Verslo banga Atgal į Verslo bangą

Ekonominė apžvalga. Artėjanti “euro-pūga” ir jos šypsenos:):)

2010-12-31
dainiusbutautas

Metų pabaigoje žmogus linkęs sudėlioti taškus, atiduoti skolas, ir nebūtinai pinigines, išskaistinti sielą prieš Šv. Kalėdas…, peržvelgti praėjusius metus, nuveiktus ir nenuveiktus darbus, jeigu pavyksta- išanalizuoti priežastis, pabandyti numatyti ateinančių metų perspektyvas. Paskutinė metų diena, matyt, pagal savo prigimtį ir konstituciją yra linkusi į … į šypsenas, kurios arba išsipildo arba ne. Abraomui ir Mozei išsipildė. Nes jie tikėjo ir buvo atkaklūs iki galo savo pasiryžimuose. Karalius Mindaugas, LDK Gediminas, Vytautas, Jogaila, karalaitis Šv. Kazimieras, V. Kudirka, Pal. J. Matulaitis, Basanavičius ir Zaborskaite ir daugybė Lietuvos sūnų ir dukterų taip pat. Tėvas Pijus rašė, kad Lietuva turi daugybę šventųjų, todėl, perfazuojant, jos žmonių kelias į dangų visuomet atviras.

Airija labai nenorėjo įsivesti euro. Jai, jos žmonėms panorėjo, švelniai tariant, išsukti pirštelius ir … euras buvo įvestas. Niekas nežiūrėjo, kad ši maža valstybė gali pridaryti daug bėdos visai ne tik euro-zonai , bet ir ES. Kodėl?  Pirmiausiai, matyt manyta, kad tokia maža valstybė negali pridaryti bėdos eurozonos ir netgi ES ekonomikai , nes jos pačios ekonomika yra perdaug maža.  Antra, perdaug jau pasitikima tuo euru,  lyg pats paprasčiausias pavadinimas ar netgi piniginė valiuta, kuri išvertus, kiek pamenu, iš slovėnų kalbos reiškia sausrą ir karštą vėją, o žiemą, matyt,- gerą šaltį ir atšiaurias sąlygas. Duok Dieve, kad jos būtų kuo švelnesnės ir kad nenukentėtų mažutėliai.

Airijos ekonomikos gebėjimais vykdyti tvarią perspektyvą suabejojau atlikęs 12 ES šalių BVP ekonometrinius tyrimus, kurie parodo ekonomikos sektorių tvarumą vykdant nuoseklų augimą išreikštą per šių sektorių rizikingumo agreguotą, sudėtinį rodiklį (ARZ- autoriaus rodiklis). Šias dvylika valstybių galima suskirstyti sąlyginai į keturias grupes. Pirmajai gurpei priklauso Airija ir Estija, kurių šis ARZ vidurkis siekia 1,452. ANtrajai grupei iš tirtųjų priklauso Latvija, Lietuva, Lenkija, Portugalija, kurios ARZ vidurkis- 0,424, trečiosios gr. valstybiųVokietijos, Ispanijos, Švedijos ARZ- 0,14 ir ketvirtosios šalių Graikijos, D. Britanijos ir Prancūzijos- 0,053. Skirtumai tarp grupių vidurkių yra gana ryškūs, todėl iš esmės galima pripažinti tokių grupių pagrįstu suskirstymu. Suprantama, detalesnei analizei būtini ir detalesni tyrimai. Nors atlikto tyrimo patikimumas pagal valstybių BVP ekonometrinisu tyrimus siekia nuo 95 iki 100 proc. ir apima 2000-2009 metų laikotarpį, t.y. patys naujausi.

Estijos gebėjimai vykdyti darnią ir tvarią ekonomikos plėtrą yra dar rizikingesni nei Airijos. Vis dėl to net ir jai buvo pasiūlyta įsivesti eurą. Estijos politikai prisiėmė šią atsakomybę, kuri iš tiesų nepareikaLAUS jokios atsakomybės IŠ Estijos politikŲ. Vis tiek visos nesėkmės bus kam NORS nurašytos- Amerikai, godumui, bankams ar dar kam nors. Tiesą sakant, pats buvau abstulbęs šiO tyrimo rezultatais. Tikrai nesitikėjau tokių. Net nežinau, kaiP tokius rezultatus paaiškinti. Galbūt šią riziką sukelia šalies skolinimosi santykis su BVP? Bet šių duomenų neturiu, nes monetarinės politikos neišmanau ir ja kol kas nesidomėjau. Nebent tiek, kiek siejasi su ekonomine ir socialine politika. Taip pat galima pastebėti, kad Airijoje ir Estijoje yra mažiausios, o Prancūzijoje ir Graikijoje didžiausios pajamos iš socialinių įmokų. Bet kitos, pavyzdžiui Švedija, gali socialines išmokas ( investicijas) finansuoti ne tik per socialinį draudimą, bet ir per gyvOntijų pajamų ar kitus mokesčius. Vidutinių ( 2 IR 3) grupių valstybių socialinių įmokų rodikliai persipina. 

Autonomines išlaidas, vadinasi ir autonomines investicijas palaiko pakankamai aukštas mokestinis lygis, tame tarpe ir socialinių įmokų. Tai reiškia, kad ir nuosmukio metu galima vykdyti tvarią socialinę-ekonominę politiką, kuri leidžia neatleisti darbuotojų, užtikrinti pakankamai aukštą privataus ir valstybės išlaidų lygį, didesnes investicijas ir kitas sudėtines BVP dalis. Toks tvarumas atsispindi, netgi ir didesnio nedarbo atveju, kai per socialines investicijas palaikomas gyvybiškai svarbus SOCIALINĖS ekonomikos mechanizmas.

Estija ir infliacija. Kaip žinome, šiuo metu Estijoje infliacija šuoliuoja vėjais ir sukelia visų aplinkinių valstybių infliaciją. Netgi Skandinavijos šalių infliacija pagal prelimanrius tyrimus tampa daugiau priklausoma nuo Estijos, nei anksčiau. Globalėjanti ekonomika daro savo. Tokiomis nedarbo ir infliacijos sąlygomis euro įvedimas Estijai gali sukelti net ne vieną šypseną:):). Man toks troškimas plėsti euro- zoną nepaisant jokių pasekmių primena mūsų finansų ministrės i. Šimonytės paaiškinamuosius 2009 ir 2010 metų Biudžeto raštus- “neigiamų pasekmių nenumatoma“. Ir taškas, ir viskas. Daugiau nei eilutės. Padorioje demokratinėje ir atsakingai teisinėje valstybėje toks požiūris į šalies ir todėl į visų mūsų finansus neturėtų būti toleruojamas. Dar Vl. Jurgutis, kunigas, finansų ministras ir Lito tėvas, rašė, kad paaiškinaieji raštai yra labai svarbūs žmonės ir paties finansų valdytojams. Jeigu jau netgi iš UAB reikalaujama paaiškinamųjų raštų dėl metų biudežto, tai tuo labiau visos be išimties valstybės įstaigos turėtų atsakingiau žiūrėti į šį reikalą.

Ekonomistai pripažįsta, kad norint sėkmingo šalies ekonomikos augimo į ekonominius, vadinasi ir monetarinius, tokius kaip euro įvedimas, sprendimus turi būti žiūrima kaip į investicinius sprendimus. Tai yra- turi būti apskaičiuota laukiama grąža, rizika, alternatyvos ir t.t. Šios gana sudėtingos ir reikšmingos srities specialistai neabejotinai papildytų šį sarašą. Įvedant gi Estijoje eurą, atrodo, kad jo siekiama bet kokiomis priemonėmis ir sąlygomis, netgi itin kenksingomis, net neatsižvelgiant į šalies tradicijas, vertybes, galimas neigiamas pasekmes. Tokios investicijos tikrai pasmerktos žlugti. Tad apie ką galvoja ES ir Estijos aukšti pareidūnai- net galva neišneša.  Vienu džiaugiuosi, kad tarp Baltijos ir kovos už Nepriklausomybę, kuri tik tik prasidėjo, brolių sesių mūsų ekonomika išlieka tvariausios perspektyvos netgi ir krizės sąlygomis, tuo pačiu esu susirūpinęs dėl mūsų sesių, antra, kad galėsime įvertinti Estijos šypsenas su eurošokiu. Tuomet galėsime ir daryti atitinkamas išvadas ir šypsotis iki valiai. 

Džiaugsmingų, ištvermingų ir įžvalgių Naujųjų metų ir iš visos nedidelės širdies sveikinu visus šią dieną gimusius ir atgimusius.

Rodyk draugams


Komentarai (0) | Rašyti komentarą »

Ekonominė apžvalga. JAV ekonomikos bruožai.

2010-12-21
dainiusbutautas

Taip, taip, dar pusmetį atgal taip pat šypsojausi:), kai vieno ekonomikos žurnalo vyr. redaktorius pasiūlė parašyti panašia tema. O vienas žmogus atitarė: “taip, supratau humorą“. Vis dėl to, praėjus ne kuriam laikui, manau, kad šiuo klausimu turėjau pasitarti ir su kitais žmonėmis. Juk užsakymą reikia atlikti:). Vėliau ta tema straipsnį parašė kitas asmuo. Atsisakiau rašyti šį straipsnį, kadangi netgi JAV valstijų ekonomikos, mano galva, turėtų skirtis viena nuo kitos kaip diena nuo nakties. Kur kas mažesnių valstybių ekonomikas, tradicijas, polinkius reikia studijuoti ne mažiau 3-5 metų ( apytiksliai), kad ką nors doro apie jas parašyti. Tuo labiau, kad ir mokesčių sistema atskirose valstijose, kiek pamenu, taip pat skiriasi. Turėtų skirtis vartojimo, ekonomikos sektorių ir BVP struktūra. Prieš kurį laiką vienoje ekonomikos knygoje ” Eureka” knygyne, visuomet aplankau šį knygyną, kai ištinka idėjų badas ir visuomet ką nors nauja aptinku!!, aptikau JAV ekonomikos detalią struktūros ir dinamikos lentelę nuo 1929, t.y. Didžiosios depresijos priešaušrio  iki 2002 metų. Karts nuo karto šią peržiūrinėdamas aptikau įdomias tendencijas ir atlikau kai kuriuos ekonometrinius BVP struktūros priklausomybės apskaičiavimus. Bet apie viską paeiliui.

1. Realaus BVP nuosmukiai minėtu laikotarpiu pastebimi 1933, 1946, 1954, 1958, 1974-1975, 1980, 1982 ir 1991 metais. Tiesa, prieškario duomenys apima tik 1929, 1933 ir 1939 metus, vėliau iki 1970 metų eina kas dveji metai ir nuo šių - pamečiui. Realus BVP atitinkamai sumažėjo 1,4; 11,1; 0,7; 1,0; 0,6 ir 0,4; 0,2; 2,0 ir 0,5 procento.

2. Bendros vidaus investicijos ( be valdžios išlaidų) visais šiais metais taip pat sumažėjo  išskyrus 1946 ir 1974 metus, pastaraisiais net šiek tiek padidėjus. Tuo tarpu vidaus privačiam vartojimui šis realus BVP sumažėjimas neturėjo jokios reikšmės išskyrus 1933 metus, kai nuosmukis palyginti su 1929 metais siekė apie 60 proc. Tuo tarpu investicijos tuo pačiu laikotarpiu sumažėjo apie 10 k., o nusidėvėjimas viršijo investicijas net 4 kartus. Matyt tai ir Keinsas turėjo omenyje, sakydamas kad dėl infliacijos kapitalas gali būti net nebeatkurtas ir pateikė kaip to įrodymą savus paskaičiavimus. Kitais kartais fiksuoto kapitalo nusidėvėjimas (vartojimas) viršijo privačias vidaus investicijas arba buvo joms artimos- 1942, 1944, 1975, 1982, 1991-1992, t.y. praktiškai visuomet karinių konfliktų metais.

3. Infliacija ir užimtumas. Minėtais ekonominio nuosmukio metais išskyrus 1933 m., JAV ekonomikoje vyravo didelė ar labai didelė infliacija. Ir ne kitais po realaus BVP sumažėjimo, o tais pačiais metais. Vadinasi didelė infliacija (virš 3 proc.) visuomet sumažindavo realius BVP duomenis. Pavyzdžiui 1946 m. infliacija siekė 8,3; 1974- 1975 metais 11,0 ir 9,1 proc., 1980 ir 1982- 13,5 ir 6,2, o 1991 - 4,2 proc. Galima pastebėti, kad nuo 1992 metų infliacija JAV ( iki 2002m.) praktiškai neviršijo prognozuojamos 3 proc. ribos( 2000 metais 3,4 proc. infliaciją, matyt, galima vertinti daugiau psichologine. Vis dėl to Amžių Sandūra:)). Tuo tarpu nedarbas ekonominio nuosmukio metais praktiškai su reta išimtimi viršydavo 8 procentus, o 1933 m. siekė net 24,9, o 1939 m.- 17,2 procento. Kaip matyti, realus ekonominis nuosmukis JAV yra visuomet lydimas didelės infliacijos ir didelio nedarbo.

4. Pinigų kiekio M1 augimo tempai ekonominio nuosmukio metu dažniausiai taip pat sulėtėdavo. Toks ekonomikos, infliacijos ir užimtumo elastingumas ( Keinsas) pinigų kiekio ( Marašalas, Vikselis) atžvilgiu bet kurio laikotarpio JAV ekonominei politikai iškelia papildomų apribojimų, nes per didelė priklausomybė nuo paklausos politikos ( pinigų kiekis, valdžios išlaidos, mokestinės lengvatos) neleidžia panaudoti plataus pasiūlos ( A. Smitas ir kt.), bei racionaliųjų lūkesčių ( Felpsas, Kydlandas, Preskotas) ekonominių- socialinių- psichologinių priemonių arsenalo.

5. Kompanijų  sumokėtų pajamų mokesčių apimtys taip pat tiesiogiai susiję su realaus BVP sumažėjimu. Tuo tarpu asmeninių pajamų mokestinės apimtys nėra tokios jautrios ekonominiams nuosmukiams ir net kartais visai netgi nejautrios ir priešingai, patiriant ekonominį nuosmukį šių asmeninių pajamų mokesčių apimtys palyginti su praėjusiais periodais padidėdavo. Kompanijų mažesnius sumokamus mokesčius galima susieti ir su mažesnėmis privačiomis investicijomis, ir su mažesniais mokestiniais tarifais, ypač vadinamos reiganomikos metais, kurios pasekoje jau 1980-1981 metais gerokai išaugo infliacija (11,3 ir 13,5 proc) bei 1982-1982 metais nedarbas nuo 6,1 iki 10,7 proc. bei gerokai sumažėjo bendras įmonių pelnas (kadaise populiarus JAV Makroekonomikos vadovėlis). Beje, gyventojų skaičius netgi realaus ekonominio nuosmukio metais visuomet padidėdavo. O asmeninių pajamų nuolatinį augimą galima susieti su palyginti mažais netiesioginiais mokesčiais.

Kartais susidaro įspūdis, kad mūsų ekonominės politikos kūrėjai stengiasi atkartoti JAV ekonominę politiką. Kaip nėra prasmės dramblio maisto racionio lyginti net ir su judriais gyvūnais, taip ir nėra jokios prasmės perkelti tokios nevienalytės šalies kaip JAV ekonominės politikos į mūsų galvoseną- ne tos tradicijos, kurias vertina ir tas pats Keinsas ir nepataria jų jokiu būdu laužyti. Bet jeigu būti sąžiningais iki galo- tai JAV netiesioginiai mokesčiai, jų proporcija šalies ekonomikoje nėra tokia agresyvi, kaip Lietuvoje, ir nesiekia netgi mokesčių asmeninėms pajamoms lygio. Tai ir leidžia netgi ekonominio nuosmukio metu palaikyti gausų asmeninį vartojimą, todėl realus BVP visais nuosmukio nagrinėtais periodais, išskyrus 1948 pokario metus, sumažėdavo ne daugiau 2 procentų.

Apibendrinus, bet tik tai kas pasakyta, o ne JAV ekonomikos atžvilgiu, matyti, kad norint išvengti ekonominio nuosmukio reikėtų vengti, pirma, aukštos infliacijos ( P. Samuelsonas- iki 3 proc.), antra, pinigų kiekio neproporcingo augimo BVP atžvilgiu (Keinsas), trečia, nepagrįstų mokestinių lengvatų kompanijoms ( berods, Reiganui Frydmano pasiūlytos), ketvirta, sumažinti netiesioginių mokesčių dalį  bendroje mokesčių struktūroje ( dar senovės Kinijoje apie tai buvo svarstoma), kad ji neviršytų 50 proc. ( asmeniniai tyrimai; be Socialinio draudimo įmokų), penkta, skatinti tradicinės ekonomikos bruožus ieškant jos individualių ir autentiškų išskirtinumų kuo plačiausiai panaudojant neišsemiamą pasiūlos ir racionaliųjų lūkesčių arsenalą  protingos makroekonomikos darniose ribose.

Rodyk draugams


Komentarai (0) | Rašyti komentarą »

Ekonominė apžvalga. Nuo kada SEB bankas perėmė Vyriausybės Socialines funkcijas?

2010-12-16
dainiusbutautas

Kaip žinome, Lietuvos socialinę-ekonominę politiką vykdo Vyriausybė, pagal Seimo priimtą strateginę kryptį. Minimalaus atlyginimo didinimas ar mažinimas yra Seimo ir Vyriausybės nustatytos politikos prioritetas. Tad kodėl gi SEB bankas nori perimti Seimo ir Vyriausybės funkcijas ir vykdyti pseudosavarankišką šalies socialinę- ekonominę politiką? Ir tai jau ne pirmas kartas. Prieš dešimtį metų tuo metu Vilniaus banko taip pat vykdyta antisocialinė- antiekonominė politika dalinai prisidėjo prie didelės emigracijos ir itin žalingo visai valstybei taip vadinamo ” protų nutekėjimo” bei prie krizės pagilinimo.

1. Ekonomistai pripažįsta, kad kuo žmogus geriau valgo, tuo jo darbas yra našesnis. Be to, daugiau uždirbantis žmogus turi daugiau laisvo laiko, daugiau skaito, perkasi geresnius drabužius, gali nueiti į teatrą ar kitą kultūrinį renginį, daugiau gilinasi į profesinę, dvasinę sritį ir taip daugiau rūpinasi savo fizine, intelektualine ir dvasine pažanga, todėl pažangesnė tampa ir visa visuomenė. Tam reikalingas atlygis nežeminantis prigimtinio žmogaus orumo. Kuris skatina ir atidžiau rinktis rinkimų į Seimą ar savivaldybes metu. Vadinasi, dėl didenio minimalaus atlygio didėja ir pilietinė branda bei demokratija- neabejotinas šalies pažangos svarbus veiksnys.

2. Galbūt SEB bankas taip rūpinasi ne Lietuvos, o pavyzdžiui Švedijos gerove, nes dalis šalies gyventojų yra priversti emigruoti dėl per menko darbo užmokesčio, menkos perkamosios galios ir dėl to per mažos gamybos ir užimtumo. Gal taip švedai ar kitos valstybės bando realizuoti nerealizuotą viduramžių politiką siekiant užkariauti Baltijos valstybes, nes menkos perkamosios galios valstybę labai nesunku parklupdyti ir nurodinėti, ką ji turi daryti. Tuomet vienas svarbiausių šalies bankų, ne šiaip koks eilinis bankelis, ir pradeda nurodinėti Vyriausybei, ką ši turi daryti, taip po truputį ardant šalies pamatus. Gal tuomet Švedijos ar kita Vyriausybė galėtų sumažinti savo šalies gyventojų minimalų atlyginimą iki mūsų šalies ir taip pabandyti savo piliečių kantrybę?

3. Keinsas pripažįsta, kad norint, kad didėtų investicijos ( polinkis investuoti), pirmiau turi didėti darbo užmokestis ( polinkis vartoti) ir darbo užmokečio augimas ( polinkis pirkti) turi viršyti investicijų augimą. Minimalaus atlyginimo skurdas neleidžia taupyti ir taip atidėti santaupų reikalingų investicijoms ( Benediktas XVI, Enciklika Meilė tiesoje, 44 sk.). Kai mažėja santaupų- didėja palūkanų norma, todėl dalis investicijų nukeliama ateičiai. Keinsas mini, kad darbo užmokestis turi didėti lygia greta su darbo našumu, kuris žymia dalimi priklauso ir nuo investicijų. Todėl nedidinant minimalaus darbo užmokesčio negali didėti ir darbo našumas. Be to, dėl mažo atlygio nukenčia ir perkamoji galia, todėl didėja prekių atsargos, kurios pareikalauja paildomo išlaikymo ir sąnaudų. Empyriniai tyrimai patvirtina- kuo didesnė ES valstybėse infliacija- tuo didesnės prekių atsargos. Mat didėjant infliacijai- mažėja perkamoji galia. Gali pasitvirtinti, kad tokia infliacinė politika daugiau būdinga monopolizuotoms ekonomikoms, kuriose socialinės išlaidos nelaikomos investicijomis didesnei šalies gerovei užtikrinti.

4. Todėl, kai Vyriausybė priima svarbų Socialinės- ekonominės politikos sprendimą didinti minimalų darbo užmokestį, tai kiekvieno banko užduotis skatinti šalies verslininkus protingai reaguoti į šį svarbų žingsnį ir stengtis socialinių ir ekonominių investicių pagalba orientuotis į našesnę gamybą. Minimalaus atlygio didinimo jokiu būdu negalima laikyti vien tik išlaidomis, tai pirmiau yra svarbi ir reikšminga  Socialinė investicija. Investicija, kuri reikšmingai padidintų įmonės konkurencingumą jau duotuoju momentu. 

5. Kas kita, kad labai svarbu parinkti deramą laiką Minimalaus atlyginimo didinimui. Galima pritarti nuomonei, kad siekiant pagerinti Socialinį mikroklimatą valstybėje, sustiprinti žmonių ir verslo Pasitikėjimą dėl Vyriausybės sprendimų pirmiau reikėtų išnaudoti  Neapmokestinamosios atlygio dalies didinimo teikiamas privilegijas ir galimybes. Tiesą sakant, ši dalis ir turėtų siekti Minimalų atlyginimą, jei ne iš karto tai palaipsniui prie tokio lygio einant. Kitu atveju Minimalus atlyginimas tik didins skurdą, o tai neabejotinai prieštarauja Vyriausybės programai.

6. Savo ruožtu jeigu Vyriausybė nežada mažinti skurdo tai ji aiškiai turi paskelbti, kad dėl susidariusios situacijos ji nėra pajėgi vykdyti prisiimtų socialinių- ekonominių įsipareigojimų. Kaip ekonomistai pripažįsta ( Kydlandas, Preskotas), tuomet netgi turėtų padidėti pasitikėjimas Vyriausybe, tiksliau dėl jos sąžiningo prisipažinimo. Sunkmečio laikotarpiu tai būtų racionalus ir logiškas sprendimas.

7. Galimos ir kitos papildomos priemonės siekiant sumažinti skurdą- tai įsipareigojimas padidinti kaskart darbo užmokestį ir visas socialinias investicijas ( pensijas, tėvystės, nedarbo, ligos ir kitas  pašalpas) infliaciniu dydžiu, kai tik šis viršija 2 proc. Toks sprendimas apsaugotų šią Vyriausybę nuo praėjusios Vyriausybės perdėm į didėjantį pinigų kiekį orientuotos ekonomikos spąstų, apie ką jau kadaise perspėjo ir Keinsas ( darbo užmokesčio ir kitų veiksnių elastingumas pinigų kiekio atžvilgiu). Tokia aktyvi monetarinė politika ( augančios valstybės išlaidos, biudžeto deficitas, neefektyvios biudžeto ( … ir svaivaldybių) išlaidos, mokestinės lengvatos ir kt.) tik išbalansuoją ekonomiką ( Vikselis, Maršalas), kurios augimas baigiasi krize ir nedarbu, konkurencingumo sumažėjimu ( Misesas, Hajekas).

Norisi šį glaustą straipsnelį užbaigti optimistine Advento gaida- galbūt taip SEB bankas rūpinasi skatinti Ekumeninį dialogą siekiant pritraukti lietuvius katalikus evangelizuoti protestantiškąją Skandinaviją ir netgi padaryti šiuos labiau mylinčiais ir simpatiškesniais:).

Rodyk draugams


Komentarai (0) | Rašyti komentarą »

ES ekonominė apžvalga: korupcija, mokesčiai ir valstybės biudžetas (2).

2010-12-10
dainiusbutautas

Korupcija, centrinės valdžios (CV) išlaidos ekonomikai ir kapitalo mokesčiai. Šias tris ES valstybių grupes išskiria vienas apibendrinantis reikšmingas bruožas: pirmosios grupės valstybės išsiskiria didele korupcija, santykinais didelėmis CV išlaidomis ekonomikos sektoriui ( vid. 4,93 proc. BVP) bei mažais kapitalo mokesčiais ( išskyrus Maltą, Čekiją ir Lenkiją, kuriose didesni kapitalo mokesčiai, bet ir didelė korupcija bei didelės CV išlaidos ekonomikai). Maži kapitalo mokesčiai, kaip matyti, visų pirma, ir reiškia didelę korupciją, kuri neapsiriboja vien tik gavimu naudos dėl mažų kapitalo ( pelno ir kt. turto) mokesčių, bet ir siekia papildomos naudos dėl CV išlaidų ekonomikos sektoriui, kurios reiškia išimtinai viešuosius pirkimus. Šiuose dažniausiai dalyvauja ir laimi tos pačios didžiųjų miestų bendrovės taip ir toliau sėkmingai gilindamos regioninę ir kitokią atskirtį. Nors kiekviena Vyriausybė skelbia troškimą regioninę, socialinę ir ktią atskirtį suamžinti. Be to, dėl mažų kapitalo mokesčių būtina didinti kitokius- darbo ir vartojimo mokesčius. Didinant darbo mokesčius gi nukenčia smulkus ir vidutinis verslas (SVV), nes stambios įmonės daugiau naudoja kapitalą (gamybos įranga, naujausios technologijos, prekiniai ženklai, nekilnojamas turtas, paskolos ir kt.), o dėl šių menko apmokestinimo įgyja papildomą ne-konkurencinį pranašumą. Kadangi dėl masto ekonomijos stambios įmonės patiria ir mažiau administracinių, darbo, finansinių, mokestinių bei kitų sąnaudų, tai mažo kapitalo apmokestinimo valstybėse SVV įmonėms sąžiningai konkuruoti su nesąžiningomis stambiomis korporacijomis tampa praktiškai neįmanoma.  Didinant vartojimo mokesčius- mažėja perkamoji galia, todėl nukenčia vartojimas, o šiam sumenkus- ir investicijos, ir užimtumas ir biudžeto pajamos. Biudžetas, savo ruožtu, tuomet turi pakelti dvigubą naštą- sumažėja pajamos ir padidėja išmokos, ypatingai nedarbo ir ligos atveju. Krizės akivaizdoje tai tampa ypatingai aktualu ir netgi sunkiai pakeliama.

Antroje valstybių grupėje- vidutinės kapitalo mokesčių pajamos ( vidurkis 7,69 proc. nuo BVP), žemas korupcijos lygis ( KSI vid. 8,29 balo) ir mažos CV iššlaidos ekonomikai ( 2,65 proc. nuo BVP). Tuo tarpu trečiosios grupės valstybėse- didesnės kapitalo mokesčių įplaukos ( 11,8 proc. nuo BVP), didesnė nei antrojoje korupcija (KSI vid. 6,98 balo) ir panašios į antrosios grupės CV išlaidos ekonomikai ( 2,65 proc. nuo BVP).

Atsižvelgiant į pateiktą medžiagą, jeigu norime išgyvendinti korupciją, turime orientuotis į antrąją grupę. Vadinasi kapitalo mokesčiai turi siekti apie 8 proc. nuo BVP ( siekia  3,9), turime sumažinti CV išlaidas  ekonomikai iki 2,5 proc. palyginti su BVP ( siekia 3,5 proc.- tai apie 1 mlrd. litų kurias galima skirti socialinėms reikmėms), ir pasiekti vidutinės antrosios grupės aukštesnį mokestinį lygmenį, kuris siekia apie 42 proc. palyginti su BVP ( dabar 30).

Vakar visai atsitiktinai paėmiau į rankas vieną knygutę padovanotą vieno nuoširdaus žmogaus vardu Juoazpas iš Brazilijos, kuris gimęs kovo 4 dieną, todėl pakrikštytas Kazimieru. Šios knygutės jau pirmajame puslapyje radau žodžius, kurie, matyt, atliepia tam apie ką rašau:

” Šią akimirką grįžtu mintimis į 1978 metų spalio 22 dieną, kai čia, Šventojo Petro aikštėje popiežius Jonas Paulius II pradėjo savo tarnystę. Vis dar ir nuolat skamba ausyse tuomet jo pasakyti žodžiai: “Nebijokite,atidarykite, netgi plačiai atverkite duris Kristui!” Popiežius kalbėjo stipriesiems, pasaulio galingiesiems, kurie bijojo, kad Kristus nesumenktintų jų galios, jeigu Jam leistų įeiti ir suteiktų tikėjimui laisvę. Taip, jis tikrai sumenkintų jų galią: korupcijos viešpatavimą, teisės iškraipymą, savivalę. Tačiau nesumenkintų to, kas priklauso žmogaus laisvei, jo orumui, teisingos visuomenės kūrimui”. Popiežiaus Benedikto XVI homilija pirmųjų iškilmingų Šv.Mišių proga 2005 m. balandžio 24 d.

Rodyk draugams


Komentarai (0) | Rašyti komentarą »

ES ekonominė apžvalga: korupcija, mokesčiai ir valstybės biudžetas (1).

2010-12-09
dainiusbutautas

Apie korupciją yra parašyta daug: korupcija skatina kontrabandą, naikina konkurencingumą, didina emigraciją. Manoma, kad Graikijos krizę taip pat maitina kyšiai ( www.forex.lt, 2010-05-04 08:50), nes dėl korupcijos didėja šios valstybės skola, o korupcijos mastai siekia net 8 proc. BVP, kai biudežto deficitas siekia “tik” 6,5 proc. Kai kurie vertinimai yra gana prieštaringi, pvz. pripažįstama, kad panaikinus pelno mokestį korupcijos sumažėtų (Pelno mokestis skatina korupciją, 2001 11 29, Verslo žinios, Nr. 215, 3p., nuomonės). Teigiama, kad korupcija, kaip ir neefektyvus biudžeto valdymas padidina mokesčius 5-15 procentų, o gal ir daugiau. 

Korupcija ( lot. corruptio- gadinimas, papirkimas)- piktaundžiavimas patikėta galia siekiant asmeninės naudos ( Wikipedia). Ir ištiesų, korupcija- tai darbo, kapitalo ir finansų rinkų gadinimas, ko pasekoje jos, kaip ir krizės atveju, išsibalansuoja. Todėl galima sutikti su nuomone, kad korupcija yra viena iš ekonominių krizių priežastis. Čia dėl kompetencijos stokos nenagrinėsiu, psichologinių korupcijos ir krizės priežasčių, kurių šaknis gali būti ir ta pati- žmogaus sielos ir kūno galių menkumas, kurios dėl šviesos, meilės ir susivaldymo stokos “neprasimuša” į aukštesnį, visų pirma sielos lygmenį.

ES apimtimi suskirsčiau valstybes į tris grupes. Pirmajai pirklauso Graikija, Vengrija, Estija, Latvija, Lietuva, Rumunija, Bulgarija, Slovakija, Slovėnija, Čekija, Lenkija ir Malta (12). Antrajai grupei: Švedija, Austrija, Suomija, Olandija, Portugalija, Airija, Vokietija, Danija (8), trečiajai- Prancūzija, Liuksemburgas, Belgija, D.Britanija, Ispanija, Italija, Kipras, Norvegija (8). Suskirstymas nėra galutinis ir tobulas, bet remiasi vienu vieninteliu apskaičiavimu- skirtumu tarp kapitalo mokesčių ( proc. nuo BVP) ir centrinės valdžios (CV) išlaidų ekonomikai ( proc. nuo BVP) aritmetinio skirtumo. Šis skirtumas, kaip pamatysime, nėra taip jau atsitiktinis ir nieko nereiškiantis:). Šias grupes vienija ir kiti nemenki skirtumai ir kai kurie panašumai.

1. Kapitalo mok. minus CV išlaidos ekonomikai (2008m.). Pirmoje grupėje šis vidutinis dydis (AVERAGE) siekia 1,26 proc. BVP, antroje- 4,9, o trečioje- 9,15. Kaip matyti tokio suskirstymo rezultatas yra akivaizdus- visų trijų grupių vidutinė suma yra ryškiai kitokia, nei kitų grupių. Todėl galima preliminariai pripažinti, kad toks suskirstymas nėra atsitktinis bei yra tinkamas tolimesnei analizei. Taip pat svarbu suprasti ar toks grupavimas leidžia atpažinti tokias tendencijas, kurių pagalba galima padaryti tam tikras veiksmingas išvadas. Tiesa, pirmajai grupei Čekija ir Malta priskirtos papildomai dėl žemo KSI indekso, nes šiose valstybės pakankamai aukšti kapitalo mokesčiai, bet didelės ir CV santykinės išlaidos ekonomikai. Šias grupes išskiria dar tai, kad pirmojoje grupėje mokesčių perskirs- tymas per biudžetą vidutiniškai siekia 33,8 proc., antroje grupėje- 42,34, trečioje- 40,93 proc. Kaip matyti, pirmoji grupė ryškiausiai išsiskiria mažais mokesčiais bendrąja prasme, mažais kapitalo mokesčiais ir santykinai didelėmis CV išlaidomis ekonomikai.  Trečiojoje grupėje mažesnį vidutinį mokesčių perskirstymo per biudžetą rodiklį nulėmė mažesnė mokestinė našta Liuksemburge, D. Britanijoje, Ispanijoje ir Kipre. Bet šių valstybių kapitalo mokesčių įplaukos palyginti su BVP yra didesnės nei antrojoje grupėje ir viršija 10 proc., nors CV išlaidos ekonomikai palyginti su BVP yra panašaus dydžio ( išsiskiria Airija ir Cipras, kuriose šios CV išlaidos didesnės, nei kitų šių grupių valstybių).

2. Korupcija. I gr. vidutinis korupcijos suvokimo indeksas (KSI) siekia 5,06 balo, antroje- 8,29, trečioje- 6,98. Kaip žinoma, kuo aukštesnis KSI indeksas, tuo mažesnė korupcija, ir kuo mažesnis indeksas- tuo korupcija didesnė. Pirmosios gr. žemas indeksas reiškia, kad šiai grupei priskirtų valstybių aplinka, terpė yra linkusi į korupciją. Iš šių valstybių tarpo galima išskirti Estiją ir Slovėniją, kurių KSI siekia apie 7 balus, o kitų valstybių nuo 3,6 (Bulgarija) iki 5,8 (Malta). Ir čia galima pastebėti, kad antrojoje grupėje mažiausia korupcija ir didžiausia mokestinė našta, trečiojoje grupėje- mažesnė mokestinė našta ir didesnė korupcija, pirmojoje- mažiausia bendra mokestinė našta ir didžiausia korupcija ( išskyrus Čekiją ir Slovėniją). Taip reikšmingai ir faktiškai paneigiama  nuomonė, kad kuo didesni mokesčiai, tuo didesnė yra korupcija. Kaip tik priešingai įtvirtinama nuomonė, kad kuo mažesni mokesčiai, tuo didesnė yra korupcija. Be to, vėliau pamatysime, kad kuo mažesnė bendra mokestinė našta valstybėje, tuo šios valstybės Vyriausybių troškimas kuo daugiau kištis į ekonomiką netgi ne netiesiogiai, o labai netgi tiesioginiu būdu. Tai rodo, kad mažų valstybių Vyriausybės išgyvena Napoleono sindromą, kai savo “mažą svorį”, arba jeigu norite socialinį, intelektinį kapitalą, stengiasi kompensuoti didesnėmis medžiaginėmis vertybėmis.

Rodyk draugams


Komentarai (0) | Rašyti komentarą »


Verslo banga

Nuorodos


Verslo bangos
BLOGo autoriai


Naujausi įrašai


Archyvas



© 2011 Monitus Bonus :: Palaikymas: Blogas.lt