Verslo banga Atgal į Verslo bangą

Glausta Lietuvos finansų (makrolygiu) 2009m. apžvalga (sausio mėn.).

2009-04-30
dainiusbutautas

2009 metų sausio mėnesio finansų apžvalga.

Paskolos korporacijoms šių metų sausį palyginti su praėjusiu padidėjo beveik 300 mln. litų skolinantis beveik vienu procentu brangiau (9,35 proc.). Tuo tarpu namų ūkiai skolinosi beveik 70 mln. Litų mažiau: paskolos vartojimui sudarė- 17,4 mln. Litų (16,2 proc.), paskolos būstui- 8,84 mln. Litų (8,63 proc.) ir kitos paskolos 171,8 mln. Litų (5,87 proc.). Bendrovių indėliai sumažėjo apie 500 mln. Litų, o namų ūkiai sukaupė bankuose beveik 200 mln. litų daugiau bei uždirbo daugiau dėl kur kas didesnių palūkanų. Nors per metus metinė infliacija sumažėjo nuo 10,8 iki 8,7 procento. Vadinasi, jei žmonės skolina pajamas bankams jie vis dar praranda dalį uždirbtų pajamų palūkanų pavidalu, kai metinė infliacija ir palūkanų norma yra panašaus dydžio. Į valstybės biudžetą per šių metų du pirmus mėnesius sumokėta 2, 4418 mlrd. litų mokesčių, kai 2008 metais 0,7082 mlrd. litų daugiau. Indėlių likučiai 2008m. sausio mėnesio pabaigoje siekė - 24,7644 mlrd. litų, tuo tarpu 2009 metų sausio mėnesį- 23,410 mlrd.litų. Valdžios indėliai šių metų sausio mėnesį sumažėjo per dvejus metus beveik dvigubai iki 2,445 mlrd. litų.

Finansai įmonėms ir valstybei turėtų rūpėti trejais apsektais: ar visos sutaupytos lėšos yra investuojamos, koks infliacijos dydis ir gylis (kiek ji trunka), bei ar užtenka valstybei lėšų jai patikėtoms funkcijoms atlikti. Pastaraisiais metais ne visos santaupos yra investuojamos, todėl ekonomika nėra pusiausvyros būsenoje, kelinti metai iš eilės šalyje vyrauja itin didelė infliacija, valstybės pajamos kur kas mažesnės, nei pagal biudžetą numatyta valstybės funkcijoms atlikti.

Tokiu būdu būtina gerinti investicinį klimatą. Pirmas žingsnis- infliacijos mažinimas, jai sumažėjus iš esmės pagerėtų investicinė aplinka, sumažėtų palūkanų norma bei nedarbo lygis. Dėl mažesnės infliacijos sumažėtų ne tik įmonių, bet ir valstybės valdymo išlaidos, jas būtų galima efektyviau valdyti bei tinkamai prognozuoti ateities pajamas.

Tiesa, dalis žmonių ir verslo, valdžios sutaupytų lėšų bus panaudota namų renovacijai, studijų paskoloms finansuoti ir kt. Jei šios ekonominės- finansinės investicijos prisidės prie palankesnio investicinio mikroklimato kūrimo Lietuvoje, tuomet toks investicijų ir paskolų kryptingumas įgautų prasmę ir suteiktų šalies ekonomikai tam tikrą pagreitį lyginant su kitomis šalimis, ypatingai kaimynėmis. Bet statybų darbo našumas atsilieka nuo bendro šalies vidurkio, o AM reformos vaisių gali tekti laukti iki padaugės kvalifikuotų dėstytojų, kurių gali ir neužtekti dabartinei AM reformai pilnutinai įgyvendinti. Jei valstybei labai svarbu palaikyti statybų sektorių ( tai iš tiesų yra svarbu, kaip Kinijai statant Didžiąją Sieną ar Egiptui- piramides; tiesa, tai neapsaugojo šių valstybių nuo vėlesnės ilgametės stagnacijos) ir vienu metu vykdoma AM reforma, tuomet natūraliai siūlosi išvada, kad studentų žinios bus panaudotos “namų renovacijos projektui” įgyvendinti. Bet gal tai tik laikina ekonominės politikos kūrėjų pozicija, kuria bandoma priešininkams ” užleisti dūmų uždangą”, kad šie nieko nesuprastų. Bet jeigu tų dūmų bus per daug, gali ir saviems pradėti akis graužti.

Rodyk draugams


Komentarai (3) | Rašyti komentarą »

Trumpa Lietuvos ekonomikos 2009 m. apžvalga (sausio mėn.).

2009-04-30
dainiusbutautas

2009 metų sausio mėnesio ekonomikos apžvalga.


 


2009 metų sausio mėnesį pramonės apimtys palyginti su praėjusių metų sausio mėnesiu sumažėjo 15,3 procento, statybos darbų atliktų savo jėgomis- 10,59 procento, mažmeninė prekyba- -27,2 procento, prekių eksportas- 14,6 procento, importas- 40,59 procento. T.y. pramonės apimtys 2009 metų sausio mėnesį palyginti su praėjusių metų tuo pačiu mėnesiu sumažėjo apie 750 mln. litų, statybų apimtys (pagal 2008 I-ą ketvirtį)- apie 75 milijonus litų, mažmeninė prekyba- 621,1 milijono litų.  Kaip matyti iš paskelbtų ekonomikos sektorių duomenų minėtų sektorių apimtys šių metų sausio mėnesį bendrai sumažėjo 1,446 milijardu litų palyginti su praėjusių metų sausio mėnesiu. Kitose ūkio šakose (transporto, pašto ir telekomunikacijos, paslaugos) įmonių apyvarta 2008 metais sudarė 44,9 mlrd. litų arba apie 40 prcentų šalies BVP. Šių sektorių duomenys kol kas nėra paskelbti. Šį ekonominį nuosmukį sušvelnina 1,69 milijardu litų šiais metais sumažėjęs neigiamas eksporto- importo balansas.


 


Bendrojo pagrindinio kapitalo formavimas 2008 metais, kaip ir materialinės investicijos, išliko 2007 metų lygio, bet ženkliai, beveik 20 procentų, iki 2,95 mlrd. Litų padidėjo prekių atsargos. 2007-2008 metais prekių atsargos padidėjo net 5,36 mlrd. Litų. Palyginimui galima paminėti, kad 1995-2006 metais prekių atsargos padidėjo 5,03 mlrd. Litų. Tai reiškia, kad šia suma būtų galima sumažinti BVP, nes prekės šiai sumai pagamintos, bet neparduotos. T.y. BVP netektys galėtų būti ir didesnės.


Bendrojo pagrindinio kapitalo formavimas 2006 metais siekė- 20,84 mlrd. litų, 2007m.- 27,45 mlrd. litų, 2008m.- 27,23 mlrd. litų. Materialinės investicijos 2006 m. IV ketvirtį siekė- 5,62 mlrd. litų, 2007m. IV ketvirtį- 6,92 mlrd. litų, 2008 IV ketvirtį- 6,958 mlrd. litų; 2006m.- 15,2 mlrd. litų, 2007m.- 20,3 mlrd. litų, 2008m. – 21,63 mlrd. litų. Bedarbių 2008m. kovo 1 dieną įregistruota 99,9 tūkstančių, 2009 m. kovo 1d.-  jau 152,4 tūkstančiai.


 


Preliminari ekonominė analizė mums atskleidžia įdomų faktą. Net jei mūsų šalies ekonomika “nukristų” bent penkiolika procentų, kuriems nuteikia kai kurių ekonomistų pamąstymai, tai net tuo metu mūsų šalies ekonomika galėtų išlikti praėjusių metų lygyje atėmus įmonių uždirbtą pelną. Per keletą metų paeiliui bendrovių pelnas šalyje išaugo nuo dviejų milijardų litų iki beveik penkiolikos. Atsižvelgus į infliaciją akivaizdu, kad pastaraisiais metais pelno augimas pernelyg akivaizdžiai sutapo su infliacijos tempais. Nors pelnas yra sėkmingai tvarkomo verslo atspindys, vis dėl to per daug pasikliaujant infliacijos teikiama galima nauda, pamirštama, kad dėl kainų augimo daug sudėtingiau valdyti įmonės išlaidas ir sunkiau numatyti, ar įmonės pajamos padidėjo dėl padidėjusių pardavimų ar padidėjusių kainų. Antruoju atveju didinant gamybą didėja prekių atsargos. Prekių atsargoms didėjant “įšaldomos” apyvartinės lėšos, kurios galėtų grįžti į apyvartą. Tokiu būdų atsilaisvintų apie 5 milijardus litų, kurių taip trūksta šalies fiannsų sistemos apytakai pagerinti. Todėl būtina padidinti vartojimą, o ne jį mažinti, kaip dažnai tenka girdėti. Bet kurie žmonės ir jų grupės gali daugiau vartoti? Tik tie,  kuriems trūksta pajamų vartojimui, t.y. kurių vartojimas yra elastingas gaunamoms pajamoms.


 


Vadinasi, tam kad sumažinti prekių atsargas, pagerinti įmonių finansinę (likvidumą) padėtį, būtina padiditi mažiausiai uždirbančių pajamas. Padidėjus mažiausiai uždirbančių pajamoms dėl didesnio vartojimo į valstybės biudžetą būtų sumokėta daugiau mokesčių. Tiesa, jei net ir neturtingiausi žmonės  daugiau uždirbdami imtų daugiau taupyti, negu vartoti, tuomet, toks planas galėtų ir nepasiteisinti. Todėl būtina “pagerinti Vyriausybės reputaciją” (R. J. Barro ir D. B. Gordon (1983b), David Backus ir John Driffill (1985), Guido Tabellini (1985)), nes taip “pinigų politikos kūrėjai, kovodami su infliacija (…) daro įtaką privataus sektoriaus
lūkesčiams dėl ateities infliacijos lygio
“(http://www.lb.lt/lt/leidiniai/pinigu_studijos2005_1/nobelis04.pdf; p.71), kad būtų galima pasitikėti ekonominės politikso kūrėjų sprendimais ir numatyti, kad ateityje gyvenimo sąlygos nesuprastės: bus galima dirbti ir uždirbti, t.y. infliacija, kuri mažina žmonių pajamas, turi būti sumažinta iki 1,5-2 procentų lygio. Ir ši infliacijos norma galėtų būti reglamentuota įstatymu.

Rodyk draugams


Komentarai (9) | Rašyti komentarą »

Kodėl Lietuvos Vyriausybė yra geriau.

2009-04-21
dainiusbutautas

Kažkada žiūrėjau filmą apie jauną žmogų, kuris įsigeidė sukurti naują pasaulį. Kadangi tai nėra įmanoma, viskas aišku, kuo tai baigėsi- eiline žmogaus drama.


J.Ratzingeris dar 1960 metais paminėjo, kad senovėje mąstytojai stengėsi pažinti būtį, viduramžiais- stengėsi pažinti tai, ką sukūrė, o naujausių laikų mąstytojams labai norisi sukurti “naują tiesą”. Tarp tokių mąstytojų išsiskiria marksistai. Nesigilindamas ar tai yra įmanoma, tiesiog atkreipiu dėmesį į mąstymo pokyčius: pažinti, tai kas yra aplink, pažinti tai, ką sukūrei, padaryti naują pažinimą.


Šiuo metu, t.y. šiandien, tikrai supratau, kažkaip intuityviai, žinoma, tokias mintis įkvėpė Šv. Raštas ir Benedikto XVI enciklika Deus Caritas Est (Dievas Yra Meilė), kad pasaulį tikrai valdo Dievas. Pirma reakcija- o kaipgi mano indėlis į pasaulio kūrimą. Ir tuoj pat prisiminiau savo gyvenimą, jo istoriją- viskas, ką bandžiau daryti be Dievo, virto trupiniais ir vos ne …pragaru. Supratau, kad žmogus vienas nėra pajėgus atlikti gerų darbų, nors ir labai to nori. Kažkada viena mergina pasakė:” jei nori daryti gerus darbus, tai daryk”. Deja nuo noro iki realybės kartais yra labai ir labai toli, nors tai tik vienas žingsnis, valios žingsnis link apsisprendimo.


Kai supranti, kad past nieko negali pakeisti, tuomet stengiesi pažinti tai, kas yra sukurta. Po kurio laiko supranti, kad kadangi pats tai sukūrei, atsiduri pirminio neišsisprendusio pažinimo stadijoje- pats nieko negali pakeisti. Kadangi tokia padėtis žmogui nėra priimtina, ir žemina, tuomet jis stengiasi padaryti naują tiesą. Bet kam? Gal tam, kad galėtų ją valdyti. Jei Tiesa tampa per brangi, ją juk galima pakeisti.


Šiuo metu pasaulį sudaro tarp dviejų ir trijų šimtų valstybių. Beveik visos jos kalba skirtingomis kalbomis, jų tradicijos daugeliu atveju taip pat skiriasi, skirtingos tų valstybių valdymo tradicijos ir mokesčių sistemos bei valstybės lėšų panaudojimas. Vis dėl to visus žmones vienija troškimai- būti laimingu, būti žmogumi, būti oriu ir kilniu ir t.t. Tai įrašyta Žmogaus prigimtyje.


Bandydami įsivaizduoti pasaulinės vyriausybės privalumus ir trūkumus, galima prisiminti didesnių imperijų pavyzdžius. Užgrobdamos jėga ar derybomis, gudrumu ar vedybomis, naujas teritorijas (Šv.Romos imperija, Jungtinė Karalystė, Lietuvos Didžioji Kunigaištystė) užkariautojai vis tiek buvo priversti remtis vietiniais žmonėmis, didikais, kurie geriausiai pažįsta vietos papročius, gyventojus, jų tradicijas ir nuotaikas ir t.t. Kodėl? Vadinasi be vietinių žmonių paramos jokia imperija negali išsilaikyti. Net įvedus kariuomenę, tai ją reikia išlaikyti- o tuomet ekonominė teritorijos aneksijos nauda pradingsta, o be ekonominės naudos net Sacharos niekas nebandys užkariauti. Pabandykite Sacharoje pastatyti prekybos centrą ar atominę elektrinę. Ten niekam to nereikia. Ten reikia tiesiog vandens.


Tuomet, jeigu pasaulinei imperijai, vadinkime viską savais vardais, vis tiek reikia vadovautis vietos žmonėmis, tai kam tokia imperija yra reikalinga? Nebent tiems, kurie dabar nėra valdžioje ir jiems norisi joje pabūti, bet negali. Bet tam, kad dalyvauti valstybės valdyme reikia visai nedaug- gilaus pažinimo, be kurio neišsiverčia joks savo srities specialistas. Vadinasi, reikia grįžti į pradinę pažinimo ieškojimo padėtį. Na, gal dar reikia tam tikro pašaukimo, gebėjimo atskirti savo galimybių nuo savo troškimų. Geriausia, kai troškimai atpindi galimybes. Įsivaizduokime 150 kg. sveriantį šuolininką su kartimi, ar bėgantį maratoną. Arba atvirkščiai. Žinoma, galima pasinaudoti sukurtomis technologijomis, bet kodėl tuomet mieliau žiūrime gyvų žmonių, o ne robotų žaidžiamą krepšinį.


Pabaigai norėtųsi užduoti retorinį klausimą: ar pasaulinei vyriausybei labau jau patiktų, kad Lietuvos krepšinio rinktinė taptų Europos čempione… 

Rodyk draugams


Komentarai (4) | Rašyti komentarą »

Ar lietuviai (ne) tingi valdyti savo valstybę?

2009-04-11
dainiusbutautas

Kartais toks įspūdis susidaro, kai išgirsti, kad išrinkome (į Seimą, savivaldybes), tad tegul dabar dirba.


Tuo tarpu, kai remontuojame butą, neduok Dieve, paliksime statybininkus vienus, o jei dar sumokėsime avansą, galima sakyti, kad po to geriau į butą iš vis neiti. Nes reikės samdyti naują statybininkų brigadą buto remontui.


Todėl, kai buto remontą patikime kitiems asmenims, ir tai natūralu, nes kiekvienas turi dirbti tą darbą, kurį geriausiai išmano, nuolat stengiamės prižiūrėti, kaip vyksta darbai, ar tinkamai išlygintos bei nudažytos sienos ir t.t. Be to, pilną atlyginimą mokame tiktai galutinai ir tinkamai atlikus darbą.


Tad kyla pgrįstas klausimas: kodėl savo butu rūpinamės daugiau, negu savo valstybe? Gal todėl, kad mūsų pačių valstybė mums mažiau rūpi?!
Tai kodėl tuomet piktinamės, kad ji valdoma netinkamai?!


Čia verta prisiminti vieną rusišką multiplikacinį filmuką, kai du darbštuoliai ne tik dirbo už žmogų ir blynus jam kepė, bet už jį ir valgė.

Rodyk draugams


Komentarai (6) | Rašyti komentarą »

3 žingsnių ekonomikos gelbėjimo planas (2).

2009-04-07
dainiusbutautas

Kuriant ekonomikos optimizavimo planą, siekiant mažos infliacijos ir mažo nedarbo, būtina prisiminti tokius apribojimus:


I. Ekonominės politikos (E.S.Felps’as) apribojimai:



  1. politikos kūrėjų nuomonė kad galima leisti didinti infliaciją mažinant mokesčius ar paklausą skatinančias palūkanų normas;

  2. pinigų ar bet kuri kita stabilizavimo politika gali sukelti tik trumpalaikius nedarbo lygio svyravimus;

  3. pinigų ar fiskalinės politikos priemonėmis siekiant, kad nedarbo lygis būtų mažesnis už pusiausvyros nedarbo lygį, nuolat didėja infliacija;


  4. nors sisteminga pinigų politika negali paveikti realiojo bendrojo vidaus produkto atotrūkio vidutinio dydžio, ji gali lemti tokio atotrūkio kintamumą, taip pat infliacijos kintamumą (Felps’as, Taylor’as 1977).


  5. lūkesčiai gali paveikti stabilizavimo politiką .


  6. didelė dabartinė infliacija lemia didelės infliacijos lūkesčius, todėl pasunkėja pinigų ir kitos stabilizavimo politikos kūrimas ateityje, t.y. sunkiau pasiekti stabilizavimo politikos tikslus.


  7. Sisteminga pinigų politika (R. E. Lucas (1972, 1973, 1976)  neatlieka jokio vaidmens, nes su ja susiję infliacijos lūkesčiai lemia kainų pokyčius, o pastarieji panaikina tos politikos poveikį. Tai visiškai įrodė Thomas J. Sargent’as ir Neil Wallac’as (1975).

II. Darbo (E.S.Felps’as) apribojimai:




  1. darbo rinkos gali patirti problemų dėl informacijos nepakankamumo ;


  2. ilgo laikotarpio nedarbo lygiui negali daryti  įtakos pinigų ar fiskalinė politika, veikianti visuminę paklausą;


  3. kuo aukštesnis numatomas infliacijos lygis, tuo didesnis turėtų būti nedarbas, kad būtų pasiektas tam tikras faktinis infliacijos lygis;


  4. didesnis užimtumas negali būti pasiekiamas vykdant infliacinę paklausos didinimo politiką.

Atsižvelgiant į šiuos apribojimus (F.E. Kydland’as ir E.C. Prescott’as) galima apibendrinti, kad:



1. kuo ekspansyvesnės pinigų politikos ir didesnės infliacijos tikisi įmonės, tuo didesnes kainas ir darbo užmokestį jos nustato;


2. dėl tokių  lūkesčių gali kilti ateities ekonominės politikos suderintumo laiko atžvilgiu problema (time consistency problem);


3.  jei ekonominės politikos kūrėjams trūksta gebėjimo iš anksto įsipareigoti priimant sprendimus vadovautis aiškiomis taisyklėmis, jie vėliau dažniausiai neįgyvendina žmonių pageidaujamos politikos.


    Rodyk draugams


    Komentarai (4) | Rašyti komentarą »


    Verslo banga

    Nuorodos


    Verslo bangos
    BLOGo autoriai


    Naujausi įrašai


    Archyvas



    © 2011 Monitus Bonus :: Palaikymas: Blogas.lt