonomikos konkurencingumą;
  • sumažinti emigraciją;
  • sušvelninti socialinę ir ekonominę atskirtį.

Kadangi ekonomikos nuosmukio metu valdžios sektoriui pradėjo trūkti lėšų, o sumažinti ar efektyviau jas panaudoti vis pritrūksta politinės valios ar tiesiog susivaldymo dorybės, vėlgi natūralu, ieškoma būdų kaip jas padidinti. Tiesą sakant, apie tai kaip padidinti šalies pajamas be žalos ekonomikai svajoja ne vienas ekonomistas ar valdžios žmogus. Šia svajone dar prieš du tūkstančius metų gyveno ir garsusis Romos imperatorius Neronas, siekęs išnaikinti krikščionybės pirmuosius daigus, kuris rado rodos visiškai paprastą būdą- į sidabrines monetas įsakė įlieti vario. Kaip žinome, genialūs dalykai visuomet yra paprasti. Mat didelei imperijai trūko lėšų, o naujų sidabro kasyklų ir klodų trūko. Atrodytų efektas garantuotas- su mažiau sidabro galima pagaminti daugiau pinigų. Ir vilkas sotus, ir avis sveika. Ir milžinišką armiją galima išlaikyti, naujus kraštus užkariauti, pažangą į atsilikusias barbarų valstybes nešti. Bet, pasirodo, kad avelės nėra tokios ne-protingos. Tuoj pat suodusios monetų “defektą“: jų nuvertėjimą, pakėlė grūdų kainas. Nuo to laiko žinome monetų bloginimo principą. Šiais laikais panašias pasekmes sukelia biudžeto deficitas- sidabro, t.y. biudžeto pajamų, trūksta, todėl reikia skolintis, t.y. sidabrą “atskiesti” variu. To pasekoje vėlgi didėja kainos. Ir vario, kuris galėtų būti panaudotas pagal savo paskirtį, paklausa. Kaip žinome, Neronas pabaigė liūdnai. Istorija moko- p. Kirkilas taip pat. Matyt, ir daugelyje Europos ir pasaulio valstybių įvyks tas pats. Nors Estijoje, kaip suprantu, įvyko ne visiškai nuosekliai šia linkme. Bet jie ir neblogino savo sidabrinių monetų, o kainos vis tiek didėjo. Vadinasi, biudžeto deficitas nėra vienintelė kainų augimo priežastis. Tad gal projektas 2K, kai, berods, 2004 metų 2Ketvirtį smulkus verslas sumokėjo 101 procentą PVM mokesčių, ir nepavyks.

Kaip matyti, mokesčių pokyčiams reikalingi rimti argumentai. Kartais susidaro įspūdis, kad socialdemokratai siūlo, būtent, tokį progresijos principą, kuris sukelia didžiausių prieštaravimų. Todėl progresinių mokesčių idėja su atsidūsėjimu yra atmetama, o socialdemokratai gali pasigirti- mes padarėme, ką galėjome. Patenkinti ir rinkėjai, ir rėmėjai. Šį įspūdį, iš pirmo žvilgsnio menkai pastebimą, sutvirtina pateikiami netobuli progresijos laipteliai, dėl kurių turėtų nukenti daugiausiai vidutinis socialinis sluoksnis. Todėl ir tokia progresija sukelia daugiausiai prieštaravimų.

Tam kad argumentuotume vienokių ar kitokių mokesčių pokyčius didėjimo ar mažėjimo, progresijos ar regresijos linkme, turėtume grįžti į pradžios tašką. Kaip vienas žmogus pasakojo, Vokietijos garsusis futbolo treneris F.Bekenbaueris kiekvieną pavasarį savo auklėtiniams, paimdamas kamuolį į rankas, sakydavo- o dabar pradėsime nuo pradžių! Ir Vokietijos futbolininkai tuomet skinte skynė pergales.

Kaip žinome, mokesčiai anksčiau viduramžiais būdavo reikalingi tam, kad karaliai apgintų savo valstybę nuo priešų. Tokia prievole disponavo visi turtingesnieji. Kaip sakoma-  kunigaikščiai, didikai ir bajorai. Ir jiems tai būdavo didelė garbė- numirti už Tikėjimą, Tėvynę ir  karalių. Laimėjimo atveju būdavo gausiai apdovanojami. Nes jie visuomet turėjo, ką prarasti: arba nepriklausomybę priešui užėmus teritoriją, arba galvą- jei nepaklusdavo karaliui ar Didžiajam kunigaikščiui. Dabar šią valstybės gynybos funkciją pakeitė daugiau ir tobulesnių funkcijų- valstybės teikiamos paslaugos: demografinė, socialinė, švietimo, ekonominė, kultūrinė,  teisinė ir t.t. Išliko ir krašto gynybos poreikis, tik šis tapo daugiau diferencijuotas ir nesitenkina tik ginkluota gynyba. Vėlesnės mokesčių funkcijos yra kur kas pažangesnės už pirmąją ir apima ekonomikos stabilizavimą bei pajamų išlyginimą arba perskirstymą.  Antroji funkcija apsaugo nuo ekonomikos perkaitimo ir vėlesnio nuosmukio pavojaus, o trečioji- mokestinė pajamų išlyginimo funkcija- iš esmės padeda tobuliau įgyvendinti pirmasias dvi- visapusišką krašto gynybą ir ekonomikos tvarų augimą. 

Dabartinės diskusijos apie mokesčių progresiją, kurioms kartais tiesiog trūksta mokslinio pagrįstumo bei empyrikos ar logikos, iš tiesų jau nebeatspindi net pirmojo viduramžiais svarbaus principo- mokesčiai būtini kaip krašto gynybos priemonė. Dabartiniams mokesčių mokėtojams, žinoma, ne visiems, jau nebesvarbu ar jie gyvens laisvoje valstybėje, ar vėl okupuotoje. Juk šiuolaikiniam valstybių užėmimui jau nebereikia nei tankų, nei lėktuvų ar kitokių ginklų, nors ir jie yra reikalingi krašto gynybai. Dabar valstybę galima parklupdyti per mažus ir/ar neefektyviai panaudojamus mokesčius. Tokiai neefektyviai socialinei- ekonominei sistemai palaikyti metamos milžiniškos pajėgos ir ne vienas užkimba ant tokios meškerės užmesto kabliuko- neva didesni turto mokesčiai ar mokesčių progresija yra beprasmiai. Taip apribojama bet kokia argumentuota mokslinė diskusija ir … krašto visiškos Nepriklausomybės siekimas. Dėl kurios Sausio 13-ąją buvo pareikalauta net žmonių aukų.

Be to, mano manymu, derama mokesčių progresija apribotų a) korupcijos savivalę; b) neefektyvią gamybą; c) jos išraišką- didelę infliaciją; d) katastrofišką nedarbo lygį bei e) socialinę ir ekonominę atskirtį. Apsispręskime: ar mums to nebereikia?

Rodyk draugams


Komentarai (0) | Rašyti komentarą »

Ar gali Vyriausybė sumažinti maisto kainas? Atsakymas: Taip, Gali!

2011-04-15
dainiusbutautas

Pastaruoju metu po trumpo ekonomikos nuosmukio bei infliacijos- defliacijos bangos, vienur stipresnės kitur silpnesnės, vėl sustiprėjo kainų augimas. Taip pat brangsta ir gyvybiškai būtini maisto produktai.Todėl skurdžiausiai gyvenantys žmonės jautriausiai reaguoja į kainų svyravimus. O kur dar išlaidos drabužiams, būstui, sveikatai ir kultūrai bei švietimui. Be šių pilnavertiškų išlaidų žmogus negali gyventi oriai ir panaudoti visas jam Viešpaties suteiktas prigimtines dovanas. Ir kuo daugiau žmonių negali savęs, dabar madinga sakyti, realizuoti- tuo skurdesnė yra valstybė, tuo menkesnis jos konkurencingumas bei našumas ir tuo lengviau tokios šalies žmonės pasiduoda visokiems emociniams spaudimams tiek iš vidaus, tiek iš išorės. Panaši situacija ir susiklosto Arabijos bei Š. Afrikos pasaulyje. Bet ji nesusidaro per vienerius metus- išbalansuoti sistemą reikia ištisų dešimtmečių. Kaip vienas Lietuvos URM pareigūnas pripažino- Vakarai šią situaciją puikiai žino, todėl “kišo” milijardus į neefektyvią naftos šalių vyriausybių veiklą tikėdamosis bent minimalios pusiausvyros. Bet kiek gi tokia nesolidari ir todėl neefektyvi sistema, kaip Libijoje ar kitur gali išsilaikyti? O emocinio disbalanso procese didėja naftos kainos, vėl išbalansuojama viso pasaulio socialinė ekosistema ir kuriami nauji “burbulai”.

Tad kodėl didėja maisto kainos? Priežasčių- begalės. Pabandykime atrinkti opiausias. Bet pirmiausiai turime susitarti ties vienu klausimu: šioje Žemėje negali iškilti problema, kurios žmogus negalėtų išspręsti, nes kitaip jis jos net nepastebėtų. Tiek visoje pasulinėje ekosistemoje, tiek lokalioje valstybėje ar šeimoje, žmoguje galioja tie patys principai, nes visa tai sukurta vieno, sakyčiau, genialaus Kūrėjo. Tad visose sistemose galioja tas pats principas, kuris galioja ir žmogui. Pasak šio principo, kai žmogaus imuninė sistema yra stipri- žmogus yra atsparesnis ir išoriniams poveikiams. Kas kita, jeigu žmogaus imuninė sistema nusilpsta- tuomet net ir menkiausias skersvėjis gali susargdinti žmogų. O infliacija ir yra ta skersvėjo dalinai įtakota liga. Kaip ir kiekvienai ligai ir šiai yra vaistai. Taip pat svarbu pažymėti, kad Lietuvoje kažkas labai stengiasi šią valstybės imuninę makrosistemą išbalansuoti, todėl daug sunkiau priimti tokius sprendimus, kuriais būtų galima apriboti globalios ekonomikos nesėkmes. Racionalieji lūkesčiai tokią galimybę pripažįsta, tiesa, mikroekonominiu požiūriu. Antras dalykas ties kuriuo turime būtinai susitarti- globalios priežastys, tame tarpe naftos ar žemės ūkio produkcijos brangimas, nebūtinai yra vietinės, lokalios infliacijos priežastis. Pavyzdžiui, Estijoje maisto metinė infliacija 2011 m. vasario mėnesį jau siekia 12,7 proc., Lietuvoje- 7,6 proc. Vengrijoje- 9,5 proc., tuo tarpu Airjoje- 0,8 proc., Prancūzijoje- 0,3 proc., Švedijoje- 1,1 proc., o šalia esančioje Suomijoje- 4,5 proc., Norvegijoje užfiksuota defliacija 0,5 proc. Kaip matyti, pasauliniai globalūs įvykiai skirtingai veikia šalių maisto ir kt. kainas bei jų pokyčius.

Infliacijos priežastis tradiciškai galima suskirstyti į paklausos, pasiūlos, lūkesčių bei atidėtos paklausos. Kadangi žmogus yra moralinis pasaulio autoritetas, tai už visų šių procesų ir slypi žmogaus asmens arba atsipalaidavęs vidutiniškumas, nuolat išgyvenantis įvairias emocines iškrovas, arba siekiamas pilnatviškumas, padedantis išlaikyti nuolatinę pusiausvyrą ir, būtent, sąlygojantis tvarų ir harmoningą žmogaus, visuomenės ir valstybės, tame tarpe ir ekonominį, augimą. Pastaruoju atveju infliacija yra stabili, prognozuojama ir neturi, pasak P. Samuelsono, viršyti 3 proc. Todėl būtini antiinfliaciniai sprendimai jau iki 2,5 procentinėje infliacijos zonoje. Nes vėlesni inerciniai procesai nebeleidžia kainų augimo sustabdyti be žalos ekonomikai. Kita vertus, pask to paties P. Samuelsono,  «ištyrus 18 valstybių ekonomikas, kuriose buvo užfiksuota aukšta infliacija, realus BVP sumažėdavo 1,6 proc., kai mažos infliacijos sąlygomis buvo pasiektas 1,4 proc augimas ».

Šis inercinis procesas yra labai svarbus maisto pramonei, nes 2008 metų bendra mūsų šalies infliacija turėjo didesnės reikšmės dabartinei maisto infliacijai nei 2011 m., t.y. dabartinė infliacija.

Žinoma, negalima nuneigti ir atvirkštinio ryšio, nes maisto infliacija turi reikšmės ir bendrai infliacijai. Ir kuo didesnė maistui skirtų išlaidų dalis bendrame pirkinių krepšelyje, tuo bendra infliacija yra didesnė. Todėl skurdas yra antroji priežastis, kodėl didėja maisto kainos. Nes, kaip tyrimas parodo, maisto infliacija priklauso nuo bendros, o ši- nuo skurdo lygio.

Trečia, tyrimas ES mastu atskleidžia, kad kuo daugiau maisto gamintojų yra šalyje skaičiuojant vienam 1000 gyventojų, tuo maisto gamintojų pasiūla yra mažiau inertiška ir kainos kinta ne taip sparčiai. Pavyzdžiui, D. Britanijoje ir Slovakijoje vienai maisto perdirbimo įmonei teko 9,42 ir 8,21 tūkst. gyventojų ( 2008m.) ir maisto infliacija ( 2011 m., sausis) atitinkamai siekė 6,1 ir 6,3 proc.  Tuo tarpu valstybių grupėje, kurioje vyrauja didelė maisto gamintojų konkurencija, maisto infliacija yra mažesnė. Pavyzdžiui Ispanijoje, Italijoje ir Kipre vienai maisto perdirbimo įmonei teko 1,88; 1,04 ir 0,87 tūkst. gyventojų ir maisto infliacija čia atitinkamai 2011 m. sausį siekė 0,2 ; 1,7 ir 0,9 proc. Tiesa, Airijoje, esant pirmam gamintojų konkurencingumo rodikliui 7,24 maisto kainų augimas siekė tik 0,3 proc. Vadinasi, maisto infliacijai yra reikšminnga ir bendra ekonominė dinamika šalyje.

Ketvirta, akivaizdi sąsaja tarp maisto perdirbėjos bendrų išlaidų eneregijai ir darbo užmokesčio bei darbuotojų skaičiaus jos išleidžiamos produkcijos kainų pokyčio. tyrimas parodo, kad paprastai, kuo įmonės išlaidos eneregijai yra mažesnės, tuo didesnis darbo užmokesčio fondas ir tuo mažesnis skaičius žmonių gali pagaminti kokybišką ir nebrangią produkciją. Spartesnės investicijos taip pat susijusios su didesniu darbo užmokesčio fondu. Todėl būtina efektyvesnė gamyba ir žmonių didesnė darbo užmokesčiu paremta motyvacija gaminti našiau ir pigiau. Būtent, šį procesą ir reikia paremti fiskaline iniciatyva, o ne šiaip sumažinti mokesčisu visiems vienodu tarifu.

Penkta, kuo daugiau žmonių dirba su verslo liudijimais ar nemokamai, tuo maisto kainų augimas yra mažesnis. Todėl ir turguje kasos aparatų įvedimas tik padidins bendrą kainų lygį, nes daromas bereikalingas spaudimas smulkiam verslui, kuris kiek įstengia amortizuoja didėjančias kainas.

Šešta, galima sutikti su Stiglitzu (2008, gegužės mėn.), kad dalis infliacijos yra importuojama, o maisto žaliavos skyrimas ne maisto pramonei ( degtinei, benzinui) neprisideda prie kainų mažėjimo ir geresnio moralinio makro- ir mikroklimato šalyje.

Septinta, bendras kainų lygis priklauso nuo pinigų ir BVP santykio. Peržengus nustatytą ribą kainos tiesiog priverstos didėti. Ir aštunta, kainų lygiui turi reikšmės žmonių ir verslo racionalūs lūkesčiai (Felpsas, Lukas, Kydlandas, Preskotas). Mat pripažįstama, kad kuo didesnės infliacijos tikisi įmonės, tuo didesnes kainas jos nustato. Bet efektyvesnė gamyba gali būti atspari bendroms kainų tendencijoms. Tiesa, būtent, monopolijos ir nėra suinteresuotos našia gamyba, o tik kainų didinimu ir didesniu pelnu. Priešingai smulkūs gamintojai nėra tokie spartūs kainų kėlime, nes jų santykis su pirkėju yra glaudesnis, o todėl ir jautresnis. Be to, racionaliųjų ( lot. protingų) pripažįstama, kad pateikus žmonėms ir įmonėms visą prieinamą informaciją- infliacijai erdvės augti neliktų visiškai. Tai galima paaiškinti, kad infliacija yra suinteresuotos atskiros grupės, kurioms yra prieinama daugiau informacijos. Todėl ja disponuojant ir panaudojant galima priimti sprendimus, kurie leidžia įgyti papildomo ne-konkurencinio pranašumo. Kai tokia informacija- dėl ateities vyriausybės sprendimų, globalios ir lokalios ekonomikos tendencijų ir žmonių bei verslo lūkesčių- taps prieinama visiems vienodai, kainų didinimas nebeteks prasmės.

Atsižvelgiant į tyrimus, tendencijas bei istorinius duomenis ( prof. A. V. Rutkauskas) galima išskirti bent keletą sprendimų grupių, apjungiančių gana plačią ir pakankamai gilią sprendinių aibę, kuriomis remiantis galima sumažinti maisto kainas ir bendrą infliaciją šalyje be bent kiek didesnės žalos ekonomikai per 3-6 mėnesius. Be to, tikima, kad sumažinus kurią nors monopoliją, paprastai, pagerėja ir bendra situcija, vadinasi ir kainų lygis, šalyje.

Rodyk draugams


Komentarai (0) | Rašyti komentarą »

Kokio bankininko reikia Lietuvai?

2011-04-12
dainiusbutautas

Kažkaip visai tylomis baigia savo kadenciją gerb.  R. Šarkinas ir dar tyliau į CB ateina naujasis vadovas dr. V. Vasiliauskas. Ir tą tylumą savo “debesėliais” užstojo, matyt, atsitiktinai kilę skandalai ir interpeliacijos su įvairiais ministrais. Ateina taip tyliai, lyg šis postas būtų visiškai nereikšmingas. Taip toli gražu nėra. Pirma, tai bene vienintelė šalyje organizacija įstatymiškai atsakinga už kainų stabilumą. Antra, nuo CB nemenka dalimi priklauso kokia palūkanų norma bus Lietuvoje. Trečia, CB suburti profesionalių ekonomistų ir finansininkų bei kitų sričių mokslininkai atlieka daugybę studijų, apžvalgų, vertinimų, kurie yra reikšmingi bendro makroklimato krypčių bei tendencijų šalyje formavimuisi ir vystymuisi. Tiesa, šios kryptys kartais yra įvairios. Ketvirta, tai pakankamai solidi ir turtinga įstaiga. Ir penkta, be to, Nepriklausoma.

Todėl ir CB vadovo skyrimas turi vykti kaip galima skaidriau, renkantis iš kelių galimų kandidatų, viešai išdiskutuojant ne tik bankininko programą, kompetenciją, bet ir jo savybes. Kodėl tai svarbu?

Pirmiausiai glaustai apžvelkime, kas vyksta aplinkui. Japonijos AE katastrofa ( vadinkime dalykus savais vardais), neramumai Libijoje ir visame naftos turtingame pasaulyje vykstantis dėl tų pačių problemų, kurios ir mūsų krašte yra itin opios: skurdo, korupcijos, mažų atlyginimų, menkos galimybės tobulėti, kilti karjeroje, vystyti nuosavą ir nepriklausomą verslą. Taip pat svarbu, kad šis ” naftos karas” bei AE krizė Japonijoje neleidžia taip sparčiai prisikelti iš nuosmukio, kaip norėtųsi. Kita vertus, gal ir gerai, nes per spartus atsigavimas dar neaišku kuo baigtųsi- ar ne nauja krize. Kodėl tokia pesimistine nuotaika, sakysite? Gal greičiau realistine- mat bent mūsuose kol kas negirdėti bent kiek gilesnių analizių, kuriose būtų atskleista krizės priežasčių visuma. Tiesa, pavieniai ir gana neblogi bandymai paaiškinti krizę yra, bet ar jų fragmentiškas pateikimas visuomenei išsprendžia pažinimo problemas. Žinoma, iš klaidų mokomasi, tad tai kiek ir apramina. Be to, artimesnių kaimynų kartais ne visai prognozuojamas elgesys bei nuolat palaikoma įtampa neleidžia užmigti.

vidinių veiksnių galinčių vienokiu ar kitokiu būdu pakreipti įvykių eigą šalies ekonomikoje ir ne tik, tai be tų pačių arabų pasaulio problemų: skurdo, korupcijos, itin menko pragyvenimo lygio, ribotos galimybės tobulėti ir kurti nuosavą verslą prisideda emigracija, gimstamumo mažėjimas, šeimų instituto problema, švietimos ir sveikatos, viešojo saugumo sistemų netobulumai, visuotinis nusivylimas dėl negerėjančios situacijos šalyje, jaunimo ir kitų gyventojų grupių nenoro surišti ateitį su Tėvyne Lietuva

Kai kurie rodikliai gali nuteikti ir optimistiškai- nebedidėja nedarbas ( natūralu- artėja vasara), gal atsigaus statybos, pagyvės eksportas, plėsis žemės ūkio kultūrų pasėlių plotai ir t.t. Bet- didėjant infliacijai kartu dar daugiau didėja importas, niekur neišnyko biudžeto ir Sodros deficito problema, netvarkomi kiemai ir gatvės miesto pakraščiuose.

Visa tai, nors ir tikrai nepriklauso nuo CB vadovo- vis dėl to suponuoja tam tikrą ekonomikos vystymosi apribojimų ir galimybių sprendinių lauką. Akivaizdu, kad esamų spręstinų problemų akivaizdoje laukia nauji ir rimti iššūkiai ir ne kas kitas, o naujasis CB vadovas galėtų įnešti šviežio oro gūsį į sustabarėjusio ir nenorinčio efektyviau dirbti ne tik valstybės aparato, bet ir monopolistinių struktūrų ešeloną riedantį ne visada suprantama kryptimi. Kartais net žemyn. Be to, suokalbis tarp šių struktūrų, kaip pažymi ekonomistai, visuomet baigiasi technologinės pažangos ir atsinaujinimo lėtėjimu bei kainų kilimu.

Ilgamečiai tyrimai ir patirtis bei praktika parodo, kad CB priskirtas reikalavimas vykdyti stabilių kainų politiką nėra iš piršto laužtas. Pavyzdžiui, ne vienoje ES valstybė infliacijai yra uždėtas „apynasris“- infliacijos lubos, t.y. riba kurios valstybei nevalia peržengti. Ši riba yra skirtinga, bet neviršija 3 proc. Pavyzdžiui ECB yra nustatęs 2 proc. ribą, Austrija- 2,5, Australija- 3 proc. (Leika M. „FINANSŲ SISTEMOS STABILUMAS - CENTRINIO BANKO TIKSLAS”. Pinigų studijos. Nr1. 2008 m.). Kaip matyti, finansų stabilumas net ir CB redaguojamame reikšmingame leidinyje Pinigų studijos, visų pirma, suprantamas, kaip kainų stabilumas. Be to, akivaizdu, kad vieną iš krizės priežasčių- prieš tai sekusią infliaciją gerokai viršijusią 3 proc. normą ( 2004-2,9;… 2008 m.- 8,5 proc.) paskatino pernelyg liberalinis CB požiūris į kainų stabilumą.

Neveltui Rogofas pripažįsta, kad norint užtikrinti kainų stabilumą- būtinas toks bankininkas, kuris infliacijos nemėgtų daugiau, nei kas kitas šalyje. Taip pat infliacijai yra svarbus CB nepriklausomumas. Tai pažymima kitame CB leidinio straipsnyje (Povilaitis B. Centrinių bankų savarankiškumas ir nepriklausomybė. Pinigų studijos. Nr 3,p. 5-12, 1998m. Vilnius).

Ar nemėsgta infliacijos naujasis CB vadovas dr. V. Vasiliauskas? Kadangi iš TV reportažų to nesužinosi, reikia tą klausimą užduoti tiesiogiai. Ir tokia galimybė pasitaikė puikiai VU organizuotoje konferencijoje apie mokesčius ir konkurencingumą. Nors taip ir nesupratau, kas pirmiau- mokesčiai ar konkurencingumas? Į klausimą, kuri užduotis  CB pasiekus finansų stabilumą yra svarbesnė- infliacija ar užimtumas, būsimasis CB vadovas atsakė vienareikšmiškai: Įstatymu yra numatyta, kad CB yra atsakingas už kainų stabilumą, bet kainų stabilumas yra „fikcija”. Nes mūsų valiuta yra „pririšta”. Kainų stabilumas yra vykdančiosios valdžios prerogatyva.  Vadinasi, tame tarpe ir Finansų ministerijos, kuriame būsimasis CB vadovas ilgą laiką dirbo ir turi nemenką būrį bendraminčių. Tuo labiau, kad, būtent, šią konferenciją ir atidarė finansų ministrė I. Šimonytė, mano manymu, perskaičiusi visai neprastą pranešimą, glaustai apibendrinantį platų mokesčių problemų lauką Lietuvoje. Tik valdžios bandymas būti „ mokesčių dizaineriais” paliekant tautai tik troškimą suprasti, kiek bet ne kokie mokesčiai reikalingi, man asmeniškai sukelia Nepasitikėjimo jausmą.

Bet… praėjusio kainų šuolio ( 2004-2008m.) metu, kuris baigėsi katastrofišku nedarbo lygiu ir neįsivaizduojama emigracija, kai 2010 m. keletos mėnesių bėgyje iš Lietuvos išvyko vieno iš 5 didžiausių miestų dydžio žmonių grupė,  CB ir Vyriausybės vadovai vėlgi vienas kitą kaltino dėl infliacijos ir ragino vienas kitą imtis priemonių, kad infliacija būtų sustabdyta. 

Reziumė: infliacija bus. Gal net didelė. Kaip su ja kovoti? Pirmiausiai, būtina, pasak racionaliųjų lūkesčių, žinoti, kokio dydžio ta infliacija bus. Todėl būtina iš anksto jai ruoštis visais trimis lygiais- žmonėms, verslui ir valstybei. Apie tai, jeigu bus įdomu- kitame laiške… Be to, infliacija mažina perkamąją galią, todėl turėtų sumažėti vartojimas ir gamyba. Ir valstybės biudžetas. Tad kas gi mūsų laukia iš tiesų? Tiesa, matyt, vėl turėtų didėti palūkanų norma..

Rodyk draugams


Komentarai (0) | Rašyti komentarą »

Libija: ar smulkus verslas įveiks monopolijas?

2011-04-01
dainiusbutautas

Iš tiesų žmonės Libijoje kovoja ne tik už savo ir artimųjų laisvę reikšti laisvai savo įsitikinimus, už galimybę pilnavertiškai dalyvauti teisingesnio ir socialiai jautresnio krašto kūrime, už tikėjimo sąžinės laisvę, bet ir laisvę savarankiškai vykdyti bet kokią ekonominę veiklą. Ir ne tik vykdyti, bet ir nebūti įskųstam nesąžiningų konkurentų ir nebūti sunaikintam valdžios struktūrų. Tai yra ir šalies interesas, nes smulkus verslininkas neprašo išmaldos, neprašo pašalpos ir daug ko neprašo, bet sėkmingai dirba ir gali pats daug ką duoti artimui, visuomenei ir valstybei.

Šis karas Libijoje yra daug kuo pamokantis. Pirmiausia, tai kova už išgyvenimą tarp bejėgių smulkių verslininkų  bei galingų stambių monopolijų, valdomų kaip ir kai kuriose Europos šalyse tam tikrų klanų ir jų grupių. Kai žmogus yra įspaustas į kampą jis gali daug padaryti ir iškęsti. Todėl ir kyla į kovą už savo prigimtines teises būti oriu ir kilniu žmogumi, dirbti ir užsidirbti pagarbos vertam gyvenimui bei senatvei, būti naudingu ir realizuoti jam suteiktas prigimtines dovanas, kad būtų bent dalinai laimingas.

Iš tiesų ši kova primena ir yra aktuali ne tik Libijoje. Smulkus verslininkas trukdo monopolijoms daugelyje atsilikusių ar besivystančių šalių. Ir ne tik trukdo, bet būna ir pašalinamas iš verslo žaidimo, kad ir dėl to, jog išdrįso naudotis tokiomis pat privilegijomis pelnytai ar nepelnytai neatsiklausęs niekieno leidimo. Ir žmogus turi tokią teisę- kurti savo gyvenimą pagal jam duotus gebėjimus juos nuolat ugdant ir tobulinant.

Kadangi smulkus verslininkas yra vienas pats bejėgis susidoroti su monopolijomis, jam turi būti ateita į pagalbą. Ir šią pagalbą turi suteikti valstybė. Bet ji turi pagalbą suteikti ne smulkiam verslininkui, griežtai reglamentuodama, ką jis turi daryti ir ko neturi, bet daug griežčiau prižiūrėdama monopolistus. Ką dabar ES ir Nato kariuomenė ir stengiasi daryti Libijoje. Tik civilizuotesniame pasaulyje tai turėtų vykti pirmiausiai per mokesčių sistemą, biudžeto lėšų tikslingą ir efektyvų panaudojimą, atlaidesnį kontroliuojančių institucijų požiūrį į smulkų verslininką bei daug kartų griežtesnį požiūrį į stambų monopolistą. Be šios monopolinių struktūrų priežiūros smulkus verslininkas yra pasmerktas ilgai pražūčiai arba lėtai mirčiai, nebent yra visiškai tylus ir abuojus pilietis, visiškai abejingas tam kas vyksta Lietuvoje. Juk net turtingi verslininkai dažnai bijo viešai išsakyti savo nuomonę vienu ar kitu atveju vien dėl to, kad bijo jų verslo sunaikinimo. Ar tai demokratinės valstybės bruožas? 

Gladiatoriai ar sukilėliai?

Tokiais svarbiais gyvenimo momentais neretai prisimename Spartako sukilimą Romoje. Gladiatorius Spartakas suorganizavo sukilimą, kuris baigėsi, tiesa, pralaimėjimu. Nors kiekviena kova atneša savo vaisių. Teisinga kova niekada nebūna bevaisė. Žinoma, būtinas meilės šaltinis, kad teisingumas nepavirstų eilinių sąskaitų suvedinėjimu. Gladiatoriai kovėsi be galimybės išeiti iš kovos lauko, nes tai buvo parduoti į vergiją žmonės, kurie kovėsi uždaroje arenoje. Šią, dažnai nelygią kovą stebėdavo savo malonumui daugybė žiūrovų.

Neįsikišus tarptautinėms pajėgoms ši sukilėlių kova priminė gladiatorių kovą su daug kartų ginkluotesniu ir daug geriau besimaitinančiu priešininku stebint civilizuotam pasauliui lyg spektaklį. Tarptautinės pajėgos tik bent dalinai išlygino užprogramuotą jėgų disbalansą.

Kita vertus, o kas toliau? Ilgą laiką išorinės pajėgos nebus pajėgios išlaikyti pusiausvyros, nes pusiausvyros prielaidos, kaip ir ekonomikoje ar žmoguje, yra daugiau vidinės nei išorinės. Bet ir stebėti iš šalies demokratinis pasaulis lyg ir neturi teisės. Kaip ir neturi teisės primetinėti savo demokratijos modelio neatsižvelgiant į šalies tradicijas, papročius ir kt. Juk ta pati Romos teisė, kurios ištakomis mes didžiuojamės buvo kurta vergovinėje valstybėje, kurioje teisė nebuvo pilnavertiškas institutas. Tuo labiau, kad Viduržemio jūros regionas šalia Tigro ir Eufrato yra civilizacijos židinys. Tad, galbūt, išsilavinęs jaunimas galės sukurti geresnį arba savitą demokratijos modelį, kuris įneštų naujų ir šviežių idėjų civilizuotam, bet išsikvėpusiam pasauliui. Čia man norisi prisiminti Šv. Josemarios žodžius, kad dažnai į santuoką žmonės ateina pasenę kūnų ir siela.

Diskusijos apie įvykius Libijoje aspektai.

Šis karas Libijoje, kaip ir neramumai visame arabų naftos turtingame pasaulyje neabejotinai turi ir turės įtakos infliacijai. Prieš porą dienų vykusioje konferencijoje politikos apžvalgininkas, geopolitikos analitikė ir Užsienio reikalų ministerijos ekspertas analizavo esamą situaciją Libijoje. Analizavo pozityvistiniu ekonominiu metodu- tyrė tai kas yra, esamą situaciją, o ne kas turi būti ( prof. s. Martišius). Kita vertus, politika yra aptarnaujantis visuomenės ir ekonomikos institutas, todėl be požiūrio į perspektyvą ir istoriją yra tarsi atskiriamas nuo kasdienių žmogaus ir verslo poreikių.

Esminiai mano nuomone šios diskusijos aspektai, kad Lietuva nenorom parėmė šią ES ir Nato iniciatyvą, nes viskam reikalingos lėšos. Būtinas vertybinis įsikišimo pagrindas, nors čia pat Ruandos tragedijos metu nukentėję žmonės nuvertinami iki “džiunglių įstatymo”. Jaunoji geopolitikė tiksliai pažymėjo, kad šie įvykiai turės įtakos rinkimams Prancūzijoje, verslo santykiams ir kt. Ir šiais aspektais išeiname iš pozityvistinio tyrimo ribų ir savęs esame priversti paklausti: kokios šių neramumų ir tarptautinio įsikišimo pasekmės,  šis įsikišimas pagreitins įvykių scenarijų ar prailgins, kas valdys šalį toliau, kaip tai paveiks naftos kainas vidutiniu ir ilgu periodu? Diskusijos dalyviams iškilo ir daugiau visai pagrįstų klausimų- ar tarptautinės pajėgos tikrai žino ką daro? Bet nepamėginus įvertinti šios Viduržemio jūros krizės giliau, būtent, ekonominiu ir politiniu, moraliniu aspektu, iš tiesų pakimbame tarsi ore.

Ekonominiai ir politiniai galimi padariniai.

Analitikai ir ekspertai sutaria- brangstanti nafta didina šalių infliaciją. Kadangi dėl infliacijos nuvertėja pinigai, t.y. žmonių pajamos, natūralu, kad artėjančių rinkimų metu piliečiai gali vertai paklausti vyriausybių: ar jos viską ir tinkamai padarė, kad kainos nedidėtų?

Antra, tyrimas parodo, kad brangstanti nafta skirtingai paveiks šalių infliaciją. Todėl ir politiniai padariniai gali būti skirtingi. Ar šalių ekonomikos yra atsparios išorinei importuotai infliacijai ir įvairiems konfliktams (Stiglitzas, 2008m. gegužė) priklauso, būtent, nuo vidinių tarpsektorinių ryšių, kuriems įtakos gali turėti mokesčių dydis ir struktūra, vartojimo tradicijos ir tendencijos, skurdas ir žmonių, verslo bei valstybės institutų žinios, moralinis pagrindas, gebėjimas spręsti ir veikti tikslingai ir nuosekliai, galiausiai, keinsistiniu ar klasikiniu ekonomikos modeliu vadovaujasi ekonominės politikos kūrėjai ir ar ši nuomonė atitinka visuomenės poreikius bei gebėjimus.

Trečia, tyrimas, apimantis 2010 m. kovo- 2011m.  vasario mėn., parodo, kad transporto sektoriaus infliacija yra skirtinga ir šie skirtumai yra kolosalūs. Iš jų kažkodėl ženkliai išsiskiria Islandija, Rumunija, Turkija ir kitos pagrine nedidelės Vidurio Europos bei Baltijos šalys. Ketvirta, tirtu periodu tarpsektoriniai ryšiai yra tvarūs. Penkta, išsiskiria labai aiški rizikos šalių grupė, kuriai Libijos konfliktas ir neramumai naftą eksportuojančiose šalyse gali daugiausiai pakelti infliaciją, vadinasi, ir pakeisti šalies politinę struktūrą. Žinoma, tokiems pasikeitimams būtinos ir kitos sąlygos. Be to, pats karinis konfliktas ir su juo susijusios išlaidos neprisideda prie stabilumo įgyvendinimo. Suprantama, dažnai demokratija atsieina ne pigiai.

Rodyk draugams


Komentarai (0) | Rašyti komentarą »


Verslo banga

Nuorodos


Verslo bangos
BLOGo autoriai


Naujausi įrašai


Archyvas



© 2011 Monitus Bonus :: Palaikymas: Blogas.lt