Verslo banga Atgal į Verslo bangą

Ekonominė apžvalga: ką galėtų reikšti dabar minimalaus atlyginimo didinimas?

2010-11-29
dainiusbutautas

Pirma, kuo didesnės žmogaus pajamos, tuo didesnės ir jo išlaidos. Už gautas pajamas perkamos prekės, o jei dalis lėšų sutaupoma ir ši dalis taupoma banke- didėja lėšos reikalingos investicijoms. Kadangi pinigai taip pat yra tarsi prekė, jiems galioja pasiūlos- paklausos dėsnis: kuo daugiau bankuose pinigų, tuo turėtų būti mažesnė palūkanų norma. Kuri dar priklauso ir nuo įvairių rizikos faktorių, pavyzdžiui infliacijos, karo, ekonomikos pakilimo ar nuosmukio. Matyt, toks ekonomikos vystymo pobūdis yra visiškai realus.

Antra, darbo užmokestis yra sudedamoji kainos dalis, tad kuo darbo užmokestis yra didesnis, tuo ir kaina turėtų būti didesnė. Bet darbo užmokesčio dydis dar nereiškia, kad pradeda įsivyrauti nepageidautinos infliacijos procesas, kai infliacija viršija 2,5-3 procentus. Infliacija priklauso ne nuo darbo užmokesčio dydžio, bet nuo jo pokyčio. Trečia, jei didinamas minimalus darbo užmokestis būtina surasti atsverties galimybių, kad kainos nepadidėtų. Kitaip deramo atlygio už darbą padidėjimas gali pasitarnauti, kaip, matyt, tikimasi,  ne didesnei, bet mažesnei jo gerovei. Mat padidėjusios kainos gali persverti padidėjusį minimalų darbo užmokestį (MDU). Ketvirta,  kad taip neatsitiktų ir išties geras darbas nepablogintų ir taip sunkios skurstančių padėties, o kad uždirbantis tik MDU skursta- tarsi savaime suprantama, būtina didinti įmonės darbo našumą (Keinsas). Tuomet kainos dėl MDU padidinimo gali ir nedidėti. Suprantama, kad daugiau uždirbantis žmogus yra suinteresuotas ir našiau dirbti. Be to, geresnį maistą naudojantis ir pilnavertį poilsį įgyvendinantis žmogus - tai natūralu- išties gali ir daugiau nuveikti. Nors monopolizuotoje, sąmoningai nenaudoju žodžio oligopolijos, kuris ne visiems yra suprantamas, ekonomikoje darbo našumo augimas yra taip pat sąmoningai ribojamas kainų augimo. Penkta, Pramoninkų konfederacijos Ekonomikos ir finansų departamento direktorius S. Besagirskas pripažįsta, kad MDU padidinimas gali pabloginti eksportuojančių įmonių padėtį, nes eksporto kontraktai jau sudaryti, o į jų kainą MDU padidinimas nėra įtrauktas. Tiesa, čia pat pripažino, kad eksportuojančių įmonių žmonių atlyginimai yrakur kas didesni nei MDU. Todėl, pasak S. Besagirsko, MDU padidinimas gali pabloginti tik smulkaus verslo padėtį.

Kadangi darbo užmokestis mokamas praėjus darbo mėnesiui, tai lyg tai žmogus pirmiau turėtų išleisti savo avansinę darbo užmokesčio dalį, o iš padidėjusios apyvartos galima būtų sumokėti ir likusią algos dalį, su sąlyga, kad avansinė dalies kartelė būtų pakankamai aukšta. Bet toks matymas yra daugiau makroekonominio pobūdžio, o mąstant mikroekonomiškai, t.y. iš verslininko pozicijų, aišku, kad didinant MDU didės ir darbo užmokesčio fondas, kuris gali viršyti tuometines įmonės galimybes. Norint įmonei išlikti savininkas, nepadidėjus įmonių apyvartai ir pelningumui, gali imtis ne visai adekvačių priemonių. Tokia įmonės savininko logika yra suprantama, todėl S. Besagirskas ir mano, kad dalis darbo užmokesčio gali būti išmokama “vokelyje“. Vadinasi, MDU galima padididinti tokiu būdu, kad nepadidėtų bendras įmonės darbo užmokesčio fondas.

Kad atsigaunančių verslininkų iniciatyvų nenuslopinti MDU didinimas, šį reikia papildyti ir taip pat padidinti Neapmokestinamąjį darbo užmokesio, pajamų minimimumą. Kitaip MDU didinimas neturės tokio efekto, kaip tikimasi, t.y. perkamoji galia nepadidės tiek, kad būtų galima tikėtis, kaip teko skaityti, užimtumo padidėjimo.

Vis dėl to šiame procese man kažkas nepatinka nuo pat pradžios. Pirma, ekonomikos nuosmukio metu MDU didinimas gali sukelti papildomą pesimizmo bangą, o mūsuose ir kaimynų šalyse perteklinė emocinio pakilimo ir pesimistinio nuosmukio ciklo amplitudė yra pakankamai ryškiai išreikšta. Todėl reikia itin atsakingai pasverti kiekvieną net ir iš pradžių gerai atrodantį  žingsnį. Antra, man kažkodėl atrodo, kad šia žinia dėl MDU didinimo mažai kas patikės, bet lūkesčiai bus sukelti. Jeigu šis tikslas, MDU didinimas, nebus pasiektas, žmonių lūkesčiai gali dar daugiau išsibalansuoti. O juk šis lūkesčių disbalansas, mano manymu, ir buvo viena iš sausio įvykių priežasčių. Trečia, keista ir tai, kad pramoninkai staiga pradėjo suvokti didesnio MDU svarbą. Jeigu taip stengiamasi privilioti žmones dirbti- tai sveikintinas žingsnis, bet ne mažiau svarbu neleisti infliacijai vėl įsibėgėti. Mat dabartinis ekonominis nuosmukis ir yra ankstesnės infliacijos, t.y. pasiūlos arba konkurencingumo trūkumo, pasekmė.

Todėl daug svarbiau yra priimti nuostatą, kad infliaciniu dydžiu turėtų būti kompensuojamas ne tik darbo užmokestis nesiekiantis vidutinio, bet ir visos socialinės investicijos į žmogų: pensijos, tėvystės, nedarbo, ligos ir kitos socialinės išmokos. Keista, kad baudoms tokia teisinė nuostata yra taikoma, o darbo užmokesčiui ir socialinėms investicijoms ne.

Be to, norint pasiekti didesnio MDU didinimo efekto, reiktų smulkų ir vidutinį verslą, daugiausiai suinteresuotą darbo vietų didinimu, kol įsibėgės žmonių perkamosios galios smagratis atleisti nuo bet kokių baudų, sąskaitų areštų, delspinigių ir panašiai. T.y. žmonių perteklinio pesimizmo ir ekonomikos nuosmukio metu tapti smulkaus ir vidutinio verslo tik patarėjais, o ne baudėjais. Šių ir kitų ne mažiau svarbių pageidautinų principų neįgyvendinus ši iš principo labai reikalinga ir gera idėja gali būti net kuriam laikui sužlugdyta. Aišku, politikai galės visuomet pasiteisinti- mes darėm. Bet ar yra realu, kad Seimas priims šį įstatymą dėl labai reikalingo MDU didinimo, o verslas su nesumenkusisu entuziazmu sutiks didinti MDU- abejonė išlieka.

Matyt, ne ką prastesnis būdas Vyriausybei prisidėti prie užimtumo didinimo-  efektyviau valdyti biudžeto išlaidas bei leisti kur kas platesniam smulkaus ir vidutinio verslo atstovų ratui dalyvauti viešuosiuose prikimuose, riboti  įmonių dalyvavimą viešuosiuose pirkimuose (VP) 1- 2 kartais per metus arba tam tikra vidutine VP išleidžiama suma virš kurios įmonės turėtų būti papildomai apmokestinamos.

Rodyk draugams


Komentarai (0) | Rašyti komentarą »

Ekonominė apžvalga. Ir vėl kainos didėja- kodėl?

2010-11-19
dainiusbutautas

Metinė 2010 metų spalio mėn. infliacija ( VKI) siekia 2,7 proc., o mėnesinė- 0,5 proc. Daug tai, ar mažai, gerai tai, ar ne taip gerai? Galima sutikti dvi nuomones, kad infliacija būtina, kad skatintų gamybą ir pardavimus, kiti ekonomistai pripažįsta, kad dėl infliacijos ekonomikos tempai gali sulėtėti (P. Samuelsonas) ar, kaip dabar madinga sakyti, įgauti neigiamą kryptį. Be Lietuvoje 2002 ir 2003 metų avyzdys parodo, kad ekonomika gali sėkmingai augti ir deflaicijos sąlygomis.

Spalio mėnesį  1998-2010 metais dažniausiai vyrauja infliaciniai procesai, o spalio mėnesinė defliacija paskutinį kartą užfiksuota 1999 m. ir siekė minus 0,7 proc., 2003-2004m.- po plius 0,1 proc.  Tuo tarpu rugsėjo mėnesį dažni ir defliaciniai procesai: iš 13 metų 5 kartus rugsėjo mėn. vyravo defliacinės tendencijos. Šių metų rugsėjo ir spalio mėnesinė infliacija viršija 1998-2010 m. vidutinę aritmetinę infliaciją. Kokios to priežastys?

Šių metų spalio mėn. pagrinde brango maistas ir nealk. gėrimai- 1proc., drabužiai ir avalynė- 2,6 proc., komunalinės paslaugos- 1,1 proc., t.y. grupės praktiškai turinčios didžiausią svorį tarp visų prekių ir paslaugų grupių ( 43,535 proc.), o iš viso kainos per mėnesį padidėjo  - 7, sumažėjo- 5 prekių ir paslaugų grupėse. Tuo tarpu ekonomikos piko 2008 metais spalio mėnesio infliacija siekė 1 proc., maistas brango 0,9 ( -0,1) proc. ,  apranga ir avalynė- 2,1 ( -0,5) proc., komunalinės paslaugos- 5,2 ( +4,1)proc. ( 2009 m. spalio mėn atpigo 4,7 proc.). Kaip matyti, maistas ir apranga bei avalynė šiais nuosmukio metais spalio mėn. brango daugiau, nei ekonomikos pakilimo metais. Statistikos departamentas (SD) skelbia, kad maisto brangimui turėjo didžiausios reikšmės duonos, pieno, kavos, arbatos, sviesto, aliejaus, cukraus ir saldumynų brangimas, t.y. brangimui galimai turėjo reikšmės arba prastas derlius, t.y. jo trūkumas, arba pasiūlos užlaikymas tikintis brangimo. Pagal spaudoje vyraujančius pranešimus galima pripažinti, kad iš tiesų šiais metais užderėjo prastas derlius. Nors tokiam apibendinimui reikalinga ir gilesnė analizė. Tuo tarpu šių metų aprangos ir avalynės brangimui 4,5 proc. ir 2,8 proc. lyg tai ir galėjo turėti reikšmės medvilnės prastas derlius. Tuo tarpu komunalinių paslaugų kainas reguliuoja valstybė, tad iš esmės nuo jos politinės valios ir priklauso kainų pokyčiai šioje srityje, kuriai dar kažkiek turi reikšmės kainų apskaičiavimo metodikos ekvilibristika ir žaliavų kainų pokyčiai. Tad galima susidaryti nuomonę, kad kainos didėja dėl didelio nederliaus, t.y. pasiūlos, ir valstybės kainų politikos.

Bet ar taip viskas paprasta?! Juk pasiūlos kainai turi reikšmės ir darbo užmokestis bei jo pokyčiai, darbo našumas, mokesčiai, ypač vartojimo ( PVM, akcizai) valstybei ir kt. 2010 m. II ketv. bruto darbo užmokestis didėjo ( 1,2 proc.) kur kas lėčiau nei 2008 m. II ketvirtį ( 4 proc.). Įmonėse gausios investicijos į gamybos technologijas ekonominio pakilimo metu taip pat turi skatinti darbo našumą. O kalbos apie naftos ir benzino apie bent jau tiesioginę reikšmę infliacijai gali pasirodyti kiek perdėtos. Taip pat suprantama, kad mažėjantis darbo užmokestis negali paskatinti našiau dirbti.

Šalia pasiūlos reikia įvertinti ir paklausos aspektus. Kai užimtumas yra katastrofiškai, darbo užmokestis šiek tiek sumažėjęs, o dėl to ir žmonių pajamų perkamasis pajėgumas, kainos brangimui paklausos aspektu lyg tai nėra pagrindo.  Net jeigu brangtų žaliavos, bet  žmogus turėtų tik 100 litų, tai jis tik tiek ir galėtų išleisti. Ir jeigu vienos prekės pabrangtų, tai kitos turėtų atpigti, kad bendra išlaidų suma neviršytų to 100 litų. Bet tuomet bendras kainų lygis nedidėtų. Todėl, net jeigu ir būtų pagrindo dėl padidėjusios savikainos branginti produkciją, sumenkusi paklausa to neleistų daryti. Bet kainos vis dėl to didėja. Ir tam gali reikšmės turėti pinigų ir biudžeto politika. Mat ekonomikos pakilimo metu susikapupęs pinigų kiekis, nors kiek  ir sumenkęs, vis dėl to liko neadekvatus šiai ekonominai padėčiai. T.y. norint užtikrinti kainų stabilumą CB turėt imtis restrikcinės, jeigu teisingai išsireiškaiu, nes nesu šios srities specialistas, politikos- arba didinti palūkanų normą, arba griežtinti kitus reikalavimus bankams. Bet nei viena, nei kita ekonominio sunkmečio sąlygomis nėra, matyt, realu. Nebent šios priemonės derėtų su Vyriausybės ir savivaldybių konkurencingumo skatinimo politika.

Didesnis konkurencingumas, t.y. pasiūlos didinimas, būtent, ir galėtų sutrukdyti kainų augimui. Didėjant įmonių skaičiui prekiaujančių ar gaminančių tą pačią ar pakaičią produkciją ar paslaugas kainos neturėtų didėti. Sakysite, kad dėl to derliaus nepadaugės? Bet kiek dirvonuojančių laukų yra Lietuvoje ir visame pasaulyje?! O aprangos ir avalynės sektoriaus 100-500 proc. antkainiai tikrai galėtų amortizuoti kelių ar net keliolikos ir net keliasdešimties procentų žaliavos brangimą.

P.Samuelsonas pripažįsta, kad infliacijos tempai neturėtų viršyti 3 proc. ribos, nes po to ją sunku sustabdyti. Tuo labiau, kad, būtent, nuo šios 3 proc. infliacijos ribos pradeda brangti tie produktai ir paslaugos, kurias naudoja neturtingiausi ir pažeidžiadžiamiausi žmonės. Ir kuo jų daugiau, tuo infliacija yra didesnė, o tokios skurstančių šalies ekonomika tampa rizikingesnė ir daugiau pažeidžiama įvairiems skersvėjams. Be to, brangstant prekėms ir paslugoms vis mažiau jų galima įpirkti, todėl mažėja jų gamyba ir mokesčių įplaukos į biudžetą. Bet pasaulyje tiek prispausdinta pinigų, kad sunku įsivaizduoti, kad kainos dar šalia ir prastenio derliaus galėtų mažėti. Todėl būtina numatyti mechanizmus, kai išeiti iš šios pinigų pertekliaus zonos. Arba tai gali atlikti žmogui nepavaldžios gamtos jėgos nepageidautinų reiškinių pavidalu. Iš tiesų, darnus, sąžiningą konkurenciją skatinantis ekonomikos vystymas sukelia kur kas mažesnę riziką ir suteikia daugiau galimybių augti bei tobulėti žmogui ir visuomenei. Pripažįstama, kad nuo kievieno žmogaus tobulėjimo pastangų gali tobulėti ir visuomenė. Jeigu iš žmogaus atimama Viltis dėl geresnio gyvenimo tikimybės, jo , o dėl to visos visuomenės tobulėjimas, arba kaip dabar vadinama pažanga, sustabdoma.

Todėl būtina sugrąžinti žmogui Viltį, kuri teigia jėgos veikti, paremtą Tikėjimu transcendencija (Enciklika Meilė tiesoje) ir Pasitikėjimą dėl socialinių- ekonominių politikos kūrėjų sprendimų efektyvumo ir tikslingumo.

Rodyk draugams


Komentarai (0) | Rašyti komentarą »

Tapatybės paieškos TS- LKD konferencijoje- tarp ekonomikos, saugumo ir veiklaus Tikėjimo darbų.

2010-11-19
dainiusbutautas

Šiandien dalyvavau TS- LKD konferencijoje skirtoje išgryninti naujos partijos tapatybę ir vertybes. Buvo įdomu paklausyti. Kadangi ir žmonėms, ir verslui svarbu žinoti, ko tikėtis per ir  daugiau po savivaldos rinkimų nutariau pasidalinti naujausiais įspūdžiais.

Galima sutikti su P. Saudargo nuomone, kad artėjantys savivaldos rinkimai parodys, ko vertas šis partijų  konglomeratas susidedantis iš konservatorių, krikščionių demokratų, tautininkų, politinių kalinių bei tremtinių prieš pora metų nutaręs sujungti pajėgas bendrai kovai pirmiausiai politiniame fronte.

Bet apie viską paeiliui. Iš Premjero A. Kubiliaus žodžių supratau, kad naujos partijos tapatybę ir vertybes turėtų padėti suformuoti korupcijos skandalų išvengimas, sumažinimas išlaidų neapskaitomai parlamentinei veiklai ir premjero reprezentacijai, didelės ir  sudėtingos krizės naštos paskirstymas sąžiningai ir solidariai. Sąžiningai- tai atvirai kalbantis su žmonėmis kas jų laukia, o solidariai- kad krizės naštą turi nešti daugiau panešti galintys. Vadinasi, galima artimiausiu metu tikėtis progresinių mokesčių įvedimo:)  Premjeras pripažino, kad, matyt, tapatybei išgryninti reikia stabtelėti, įkvėpti oro ir nebūtinai baltarusiško. Tai turėtų padėti ne tik vidaus, bet ir užsienio politikos srityje padėti suformuoti, vėl gi, matyt, nes juk diskusija tam ir skirta, tapatybės gaires. Ir ne tik jas  suformuoti, bet ir padėti Moldavijai, Ukrainai ir Baltarusijai atlikti namų darbus. Ką gi, nauja, o iš tiesų tradiciška Baltijos- Juodosios jūros regiono tapatybė visai turėtų būti įdomi ne tik ES, bet ir visam Euroazijos žemynui. O gal ir daugiau..

Tapatybę, pasak Premjero, turėtų padėti išgryninti energetinis saugumas bei politikos ekonomizavimas, nes be ekonomikos negali būti ir žmogaus. Todėl žmogus savo tapatybę turi paaukoti mūsų tapatybei. Lietuviams, kaip skaičiau, yra būdinga, kad savo gali paaukoti vardan mes. Tiesą sakant, gerb. Premjere, tikrai nesuprantu, kaip galima savo aiškią tapatybę aukoti vardan neaiškios, o tik pradedamos formuoti. Kaip tik priešingai, manau, kad Jūs ir visa Jūsų vadovaujama partija turi savo tapatybę paaukoti vardan manosios. Kodėl? Pirma, juk valdžia tarnauja žmonėms. Antra, kalbate, kad Jums svarbu, kad žmogus išliktų orus, kad galėtų augti, kurti ir tobulėti bei taip prisidėti prie visuomenės pažangos.  Trečia, mano nuomone partijos atitrūko nuo žmonių, t.y. nuo realybės, todėl prisirišti prie tokios ore sklandančios tapatybės, kuri “nevaikšto žeme” nevisai būtų protinga.  Partijų, Seimo ir Vyriausybės reitingai tai patvirtina, o jaunimas tokiai tapatybei pritaria kojomis.

Premjero pamąstymų užbaigos mintys, o tiksliau klausimai, matyt, vėlgi skirti ne tik mums, bet ir jo vadovaujamai partijai: -ką turime daryti, kad atstatytume žmogaus orumą?, ką turime daryti, kad šeima ir visuomenė daugiau pasitikėtų savimi ir padėtų Vyriausybei?, ką turime daryti, kad patikėtume sėkme? Todėl būtina grįžti prie esminio Tikėjimo, jeigu esame kur nors pasimetę.  

V. Stundys mano, kad tapatybę suformuti padės politinė galia, besiblaškanti tarp liberalizmo ir krikdemiškumo. Taip pat socialinį jautrumą ir solidarumą įtvirtinančios priemonės. Žinoma, be įtampos čia neapsieisi. Prie tapatybės formavimo turėtų prisidėti krikdemiškos vertybės bei konservatoriškos idėjos bei nuostatos. Tiesą sakant, žinau, kad konservatoriškos idėjos ir nuostatos yra, jei neklystu, Tradicija, Šeima ir Nuosavybė, o kokias vertybes p. V. Stundys laiko krikdemiškomis tai būtų šaunu išgirsti. Tuomet ir būtų galima padiskutuoti. Pripažįsta, kad 4 partijų blokas neturi savo tapatybės, todėl pralaimi visuomenės akyse, o per 20 metų jos neturėjimas ir nebandymas jos pradžiai bent suformuluoti ir privedė prie dabartinės krizės. Be to, visuomenės galių formavimas, jos solidarumo bei vidutinio sluoksnio skatinimas ir turėtų padėti susiformuoti būtiniems tapatybės bruožams. Gražu! Gal, p. V. Stundy, galėčiau pasiūlyti veiksmų planą kaip tai padaryti? Jeigu priimate mano pasiūlymą, taip prisidėtumėte prie mano žmogiškojo orumo įtvirtinimo:). Juokauju, nepriimkite rimtai…

P. Saudargas mano, kad tapatybė be Vilties ir Tikėjimo yra tuščias reikalas. Kaip ir abeji kalbėjusieji mano, kad ES yra mūsų tapatybės namai. Žionte, ačiū, kažkodėl ne visai norisi tokių ypatybių. Gal geriau kurkime, kad ir pamažu, bet savo TAPATYBĘ, tradicija ir šeima, nuosavybe paremta. Susirimavo. Kadangi mums tai jau būdinga, kažkodėl manau, kad tokį tobulėjimo kelią Lietuvos žmonės palaikytų. Jeigu tame kelyje iš tiesų galėtų atrasti ir save.

Galima sutikti su P. Saudargo pastabomis, kad prie tapatybės formavimo tikrai neprisideda partijos Priežiūros komiteto, kaip senais gerais laikais, galutinis sprendimas, noras iš plieno ” nukaldinti tapatybę” , kuri labai jau gretinasi su Pauliaus valinga atsakomybe

Svarbu suprasti, kokia šios konferencijos galima reikšmė žmonėms, visuomenei, verslui, valstybei? Kitaip tapatybės paieškos ir liks tik paieškomis. Suprantama, gerai kai žmonės ieško. Dar svarbiau, kad nebandoma sukalti kažkokią naują tapatybę, o tik suprasti, kokia ji per amžius susiformavusi jau yra. Ją tik reikia suvokti ir išryškinti. Nemanau, kad mums reikia kažkokios naujos tapatybės. Kaip sakoma, geriau žvirblis saujoje, nei erelis danguje. Turime labai aiškiai istorijos tėkmėje susiformavusią tapatybę, nemanau, kad kažkas gali būti aukščiau už milijonų žmonių indėlį į jos formavimąsi. Todėl bandymai ” nukalti naują geriau virtualų lietuvį” man primena itin skaudų ir netgi sakyčiau žiaurų Stalino ar Brežnevo sovietinio žmogaus ” sulydymą” iš visiško paklusnumo, savo nuomonės ir savojo aš neturėjimo, baimės ir nemeilės nei sau, nei kitiems. Nesu tikras, bet ar ne apie tokios tapatybės formavimą ir buvo kalbama. Ačiū, pasilikite tokias iliuzijas sau. Aišku, gal kas ir užkibs už tokio kabliuko, bet ar ilgam?

Verslui ir ekonomikai tai svarbu tiek, kad viskas kol kas liks po senovei: ir troleibusai važiuos, ir kviečius lietuviai augins, ir duoną keps. Žmonės įsimylės, eis į pasimatymus, tuoksis ir ves ir gimdys vaikus. Tiesiog- bus savimi.

Rodyk draugams


Komentarai (0) | Rašyti komentarą »

Lietuvos Vizija ir Misija, tikslai ir uždaviniai: e) emigracija(7).

2010-11-05
dainiusbutautas

Emigracija, matyt, yra viena opiausių Lietuvos ir ne tik problemų. Apie šį laikino ar su visam išvykimo procesą internete galima rasti kokios tik nori informacijos. Tiesą sakant tai nelabai dėkinga tema. Nes tai tema, kuri skatina atsigręžti į save arba bėgti nuo savęs. Pirmu atveju pradedamos šalinti emigraciją sukėlusios priežastys, bet tai skausminga, antru atveju bėgama nuo šios problemos emigraciją paliekant laisvos rinkos, o iš tiesų nieko neveikimo ar kitų priežasių pateisinimui.

Dažniausiai tarp emigracijos priežasčių minimos ekonominės, finansinės, politinės problemos. Tarp ekonominių ir finansinių minimi atlyginimų skirtumai, nedarbas, tarp socialinių- gyvenimo trukmė, išsilavinimas, svarbus demografinis rodiklis.  

Ekonominis, finansinis veiksnys. Jeigu tai svarbu, tai kodėl iš Latvijos ir Estijos emigruojama daug mažiau?- teisingai pastebi analitikai. Suprantama, aukštesnis darbo užmokestis svetur vilioja, bet ten brangesnis pragyvenimas, nors kai kurie maisto produktai užsienyje kažkodėl kainuoja mažiau nei Lietuvoje. Vis dėl to manyčiau, kad šie veiksniai nėra lemiantys, o tiesiog svarbūs, kaip išgyvenimo, tiesiog egzistencinis išlikimo prasmės klausimas.

Biudžetas, emigracija, ekonomika ir visuomenė. Ką tik perskaičiau Veide ( 2009m. kovo mėn.) apie tai, kodėl estai mažiau emigruoja nei mes ir prisiminiau, kad turiu susivedęs ES šalių Vyriausybių biudežtų išlaidas už kai kuriuos metus. Kaip matyti biudežto išlaidos gali būti reikšmingos emigracijos mastams. Tiksliau- biudžeto išlaidų socialinėms reikmėms dalis. Kaip, tikriausiai, kuo geriausiai žinote-Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje mažiausiai perskirstoma per biudžetą BVP dalis mokesčių pavidalu tarp ES šalių ir siekė 2007m. atitinkamai 30; 30,6 ir 31,1 proc. BVP. Jeigu ekonomikos sektoriui biudžete atitinkamai skiriama 3,4; 4,2 ir 3,4 proc., kai ES 27 vidurkis siekia 2,6, o Vokietijoje- 1,6, Danijoje- 2,1 proc, tai socialinėms reikmėms skiriama 2,1, 1,3 ir 8,1 proc., kai ES 27 vidurkis siekia- 7,1 proc. BVP, Vokietijoje- 7,1, Danijoje-  12,6 proc. Kaip matyti, nors Estijos  biudžeto pajamos yra panašios į mūsų ir siekia apie 30 proc., tai estų valstybės išlaidos socialinėms reikmėms viršija Lietuvos beveik 4 kartus. Be to Estijos Centrinės valdžios išlaidos didesnės nei Lietuvos 5,6 proc. ( 2008m.) bei estų biudžetas nėra deficitinis, t.y. lietuviai dar ir pasiskolindami nesugeba aprūpinti socialiniai jautrių ir pažeidžiamų žmonių saugumo. O Lietuvoje valdžios išlaidos ekonomikai, kurias galima vertinti kaip investicijas, vis tiek nesukuria tiek darbo vietų, kad emigracija išnyktų. Vadinasi, čia glūdi pradinis išeities, jei norite, atramos taškas- mažinti biudežto deficitą, didinti išlaidas socialinėms reikmės be imažinti išlaidas “valdžios ekonomikai” finansuoti. Tuo labiau, kad valdžios išlaidos ekonomikai kur kas stipriau koreliuoja su korupcija, o didinant valdžios išlaidas socialinėms reikmėms korupcija ES 27 mažėja. Ir tai nėra vien Lietuvos problema. Kita vertus Latvijos menkos išlaidos socialinėms reikmėms taip pat neskatina tokios emigracijos, kaip lietuvių ( papildyta). 

Socialiniai veiksniai apima kur kas platesnę reikšmę, nei vien gyvenimo trukmė ar išsilavinimas. Lietuvoje tikrai yra daug išsilavinimą įgijusių ir turinčių tai patvirtinantį diplomą asmenų. Bet ar jie įgyja išsilavinimą ar iš tiesų išsilavina?  Siaurąją prasme turime daug išsilavinusių diplomuotų asmenų, bet ar jiems iš tiesų užtenka to įgyto išsilavinimo? Juk žmogus negali sustoti vystytis vien tik įgijęs diplomą. laikoma savaime suprantama, kad sporte jeigu ilgesni laiką nesitreniruoji, tai prarandi sportinę formą. Išsilvainimo prasme ši sportinė forma dar svaresnė, nes ji liečia ne tik tavo, bet ir aplink esančių asmenų primiausiai socialinę- psichologinę ir tik po to ekonominę gerovę. Puikiai žinome, kad be tinkamo nusiteikimo ir ‘ darbas tarsi krenta iš rankų’, o ką jau bekalbėti apie didesnį darbo efektyvumą? Žinoma, gali dirbti ir tokiomis sąlygomis, bet tam reikia pasišventimo ir Tikėjimo, Vilties, kuri teikia jėgos: “Viltis drąsina protą ir teikia jam jėgos valdyti valią. Ji glūdi tikėjime, kurio yra pažadinama“ (Enciklika Meilė tiesoje, 34 skyrelis). Vadinasi, Vilties reikšmė yra daug svarbesnė nei visi numanomi ekonominiai motyvai. Todėl ir emigrantai išvažiuoja dirbti, nes turi Viltį užsienio valstybėje įsikurti geriau. Viltis, pripažįstama, yra dangiška dorybė, todėl rūpindamiesi tik materialine krašto gerove, mes pamirštame, kad, kaip K. Pakštas teigia, ” Žiaurus praktiškas materializmas, į kurį patekusi mūsų tauta, tobuliau užmuša žmogaus sielą ir tobuliau ją sunaikina“. Vadinasi, atima Viltį, geresnio gyvenimo Lietuvoje Viltį ir perspektyvą. Ši mintis išsakyta dar 1932 metais ir tiesa yra tai, kad ir po 1918 m vasario 16 d. paskelbtos Lietuvos Nepriklausomybės deklaracijos emigracija taip pat buvo didelė. Kaip ir caro okupacijos laikais. Vadinasi, emigracija tam tikra prasme yra su okupacija susijęs reiškinys. Tik šiuo atveju yra okupuota visa šalies Sąžinė, jautrumas artimui ir sau pačiam.

Gyvenimo trukmę susiečiau su gyventojų skaičiumi. Kartu su Latvija ir Estija esame mažiausiai apgyvendintas kraštas ES. Kodėl? Matyt, tai jau gili, sena ir opi problema. Dar kryžiuočių laikais kiek žūdavo mūsų Sūnų ir Dukterų? Vėliau okupacijos, trėmimai, kalėjimai… Kryžiuosčių maro metu lietuviai džiaugdavosi sulaukę Šv. Kalėdų, krikščioniškais terminais kalbant. Ir taip, kaip sako tyrinėtojai, planuodavo ateitį tik vieneriems metams. Nežinau ar tuo metu Lietuvoje buvo gausios šeimos, bet tokia egzistencijos trumpalaikiškumo grėsmė tikrai neskatina žmogaus turėti gausesnę šeimą. Visai kaip ir dabar- trūksta Vilties. Tuo tarpu XIX a. Lietuvoje klestėjo daugiavaikės šeimos. Bent jau mano proseneliai iš tėvo pusės užaugo ne mažiau kaip 10 vaikų šeimose iš kurių vienas būtinai buvo kunigas, ir dar ne bet koks. Gal čia ir slypi Lietuvos problema- šeimos nebenori turėti vaikų kunigų, o kai kam labai magi prieš šveną kunigystę nukreipti žmones ir taip menkinti Lietuvos ateities augimo perspektyvą. Juk visuotinai žinoma, kad Lietuva yra Kryžių  ir žmonių nebijančių juos nešti šalis. Vien Kryžių kalnas ką pasako? Liaudies išmintis juk žino, kas kryžiaus bijo? Vadinasi, turime savyje, savo širdyje tikrąjį Amžinąjį neišnykstanį Vilties šaltinį.

Galiausiai kodėl žymiausi Naujojo Testameno asmenys Juozapas ir Marija su jų kūdikėliu Jėzumi pabėgo iš Tėvynės? Nes Erodas grėsė atimti gyvybę jų kūdikiui Jėzui. Kodėl taip bijojo mažojo vaikelio galingas valdovas? Gal bijojo konkurencijos kaip ir  dabar? Gal ir dabar jaunimas tiesiog bėga nuo erodų esančių mumyse, mūsų širdyse? Matyt, ne vienas lietuvis, kaip ir Juozapas,  Anglijoje ar kitur dirba staliais. Gal ir dar panašumų galima surasti. Manyčiau teisi yra Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresėlė sakydama, kad Meilė stiprina pašaukimus, o pirmapradė tėvų pareiga, pasak s. Bernadetos iš Šventos Šeimos kongregacijos, - išmokyti vaikus mylėti. Juk mylintis gali daug daugiau, mylintis gali viską. Ir čia labai svarbi visuomenės, mokyklos pagalba- turi būti visokeriopai padedama šeimai mokyti mylėti artimą, Tėvynę, emi- ir imigrantus.

Ar gali Lietuvos šūkis būti ne tik drąsi, bet ir teisinga, mylinti bei gailestinga šalis? Juk Dievo Gailestingumas ne bet kur, o Vilniuje pasirodė Šv. Faustinai, kuriame Dievo Gailestingumo Motina Aušros vartuose jau nuo XVII amžiaus traukia piligrimus iš visų kraštų bei gina Vilnių nuo visokių pavojų ir okupantų- išorinių ir vidinių.

Rodyk draugams


Komentarai (0) | Rašyti komentarą »


Verslo banga

Nuorodos


Verslo bangos
BLOGo autoriai


Naujausi įrašai


Archyvas



© 2011 Monitus Bonus :: Palaikymas: Blogas.lt