Verslo banga Atgal į Verslo bangą

Vinco Kudirkos 150-osioms gimimo metinėms

2008-12-31
dainiusbutautas

Viešpats Dievas yra per Amžius,


tave, Vincukai, Jis atsiuntė trumpam,


paliko žmonės tavo sieloj randus,


ir numarino jie tave „spokoistvijės“ vardan.



 



Galybių Dievas laiko neskaičiuoja,


O tu, Vincukai, daug laiko neturėjai,


Tu supratai- tavas mintis Šventa Dvasia vairuoja,


Todėl kovojai, rankų nesudėjai.



 



Gimei tą Stebuklingą metų dieną,


Kai sudėliojame taškus,


Pati Dvasia globojo tavo sielą


Ir vedė per gyvenimo siaurus takus.



 



Tuomet tava tauta dar buvo nepabudus


Ir snaudė it meška žiemos miegu,


Tu mokei, audei ir švietei neramų mūsų būdą;


Ir kunigai, daraktoriai, tėvai drauge, kartu.



 



Gimei Vincukai, nes Dangus taip panorėjo,


kad keltum, vestum vėl į kovą mus,


tava daina vėl kelia mūs širdysna audrą, vėją


ir kviečia Amžinybėn įrašyt vardus savus.



 



2008 m., lapkričio mėn. 27 d.

Mokslų Akademija.

Rodyk draugams


Komentarai (5) | Rašyti komentarą »

Makro-lingvistinis programavimas

2008-12-30
kestutiskupsys

Tarpušvenčiu nutiko tokia istorija.

“Laikas perrašyti uošviui
tą automobilį, kurį seniai amortizavom, ir individualios įmonės
reikmėms nebenaudojam. Tegu jis važinėja. O jei nespėsim iki Naujų
metų, tai mokėsim 150 litų… Prabanga mokėt tokį plėšikišką mokestį už
daiktą, kurio nenaudojam ir kuris uošvio daržinėje dulka!” - sakau
žmonai palydėdamas ją aplankyt tėvų, Anykščių rajonan.

Dar spėju pabrauzint po www.regitra.lt
ir sužinot, kad pirmadieniais nei Panevėžio, nei Anykščių, nei netgi
Ukmergės “Regitros” skyriai nedirba. O gi reikia perrašant (parduodant,
dovanojant - nesvarbu) automobilį sutikrint, ar variklio numeris
teisingas - jei techniniam pase neįrašyta, tarkime, jei pirkta gana
senais laikais, tai ta procedūra neišvengiama.

Na ką gi,
pirmadienį nesigauna - nes artimiausias dirbantis pirmadieniais
“Regitros” skyrius Utenoj, vos ne už šimto kilometrų nuo uošvijos, tai
imi skaičiuot, kad gal “bala nematė, sumokėsiu tuos pusantro šimto, bet
taip toli mašinos varyt nei uošvio, nei žmonos su vaiku neversiu”. “Mes
galim likt iki antradienio - tada nuvažiuosim į tą regitrą kur nors
arčiau”, - pasisiūlė žmona.

Artėjant pirmadienio vidurdieniui
skambinu: “Nevark, geriau grįžkit namo, nes lygtai to mokesčio neliks”
(mat radijas šneka, kad vietoj mokesčio tik juridiniams bus įvestas
mokestis jau visiems, tačiau aiškumo pranešimuose dar nėra - įvestas
tai įvestas, tačiau juridiniams įsigalioja, ar ne?). Paskaitau “Delfy”,
kad lyg ir prabilta apie tai, kad tikrai apmokestins visus
automobilius, tačiau ar naikins specifinę prievolę, kuri įstatymo
pavidalu jau guli ant Prezidento stalo - vis dar nutylėta. Todėl
pavakariop pašnekam su žmona dar kartą: “gal vis dėlto perrašom, nes
vis sutaupysim tą vieną kitą verslui reikalingą pinigą”. Priklausomai
nuo naujienų srauto pirmadienį (gr. 29-ą) planus keitėm gal du kartus
mažiausiai.

Ir štai atomazga: “Valdas Adamkus nepasirašė…”.
Aha, nepasirašė, taigi, nuo sausio pirmos tikrai nebus! Uf,
palengvėjimas. Ir antradienį nereiks eilėj stovėti, ir išvis tų eilių
“Regitroj” nebus (pastabėlė - pasirodo, suklydau, vis dėlto buvo tos eilės).
“Ar jau girdėjai?..” Žmona atitaria: “taip taip, žiūrėjom abu su tėvu
įdėmiai per “Panoramą”, mačiau mačiau”. Iš balso pajutau, kad
džiaugiasi - nes tos regitros nelabai jaukios vietelės, ypač provincijose ir ypač žiemą po atviru dangum eilėse stovint. Gera.

Taip į mano šeimą sugrįžo gerokai ramesnių švenčių nuotaika.

O
juk su visuomene porą paskutinių savaičių vyko, kaip pavadinčiau,
“makro-lingvistinio programavimo” seansas. Mus programavo, mes tam
masiniam programavimo seansui pasidavėme. Neabejoju, kad
panašias dilemas - “perrašyt ar dar ne?” - pastarąją savaitę sprendė ne
vienas šimtas verslininkų. Smulkieji neabejotinai pajuto kartėlį
ir neteisingą skriaudą. Perrašyt privačiam - nedidelis darbas, jei
automobilis po ranka. Nežinau, ar buvo pagyvėjimas regitrose, bet
spėju, kad iš tų “potencialiai apmokestintinų” 171 tūkst. juridiniams
priklausančių automobilių iki metų pabaigos gal liko jau kokie 165 ar
168 tūkstančiai. Verslas greitai prisitaiko - todėl planai jį
apmokestint kažkokiu verslininkų laikomu nelogišku mokesčiu yra iš anksto pasmerkti nesėkmei, nes iškart kris mokesčio bazė.

Dar vienas aspektas… Piktajam propagandos genijui Goebbelsui
priskiriama frazė: “jei meluosi šimtą kartų, tai melas virs tiesa”.
Galima būtų perfrazuoti: jei kartosi, kad krizė, 100 kartų, ir tai bus
padauginta milijono TV imtuvų pagalba visuose šalies butuose ir namuose
- tai krizės (o kartu ir biudžeto nesurinkimo spiralės) neišvengsi
niekaip. Gi pradėsim planuoti verslą taip, tarsi jau būtų
krizė - ir tokiu būdu visi vienas kitą įtakodami tą krizę sukelsim.
Savaime išsipildanti pranašystė, taip sakant.

Mano patirtis, tegu
dar trumpa, bet rodo - jei nesiseka, jei kažkaip perdaug priešinimosi
tavo planams, tai tas pasipriešinimas iš aplinkos, matyt, ne veltui.
Greičiausiai ne toks Dievo planas, neįeina į jo tikslus tas tavo
įsikaltas tikslas ar metodas kokiam tikslui pasiekti. Gal automobilių
mokestis - ne Dievo plano Lietuvos atžvilgiu dalis, kad taip sunkiai
jis duodasi įvedamas?.. Niekas jo nenori, trumpai tariant - net ir
Adamkus, kuris tikriausiai neturi auto, užrašytų “ant firmos” :)

Turtingų 2009-ųjų Tau, mielas skaitytojau! Aukščiau nosį!

Rodyk draugams


Komentarai (12) | Rašyti komentarą »

Jean Vanier: “Jeigu turi svajonę, veik!”

2008-12-24
dainiusbutautas

Dažnai tenka išgirsti apie meilę Tėvynei Lietuvai, apie privatizavimą vardan tos Lietuvos, apie šalies konkurencingumą, apie ekonominę plėtrą, investicijas, tiesiogines užsienio ir paprastas, atseit, vietines, lyg jos kuo nors skirtųsi nuo užsieninių, nebent teikiama papildoma pridėtine verte. Šiuo metu vis dažniau kalbame apie kultūrą, nes tampame kultūros sostine. Šiame Lietuvos kultūrinimo procese ypatingai išsiskiria šio proceso ašimi tapusi Soprano “skulptūra- muliažas”.  Taip tarsi parodant- mafijos kultūra yra aukščiau. Ir vieta parinkta visai šauni- šalia Mokytojų namų, į kuriuos pradeda rinktis vis daugiau vaikų dėl gražios kultūrinės, užklasinės veiklos puikiai organizuoto proceso. Tiesa, dar bando įteisinti “vamzdžių” kultūrą, bet gal ir nepavyks…



Dar kalbame apie Lietuvos energetikos nepriklausomybę, naujai išrinktą Seimą ir jo šoumeną pirmininką, na prigimties juk pats vienas nepakeisi. Kalbame ir rašome apie krizę, Statistikos duomenų reikšmę ekonomikai, verslui ir mokslui, visuomenei, žmogui. Atsiprašau, tik pradedame kalbėti. Jau pradėjome. Bent jau galvoti.



Ekonominio sunkmečio metu pradedame vis dažniau pamąstyti apie vertybes- bendražmogiškas, prigimtines, pilietines, dvasines, fizines ir kitas. Galbūt net pradėsime skirti laikinas vertybes nuo amžinų, tikras nuo pseudovertybių. Galbūt pradėsime skirti kas yra katalikas, o kas yra pseudokatalikas. Aišku, kyla pavojus pasmerkti ir pereiti į pseudokatalikų kategoriją. Vis dėl to kalbėti tiesą yra būtina.


Viename, berods, dienraštyje perskaičiau, kad šiandien žmonės apimti nevilties. Man kartais taip pat jos trūksta. Todėl pravartu prisiminti J. Vanier žodžius: “ Jeigu turi svajonę, veik. Gal ta svajonė yra Dievo dovana tau!”.  



J.Vanier sako: “Kiekvienas turime savo nusivylimo priežastį. Kiekvienas turi istoriją, kuri prasidėjo Motinos įsčiose. Tavo svajonė gali būti lobis kitam. Kiekvienas svajojame būti lobiu kam nors kitam. Gal būt iš tikrųjų atrasime, kad esame lobis kitam. Kas turi svajonę, tame ir Dievas gyvena. Tavo kūnas yra šventovė, kuriame Šventoji Dvasia gyvena, todėl mūsų kūnai yra lobių nešiotojai.



Kiekvienas iš mūsų gali būti nusivylęs ir susipykęs  su savo kūnu, galbūt sunku vaikščioti, kalbėti, galbūt esame susipykę su savo psichika. Tada mums sunku blaiviai mąstyti.



Bet mums duotas visas gyvenimas, kad atrastume sąvąjį lobį ir padėtume atrasti lobį kitam. Tavo kūnas jau šiandien įgyja lobį.”



Tas lobis galbūt yra tavo misija- šio gyvenimo mažoji misija.



Kūrėjas ir tikrasis Viešpats, tokią misiją turi kiekvienam iš mūsų: vyrui ir moteriai, suaugusiam ir vaikui, sveikam ir ne. Tos misijos yra įvairios. Pavyzdžiui motinystės Misija. Kažkodėl subjektyviai manau, kad tai pati tikriausia šventumo Misija. Juk gimstantis mažas žmogutis yra pats tikriausias Stebuklas ( graikiškai- ženklas), kad Viešpats Dievas yra su Motina. Motina, kuri gimdo. Ką gimdo Motinos?,- žmones, talentus, visuomenės veikėjus, valstybių vadovus, šalies Prezidentą, mokslininkus, gydytojus, sportininkus ir t.t. Ko Motinis negimdo - jų ir negimdo.



Halder Alois pastebėjo, kad „talentą iškelia, ugdo individo poreikis kurti; antra vertus, talentas visuomet atspindi tam tikrus visuomenės poreikius!!“. Todėl jei talentas yra nerealizuojamas, jam nesudaromos sąlygos kurti, augti, veikti, nukenčia ne tik asmuo, bet ir visa visuomenė. Nukenčia valstybė. Bet jei žmogutis negimsta-  visuomenė netenka daugybės talentų, šalies vadovų, vyskupų ir kunigų, mokslininkų ar tiesiog paprastųjų darbščiųjų bitučių, be kurių negalėtų išgyventi nei vienas mokslininkas, sportininkas ar vyriausybės atstovas. Tad krizės galbūt iškyla iš dalies dėl to, kad negimsta maži žmogučiai. Negimsta, nes kai kurie vyrai ir moterys nori gyventi steriliai.




Ekonomikos ir teologijos profesorė Elene Elsida vienoje neseniai vykusioje konferencijoje sakė: “ši krizė galėtų būti šansas žmonijai! Ši nelaimė galėtų tapti palaiminimu. Bėgimas link daugiau: daugiau energijos, daugiau pinigų, daugiau jėgos, daugiau rungtyniavimo, daugiau gaminių, mus privers atsitrenkti į sieną. Problemos sprendimas nebūtų siekti mažiau: mažiau produkcijos, mažiau darbo užmokesčio ir t.t., bet kartu ieškoti naujų sprendimų žmonijai. Mes nežinome, kokie bus tie sprendimai. Bet jie nebus iš anksto nulemti keleto galingųjų. Tai bus kažkas visiškai nauja. Jie gims iš dialogo, kur kiekvienas stengsis apginti ne savo interesus, bet sieks vien tik žmonijos gėrio. Ne rungtyniaudami ir ne kovodami vieni su kitais, bet per abipusį dialogą, kartu ieškodami mes rasime sprendimus - taikos sprendimus.



Būtent šito sprendimo dėka bus mažiau greičio ir judėjimo, o daugiau įsigilinimo į save; mažiau vartojimo, o daugiau ryšių; mažiau technikos, o daugiau žmogiškumo; mažiau išsibarstymo, o daugiau vienybės; mažiau rungtyniavimo, o daugiau bendrystės; mažiau individualizmo, o daugiau dalinimosi( iš 2007 metų J. Vanier laiško Šv. Kalėdų proga).



J. Vanier papildo: “Labai svarbu žinoti, kodėl čia esi. Svarbu žinoti ne tik savo svajonę, bet kodėl čia esi. Kviečiu pagalvoti kiekvieną iš jūsų, kodėl atėjote čia. O gyvenimo prasmė yra tokia- kad esame drauge. Po vieną mes nieko gero negalime nuveikti, o drauge galime viską”.



Toliau J. Vanje rašo: „Išgyvename Kalėdų laikotarpį, prasideda Naujieji metai. Tai laikas, kurį norime išgyventi kaip taikos metą - ramybėje. Mes švenčiame Vaikelio gimimą. Vaikelis toks silpnas, toks pažeidžiamas, be gynybos sistemos, tačiau jį gina ir saugo tėvų meilė. Reikia įsiklausyti į šį Vaikelį, kuris žavisi ir kontempliuoja, kuris mus išmoko žaisti, juoktis, švęsti, šokti, atsipalaiduoti, apkabinti, mylėti vieniems kitus, dovanoti vieni kitiems dovanas. Jis moko mus švelnumo ir pasitikėjimo, jis moko mus nuolankumo. Kurkime kartu vaikų pasaulį ir pasaulį vaikams, kuriame būtų mažiau rungtyniavimo ir daugiau šventimo, šokio. Jėzus mums sako: tam, kad įeitume į Dangaus Karalystę, mums reikia pasidaryti kaip vaikai. Jis taip pat sako: jei priimame vaikelį dėl Jo vardo, priimame patį Dievą. Taip, vaikai gali daug ko mus išmokyti.“

Rodyk draugams


Komentarai (4) | Rašyti komentarą »

P. Kirkilo pilnatis

2008-12-12
dainiusbutautas

Noriu papasakoti, kas vakar įvyko arba kas vakar vėlai vakare vos neįvyko.
Vakare išėjau iš katalikiškos organizacijos paskaitos. Drąsiai ėjau įprastu maršrutu pėsčiomis, nes Vilniaus meras, p. Imbrasas pabrangino troleibusų ir autobusų bilietus.
Praėjau Šv. Stepono gatve autobusų stotį ir pakilau gatvele pro Palaimintosios Teresės Socialinės globos namus. Tos Palaimintosios, kuri skatina daryti gerus darbus nepaisant nieko.
Prie Dievo Gailestingumo brolių esančio kryžiaus atsiklaupiau ir pasimeldžiau. Kol meldžiausi kažkas eidamas pro šalį paklausė ” daj zakurit”. Iš pradžių į tai nekreipiau dėmesio. Kai pakilau eiti, pastebėjau kad nuo geležinkelio stoties eina dar būrelis jaunuolių, o šiek tiek priekyje dar vienas. Staiga iš to būrelio jaunuolių vienas pradėjo bėgti ir atsistojęs prieš mane maždaug mano ūgio ir gal šiek tiek stambesnis, vienu žodžiu sportuojantis, atsistojo ant kelio ir vėl gi paprašė rusišku akcentu “daj zakurit”
Praėjau pro šalį nekreipdamas jokio dėmesio. Nors vienu momentu jau viskas sujudo.
Po sekundės kitos, taip greitai viskas vyko, tas priekyje bėgantis taip pat pasivijo.
Ėjau toliau, persižegnojau ir ėjau toliau.
Grupė jaunuolių sekė iš paskos. Vos už kelių žingsnių. Taip arti, kad beveik girdėjau jų šnopavimą. Bandžiau stabdyti važiuojančią pro šalį mašiną. Nesustojo. O jaunuoliai, tamsiai apsirengę, su kepuraitėmis ir, berods, kapišonais, eina iš paskos. Tada nutariau eiti viduriu gatvės. Tuomet atsiliko ir stengėsi likti medžių šešėliuose. Vienu momentu pradėjo švilpti. Einant gatvės viduriu pravažiavo policijos mašina, bandžiau sustabdyti, bet nesustojo. Taip priėjau iki pat sankryžos priešais “Maksimą”. Užėjau į parduotuvę ir paprašiau iškviesti policiją. Būrelis jaunuolių stoviniavo prie kiosko. Bet iš tolo jau buvo sunku pastebėti ar tai tie patys jaunuoliai.
Atvažiavę policininkai “priėmė” informaciją ir šiek tiek palydėjo.
Vakare supratau, kad išgelbėjo malda į Viešpatį Dievą, o vėliau sąžiningas policininkų pareigų atlikimas.
Vakare pasimeldžiau už jaunuolius, jų artimuosius ir jų vyresniuosius, už jų sielas. Taip pat už policininkus.
Pažiūrėjau pro langą- ogi pilnatis.

Rodyk draugams


Komentarai (14) | Rašyti komentarą »


Verslo banga

Nuorodos


Verslo bangos
BLOGo autoriai


Naujausi įrašai


Archyvas



© 2011 Monitus Bonus :: Palaikymas: Blogas.lt