Verslo banga Atgal į Verslo bangą

3 žingsnių ekonomikos gelbėjimo planas

2009-03-30
dainiusbutautas

Akivaizdu, kad antikrizinis bei ekonomikos skatinimo planai negelbėja šalies ekonomikos. Tam yra objektyvios ir subjektyvios priežastys. Pasaulį apėmusi ekonomikos krizė mažina mūsų įmonių eskporto galimybes. Tiesa, dėl prastėjančios mūsų ekonomikos padėties importas į mūsų valstybę sumažėjo dar daugiau ir net susilyginio su eksportu. T.y. dalis šalies ekonomikos dėl mažesnio importo “bus apsaugota”, nes importas tiesiogiai mažina BVP apimtis. Todėl teigti, kad pasaulinė krizė turi tik neigiamą įtaką šalies ekonomikai nesiryžčiau. Dėl gerėjančio tarptautinio prekybos balanso taip pat gerėja mūsų šalies Einamosios sąskatos deficitas.


Pirmiausiai kelia nerimą keli dalykai- didelė infliacija, augantis nedarbas, smunkantis vartojimas, mažėjančios investicijos, didėjantis taupymas ir dėl to didėjančios atsargos ir racionalūs žmonių ir verslo bei iracionalūs (adaptyvūs)valdžios lūkesčiai. Manyčiau, tai esminės mūsų ekonomikos bėdos.


Dėl didėjančios infliacijos didėja palūkanų norma, todėl žmonėms geriau daugiau taupyti, nors infliacija gali būti ir didesnė nei uždirbtos palūkanos. Investicijos, savo ruožtu, taip pat mažėja dėl augančios palūkanų normos. Ypač tuomet, kai mažėja ir bendrovių pelnai. Nors mažėjanti pelno marža gali ir paskatinti investicijas, kad išlaikyti užimtas pozicijas rinkoje.


Tuo tarpu sutaupoma yra žymiai daugiau, negu investuojama. Taip pažeidžiama pusiausvyra. Ir mažai investuojama nepaisant to, kad Lietuvoje mokesčių našta yra viena mažiausių tarp ES šalių bei siekia apie 30 procentų. Pirma, vadinasi ne dėl mokesčių mažiau investuojama, antra, kai mažiau investuojama negu sutaupoma ir mažiau negu nusidėvi įrengimai ir pastatai, tuomet ne tik mažėja darbo našumas, bet ir ekonomika pradeda “trauktis” ir jau traukiasi maždaug nuo 1998 metų. Kai nusidėvėjimas viršija investicijas, didėja remonto išlaidos, o dėl atsilikusios technologinės pažangos ekonomikoje įvyksta “antišokas”, t.y. ekonomika ženkliai sumažėja.


Kai šalies valdžia (Vyriausybė ir kitos vykdomosios valdžios grandys) “užsiima pati savimi” ir palieka žmonėms bei verslui rūpintis patiems savimi, mažėja vartojimas ir didėja prekių atsargos. Vien per pastaruosius dvejus metus prekių atsargos padidėjo virš 5 milijardų litų. Kai dar tokia pat suma padidėjo per prieš tai ėjusį visą dešimtemtį. Kai vykdoma neprognozuojama ekonominė politika (daugiu skolinamasi negu išleidžiama ekonomikos pakilimo metu, didėja korupcija ir kt.), žmonės ir įmonės mažina vartojimą. Tuomet mažėja investicijų multiplikatorius (atsiperkamumo laikotarpis ilgėja). Todėl taip pat mažėja investicijos.


Vyriausybės, savivaldybių, apskričių vykdomos funkcijos yra dubliuojamos, vadinasi dalis lėšų panaudojamos galimai neefektyviai. Todėl, pirma, mažėja motyvacija mokėti mokesčius, antra, didėja išlaidos siekiant juos surinkti. Net ir šiuo metu siekiant lėšų panaudojimo efektyvumą išspręsti numatant programinį biudžetą iš esmės nieko tai neišsręstų, nes, pvz. finansavimą politinėms partijoms priskyrė kultūros funkcijoms, kai tuo tarpu, tai akivaizdi bendrųjų valstybės paslaugų funkcija.  


Dar viena bėda, kad kai kurios didžiosios įmonės (daugiau prekybos) nuo vieno pardavimo lito sumoka tik maždaug 5-9 centus visų mokesčių. Vadinasi, kažkas turi sumokėti 50-60 procentų, kad vidutiniškai būtų sumokama apie 30. Taip ne tik iškraipoma rinka, sunaikinamos sąžiningos mokesčių mokėjimo prielaidos, bet ir valstybė gauna mažiau, kur kas mažiau pajamų. Todėl mokytojams, gydytojams, policininkas, ugniagesiams, autobusų bei troleibusų vairuotojams ir kitiems valstybės tarnautojams, socialinėms išmokoms neužtenka pinigų. Todėl ir prastėja situacija švietimo, sveikatos, visuomenės apsaugos ir kitose srityse, didėja ir gilėja skurdas. Tuomet bandoma dangstantis kad ir AM reforma, spręsti ne problemas ir jas sukėlusias priežastis, bet jas atidėti ir išspręsti “savaip naudingai“.


Todėl, atsižvelgiant į bendrą šalies ir aplinkos situaciją, pirmiausiai reikėtų siekti tokių tikslų:


1. Sumažinti infliaciją iki 1,5-2,3 procentų lygio;


2. Sumažinti taupymą ir padidinti vartojimą;


3. Padidinti investicijas į technologijas bei mokslinius tyrimus;


4. Palaipsniui sumažinti monopolines galias ir padidinti smulkaus ir vidutinio verslo konkurencingumą;


5. Pagerinti (užtikrinti) valstybės (savivaldybių) teikiamų paslaugų ir valdymo kokybę ir kt.;


Tai padėtų pagerinti mikroklimatą šalyje, padidintų pasitikėjimą valdžia bei išspręstų užimtumo problemas. 


Tam reikia:



  1. Didinti kapitalo mokesčius;

  2. Efektyviau valdyti valstybės (savivaldybių) išlaidas;

  3. Gerinti Vyriausybės (valdžios įstaigų) reputaciją, “į ją investuoti”;

kad



  1. kad pasikeistų žmonių ir verslo lūkesčiai;

  2. padidėtų vartojimas ir sumažėtų 'atidėta paklausa”;

  3. sumažėtų infliacija ir padidėtų užimtumas;

  4. padidėtų investicijos;

  5. padidėtų įplaukos į valstybės biudžetą;

  6. pagerėtų mikroklimatas valstybėje;

  7. padidėtų pasitikėjimas ekonominės politikos kūrėjais.

 

Rodyk draugams


Komentarai (10) | Rašyti komentarą »

Kaip atstatyti šalies ekonominius pajėgumus?

2009-03-23
dainiusbutautas

Dabartiniu metu Lietuvos ir ne tik ekonomika šiek tiek sušlubavo. Galbūt rakštis po oda palindo, galbūt batai per dideli ar per maži pasitaikė ir pradėjo arba spausti, arba išklypo. Galbūt dėl kitos priežasties.


Keliais procentais sumažėjus gamybos ar prekybos apimtims pajamų prasme neįvyksta jokia tragedija. Tiesiog galima tą patį produkcijos ar tiek pat drabužių ir avalynės nusipirkti už mažesnę kainą. Jeigu turi iš ko rinktis. Deja, monopolinėse rinkose, kai nėra iš ko rinktis, turi tą patį ar net mažesnį kiekį paslaugų nupirkti už tą pačią ar net didesnę kainą. Tuomet reikia daugiau dirbti, kad galėtum patenkinti esamus poreikius buvusių aukštesnių poreikių lygyje. Bet darbo juk trūksta. Vadinasi tam tikra darbo dalis buvo skiriama tiems aukštesniems poreikiams, t.y. didesnei kainai patenkinti.


Jei reikia tik pakeisti vieną kitą išorinį dalyką, kad būtų atstatytos gamybos ar prekybos apimtys, tuomet lengviau ar sunkiau per gana trumpą laiką galima likviduoti neigiamus padarinius: pakeisti perdegusią lemputę, įpilti į automobilio variklį alyvos ar benzino, pripūsti nuleistą padangą arba ją pakeisti tinkama. Kad galėtum saugiai ir per pasirinktą laiką pasiekti pasirinktą tikslą.


Kai „sugenda“ vidinis žmogaus mąstymo mechanizmas, pvz. važiuojama su nuleista padanga, bet nesusiprotėjama jos pripūsti, kad būtų galima važiuoti greičiau, tuomet ekonomikos apimtis atstatyti yra žymiai sunkiau. Kodėl? Ekonomika nėra pats savaime prasmingas reikalas- ji naudinga tiek, kiek yra naudinga žmogui. Kad galėtų dirbti, uždirbti ir teikti naudą savo artimui. Tai reiškia, kad ekonomika yra tik priemonė, o ne tikslas. Priemonė pagerinti žmonių gyvenimą ir jų egzistenciją. Savo ruožtu žmonijos egzistencija užtikrinama per palikuonis. Geriau laimingus. Jei šis principas paneigiamas, pati sau ekonomika tampa niekam reikalinga. Tuomet vietoj laisvės ekonomika uždeda žmogui pančius. Jis tampa vergu- pinigų ir turčių vergu. Matyti, kad toks ekonomikos, kaip tikslo suvokimas nesuteikia žmogui laisvės, o kaip tik priešingai, ją panaikina. Vergas, suprantama, visada dirba prasčiau. Tuomet neįmanoma tikėtis ne tik realios darbo kokybės pagerėjimo, bet nukenčia ir nominali apyvarta. T.y. išauginama ir mažiau grūdų, ir iš jų pagaminti produktai atpinga. Nes vergui nėra už ką įsigyti būtiniausių produktų. Jis dirba tik už maistą, drabužius ir  stogą virš galvos. Visai kaip vergovėje ar baudžiavoje.


Biudžeto subalansavimo kaip tikslo iškėlimas ir yra tas apgaulingas tikslas, kai stengiamasi pajungti žmogų ekonomikai, atseit biudžeto balansui, o ne ekonomiką, t.y. biudžetą, žmogui ir jo poreikiams tenkinti. Biudžetą subalansuoti stengėsi bolševikinė sistema. Kuo tai jai baigėsi gerai žinome. Žmonės dirbo už vergiškus atlyginimus, o prekės buvo vis gaminamos. Kai prekių buvo pagaminta tiek daug, o žmonėms vis dar buvo mokama tiek pat mažai, sovietinė ekonomika sušlubavo.


Dabar ekonomika vėl šlubuoja. Kodėl? Juk veikiame neva laisvos rinkos sąlygomis. Jei geriau paanalizuotume ekonominius rodiklius, pamatytume, kad prekių atsargos kelinti metai iš eilės vis didėja. O atlyginimai išlieka vis tokie patys. Sakysite, kad yra ne taip, ir kad atlyginimai, pensijos, socialinės išmokos nuolat didėja. Taip, ir jūs esate teisūs. Bet tik dalinai, nes daugelio žmonių didėja nominalios, bet ne realios pajamos. Kadangi daugelis prekių ir paslaugų kelinti metai iš eilės brangsta, net ir šiek tiek padidėjusios pajamos neatsveria augančios infliacijos, t.y. pinigų nuvertėjimo. Sugretinę dabartinį ir praėjusį laikmečius, galime pamatyti tam tikrus atitikimus ir tendencijas. Vadinasi, preliminariai galima teigti, kad laisvos rinkos, kurią manome turį, iš tiesų nėra net ir su kvapeliu. T.y. laisvos rinkos modelis atitinka reguliuojamos rinkos modelį. Tik pavadinimas kitas. O kvapelis liko tas pats.


Tad, kaip pakeisti situaciją? Pirmiausia būtina pakeisti požiūrį, o tam reikia pasikeisti pačiam. Na, dar galima pakeisti valstybinės ekonominės politikos tikslus: nominalų biudžeto subalansavimo tikslą pakeisti realiais mažo nedarbo ir mažos infliacijos tikslais. 


Jei žmogus dirba ir uždirba, jis gali tinkamai pragyventi ir išgyventi pats bei pasirūpinti šeima. Savo ruožtu, kad dirbtum turi įgyti žinių ir jas pritaikytum turimiems gebėjimams. Žinios gebėjimus sustiprina, o gebėjimai leidžia siekti vis gilesnių žinių. Bet tas biudžeto balansas reikalauja ne žinių, bet nežinojimo. Nes ekonomistai mano, kad biudžeto balansavimo tikslas yra neteisingas ir todėl jį iškėlus tikslu, paprastai, jo neįmanoma pasiekti. T.y. žinios neatitinka gebėjimų, o šių nebuvimas trukdo atskleisti nesamas žinias. Gal ir gerai kad trukdo. Būtų kur kas prasčiau, jei netrukdytų.

Rodyk draugams


Komentarai (11) | Rašyti komentarą »

Kokia Šv.Brunono žinia tūkstantmetei Lietuvai?

2009-03-10
dainiusbutautas

Pirmiausiai, tai kodėl tūkstantmetei? Tam kad žmogui duotų vardą, jo tėvai artimieji galvoja ne vieną dieną. Kartais vaikui, jaunam žmogučiui, parenkami tėvų arba senelių vardai. T.y. vardui susiformuoti reikia laiko. Kaukazo tautose, pagal vieną multiplikacinį filmuką, žmogui duodavo vardą kai jis subresdavo ir atlikdavo gerą darbą.


Natūralu, kad Lietuvos vardas turėjo formuotis, galbūt, net ne vieną šimtmetį, kad būtų pripažintas gretimų valstybių. Kaip kitaip atskirsi, kur kieno teritorija.


Tuo metu, kai Šv.Brunonas krikštijo Lietuvą, musulmonai užėmė Jeruzalę ir Viešpaties Jėzaus Kristaus šventyklą. Ši aplinkybė rodo, kad Šv.Brunonas tikrai su Viešpaties žinia ir Šv.Dvasios paskatintas atėjo krikštyti Lietuvos. Kadangi tas faktas tapo Lietuvos tūkstantmečio minėjimu šiandien, vadinasi Viešpačiui rūpėjo, kad Lietuva taptų žinoma pasauliui. Dėl to Jis net nepagailėjo savo mokinio ŠV.Brunono. Todėl Lietuvos krikštas , pasak E.Gudavičiaus, neabejotinai susijęs su stebuklais ( Danieliaus ir Babilono karaliaus istorijos peripetijos labai panašios), kuriuos regintys Netimeras ir jo palydovai nedelsiant atsivertė ir pasikrikštijo. Kadangi Šv.Brunonui buvo negana, jis susiruošė pakrikštyti ir jo brolį Zebedeną.  O tai rodo, kad jau tuo metu broliai kunigaikščiai buvo pasidaliję teritorijas. Vadinasi, valstybinė hierarchija jau buvo įsivyravusi Lietuvoje. O tai kartu įrodo, kad Lietuvoje jau buvo susiklostę paveldimi santykiai, nes, Netimeras norėjo palikti jau krikščionišką valstybę savo sūnui. Tad galima tikėtis, kad iš jo sūnaus išaugo kuri nors Lietuvos ar Prūsijos kunigaikščių dinastija.


Remiantis Šv.Brunono Lietuvos krikšto data, Lietuvos vystymosi istoriją jos krikšto atžvilgiu galima suskirstyti į tris etapus:



  1. I> Nežinoma Lietuva- I tūkstantmetis;

  2. II>Lietuvos Nepriklausomybės įtvirtinimas- II tūkstantmetis;

  3. III> Lietuvos augimas- III tūkstanmetis.

Šv.Brunono Lietuvos krikštas neabejotinai paliko žinią pasauliui, Europai ir Lietuvai.


Žinia Europai ir pasauliui:



  1. Į krikščioniškų valstybių tarpą ateina nauja valstybė- Lietuva;

  2. Kadangi Jeruzalė užimama nekrikštų, pakrikštyta Lietuva ir jos sostinė tampa naujuoju krikščionybės simboliu;

  3. Būtina dėti visas pastangas, kad Lietuva būtų pakrikštyta.

Žinia Lietuvai:



  1. Lietuva yra nekrikštyta valstybė, kuri šaukiasi Dievo teisingumo.

  2. Lietuvoje gyvena Abelis (Netimeras) ir Kainas ( Zebedenas), todėl, matyt, jie (jų tėvai) bus paragavę nuo gėrio ir blogio pažinimo medžio.

  3. Netimeras priėmė krikštą, o Zebedenas nužudė Šv.Brunoną. Vadinasi Lietuvoje gėris kovoja su blogiu.

  4. Pakrikštijus visus Lietuvos žmones, jiems tikrai atsivertus, gėris įveiks blogį.

  5. Tai gali padaryti tik Dievas, kuris yra Meilė, ir tie, kuriuos Jis siuntė (Šv.Brunonas ir kt.).

Rodyk draugams


Komentarai (11) | Rašyti komentarą »


Verslo banga

Nuorodos


Verslo bangos
BLOGo autoriai


Naujausi įrašai


Archyvas



© 2011 Monitus Bonus :: Palaikymas: Blogas.lt