Verslo banga Atgal į Verslo bangą

14 procentų - jėga!

2008-09-26
dariusklimasauskas

Nuo šios savaitės pradžios bankas Snoras pradėjo platinti obligacijų emisiją,
kuri leidžia klientams uždirbti iki 14 proc.
palūkanų
. Kaip sako amerikiečiai, jeigu skamba per daug gerai, nei gali
patikėti, reiškiasi kažkur yra kabliukas. Ir, aišku, kad kabliukas(-ai) yra; ir
jų nepastebėti neįmanoma.

Dažniausiai kalbant apie obligacijas, indelius
ar kitas fiksuoto pajamingumo investicines priemones, mes kalbame apie metinį
pajamingumą. Snoro obligacijos yra dviejų metų trukmės, ir tik išlaikius visus
du metus bus galima tikėtis 14 procentų prieaugio. Išvertus į normalią kalbą,
tai reiškia, kad metinis pajamingumas yra vos 6,78 procento. Patrauklumas krenta
stipriai. Tačiau tai dar ne viskas.

Snoras Investicinio verslo tarnybos
direktoriaus pavaduotojas Remigijus Bartaška sako, kad “Tikimės, kad šiuo
finansų rinkų svyravimo laikotarpiu obligacijos su fiksuota palūkanų norma taps
puikia alternatyva žmonėms, linkusiems mažai rizikuoti, tačiau norintiems gauti
didesnę grąžą nei terminuotųjų indėlių atveju.“ Ar tikrai? Netgi tas pats bankas
Snoras už dvijeų metų trukmės indelį siūlo didesnes palūkanas, t.y. net 7,0 procento
metinių
.

Reikia nepamiršti, kad labai svarbus skirtumas tarp indėlio
ir obligacijos yra tai, jog indėliai iki tam tikros sumos yra apdrausti
valstybės. Obligacijų rizika tiesiogiai susijusi su leidžiančio banko veiklos
rizika. Juk bankas už indėlių draudimą moka 0,45 procento, renkantis taupymo
priemonę į tai būtina atsižvelgti.

Taip pat rašoma, kad “Obligacijų platinimo periodu kiekvieną dieną nustatoma vis kita
obligacijų kaina.
” Tai leidžia manyti, kad vienodą pajamingumą gausime
nepriklausomai nuo to, kada išpirksime obligacija. Tiesa? Ne. Pažvelgus į
išpirkimo grafiką (žr. apačioje), matyti, kad skirtingos kainos nustatomos tik
kas tris mėnesius, be to, pajamingumas mažesnis. Per pirmus metus (366 dienas)
bus 'prikaupta' vos 6,75 procentai palūkanų - mažiau nei indėlis.

Tai pat
negalioja argumentas, jog “Investuotojams obligacijos yra patrauklios ir tuo,
jog leidžia investuoti lanksčiam terminui, neprarandant galimybės laisvai
disponuoti savo lėšomis.” Investuojant į indėlį Snoro banke kas mėnesį
prikauptume labai panašią sumą (už vieno mėnesio trukmės indėlį mokama 6
procentai metinių), tačiau rizika būtų mažesnė dėl indėlio draudimo. Mėnesio
indėlio projektas yra lankstenis - prarandi mažiau, t.y. tik dalies mėnesio
palūkanas, jeigu prireikia pinigų.

Be to, labai svarbus faktas yra tai,
jog obligacijas pardavus ankščiau nei prieš 366 dienas, reikės mokėti 15 proc.
pajamų mokestį, realiai nuo gautų palūkanų. Tai ne tik finansinis nuostolis -
pačiam investuotojui reikės deklaruoti pajamas, pasiskaičiuoti ir susimokėti šį
mokestį VMI.

Rodyk draugams


Komentarai (6) | Rašyti komentarą »

Nenoriu mokėti valstybei

2008-09-18
arthurpepper

… kuri iš mano sumokėtų pinigų gelbsti privačius bankus.

Galiu
mokėt už mokyklas, už ligonines. Netgi galiu mokėti už kelius, nors
pats automobiliu tų kelių nenudėviu, naudojuos efektyvia Londono
priemiestinių traukinių sistema.

Bet už bankų
gelbėjimą?.. Nuostabi mintis! Pradėkime gelbėti visus biznio nuvaldyti
nesugebančius verslininkus! Na, o kad grįžę namo po 12 valandų
pamainos, praleistos prie staklių, gerai galėtų pailsėti, dar ir masažą
padarykime. Na jau ne.

Norėčiau, kad nors vienas
valdininkas galėtų man paaiškinti, kodėl aš, kaimynas, brolis
pusbrolis, meilužė it t. t. turi sumokėti kažkokiam verslininkui, kad
jis toliau galėtų daryti klaidas?

Jau esu rašęs apie pamokas, kurias galėtų (jei norėtų) iš bankrotų gauti finansų sistema.

Atrodo,
kad tiems, kurie sprendžia finansų sistemų likimą, yra viskas
nusispjaut. Moralės ten nėra nė kvapo. Moralė sukurta milijonams
skurdžių, kurių mokesčiais vyriausybės gelbsti bankrutuojančius
privačius bankus.

Įdomu, kada ateis iki Lietuvos ta bankrotų ir
gelbėjimų banga. Kiek pamenu, jau buvo kadaise bandymų gelbėt, bet
pinigus už tai sumokėjo visi Lietuvos piliečiai.

Rodyk draugams


Komentarai (6) | Rašyti komentarą »

Futbolas krizės sukūryje

2008-09-17
dariusklimasauskas
Vakar dienos naujienas apie tai, kad vienas
didžiausių JAV investicinių bankų Lehman
Brothers
pateikė paraišką dėl bankroto ir apsaugos nuo kreditorių (skola
siekia  613 mlrd. JAV dolerių), o kitas
- už 50 mlrd. JAV dolerių parsidavė Bank of America, sutikau belaukdamas UEFA
futbolo varžybų. Ramiai sau sėdėjau vieno Lietuvos didmiesčio viešbučio
kambaryje ir svarsčiau, jog nepaisant visų negandų, visų krizių, visų bankrotų
ir kitų liūdnų aktualijų, netrukus ateis laikas, kai į aikštę išbėgs po
vienuolika vienos ir kitos komandos futbolininkų.

Ir šiandien, eilinį kartą
už JAV mokesčių mokėtojų pinigus (šį kartą už tik 80 mlrd. JAV dolerių, kas atrodo
nedaug lyginant su 200) išgelbėjus nuo bankroto AIG,
mąstau apie vakaro varžybas tarp Arsenalo ir Kijevo Dinamo. Bet kažkiek kitu
kampu. Netyčia užtikau labai įdomų straipsnį, kuriame nagrinėjami Anglijos futbolo
lygoje žaidžiančių komandų remėjai. Ne paslaptis, kad neseniai bankrutavo
turizmo bendrovė XL, kuri rėmė Westham komandą. To dėka ant žaidėjų marškinėlių
atsirado lopas, dengiantis ex-rėmėjo pavadinimą. Kol dar nebuvo aiškus AIG
likimas, ne be pagrindo buvo baiminamasi, kad lopų netrukus gali padaugėti.

 

Aišku,
nepamirškime apie poveikį komandoms. Raudonieji velniai kasmet gaudavo 14 mln. svarų už AIG
logotipo ant savo marškinėlių demonstravimą. Nors ir galime sutikti, kad nemažai
įmonių mielai uždėtų savo logotipą ant Cristiano Ronaldo krūtinės, tačiau šiais
recesijos laikais vargiai atsiras norinčių už šį malonumą pakloti tokią sumą.
Įdomu, ar išgelbėtasis AIG vis dar turės tokį reklamos biudžetą, ar ant
raudonųjų velnių marškinėlių pamatysime kokios nors Artimųjų Rytų holdinginės
kompanijos ženkliuką.

Rodyk draugams


Komentarai (4) | Rašyti komentarą »

Vilnius Invest 2008

2008-09-17
dariusklimasauskas


Norėjau tiesiog visus informuoti, jog spalio 2-4 dienomis Litexpo
parodų centre bus pirmą kartą organizuojama paroda Vilnius Invest 2008 (oficiali
informacija čia). Ją “reklamuoju”, nes pats prisidedu ne tik kaip
dalyvis, bet ir kaip dalis organizacinės komandos. Šią mugę organizuoja kartu
NASDAQ-OMX, FAA ir VUSIF. Kaip FAA narys esu atsakingas už seminarus ir
diskusijas, kurie vyks renginio metu.

Kol kas susidomėjimas renginiu yra
didžiulis, ir labai džiaugiuosi, kad tiek daug žmonių pareiškė norą dalyvauti.
Daugiau kaip 30 Lietuvos finansų ir investicijų rinkos specialistų arba praves
seminarą, arba sudalyvaus diskusijoje, vieną kurių moderuosiu ir
aš.

Taigi, kviečiu visus atvykti ir pasižvalgyti, ką siūlo Lietuvos
finansų rinkos dalyviai, pasidomėti naujausiomis aktualijomis ar tiesiog
turiningai praleisti kurią nors dieną.

Pasimatysime ten!

Rodyk draugams


Komentarai (6) | Rašyti komentarą »

Busho dovana - du šimtai milijonų

2008-09-08
dariusklimasauskas

BBC News šiandien rašo apie tai, jog JAV prezidentas Bushas ištiesė pagalbos
ranką dviems JAV kredito gigantams Freddie Mac
ir Fannie Mae
. Visi nudžiugo, akcijų rinkos atsigavo, JAV gyventojai
atsipūtė. Bet ar tai teisingi vaistai nuo dabartinių JAV ligų?

Kaip jau
rašiau ankščiau, šios dvi bendrovės superka būsto paskolas iš patvirtintų
skolintojų (bankų, kredito unijų, kt.) ir parduoda jas investuotojams. Iš
principo šios dvi bendrovės yra garantavusios arba valdo apie pusę visos JAV
būsto kredito rinkos, kurios vertė yra 12 milijardų JAV dolerių. Iš principo tai
yra pagrindinis šaltinis investiciniams fondams įsigyti liūdnai pagarsėjusių
mortgage-based instrumentų, o taip pat ir pagrindinis paskolų šaltinis
(netiesiogiai) JAV gyventojams.

Pavojaus varpai jau seniai skambėjo, apie
tai rašiau visai neseniai, tačiau nebuvo iki galo aišku, kokią poziciją užims
JAV vyriausybė. Ironiją mėgstantys kritikai neabejojo, kad galų gale valdžia bus
priversta imtis priemonių, taip išgelbėdama gobšių investmentbankerių kailius
(gal netyčia yra nemačiusių šio filmuko?). Tad, viena vertus, sprendimas suteikti
(garantuoti) finansavimą turės tikrai teigiamą įtaką nekilnojamo turto kredito
rinkai bei, svarbiausia, eiliniams JAV gyventojams, tačiau, kita vertus, parodys,
kad galima 'prisidirbti' kiek nori, ir vis tiek valdžia ištrauks iš balos. Su
darbu atsisveikins nemažai proceso dalyvių, tačiau pastarųjų metų pelnai ir
atlyginimai leis ramiai pasitraukti į kitas pareigas.

Aišku, verta
susimąstyti, kai nuostoliai dengiami mokesčių mokėtojų pinigais. Taip pat nerimą
kelia tai, jog toks atlaidus problemų sprendimo būdas tik toliau skatins
neatsakingai žvelgti į finansavimo klausimus. Minėtų įmonių bankroto atveju būtų
galima pasimokyti ir padaryti išvadas, tačiau kol kvailumas yra skatinimas, tol
tokie veiksmai atrodo lyg tolimesnė paskata didesnei krizei.

Ar tik
nekasa JAV sau gilesnės duobės?

Rodyk draugams


Komentarai (7) | Rašyti komentarą »

Ryžtingos reformos Latvijoje

2008-09-03
dariusklimasauskas

Anot SEB Lietuvos makroekonomikos apžvalgos (Nr. 32, birželis),
“šiais metais valdžiai turėtų pavykti surinkti planuojamą valstybės mokesčių
sumą, nors plano vykdymas bus daug įtemptesnis nei 2007 m.” Nepaisant išaugusių
įplaukų į biudžetą, vis tiek prognozuojamas fiskalinis deficitas tiek šiais,
tiek ateinančiais metais. Iš Baltijos šalių mes išsiskiriame šiuo rodikliu,
tiksliau, neigiama jo reikšme, tačiau apžvelgus kitas Centrinės ir Rytų Europos
valstybes biudžeto deficitas yra dažna problema.

Recesijos metu dažnai
lėšų surinkimas į biudžetą stringa, ką ir nori mums pasakyti SEB bei ką jau
galima buvo užfiksuoti Estijoje. Todėl tokiu ekonomikos metu ypatingai jautri vieta
yra fiskalinė drausmė. Teorija teigia, kad bumo metu reikia “kaupti” ir turėti
stiprų biudžeto perviršį, o krizės laikotarpiu galima turėti ir deficitą, jeigu
juo siekiama skatinti ekonomikos atsigavimą. Tačiau Baltijos šalims ne visada
pavykdavo laikytis šios taisyklės. O pastaroji krizė užklupo taip greitai, kad
net ir prie geriausių ketinimų sunku būtų buvę jai pasiruošti ir nusiteikti
laikytis fiskalinės drausmės.

Įdomu tai, kad Estija jau seniai nebeturi
fiskalinio deficito - paskutiniai “neigiami” metai buvo 2000. Įvairių reformų ir
principingo nusiteikimo pagalba valstybei pavyko pasiekti stulbinamų rezultatų. Mūsų šiauriniai kaimynai latviai taip
pat labai stipriai siekia šio tikslo, ir tik kartais įkrenta į deficitą. Tačiau latviai nejuokauja - šiemet
užsibrėžė aiškų tikslą neturėti deficito, ir neketino jo atsisakyti nepaisant
krizės.

Tokią nuomonę susidariau perskaitęs straipsnį apie tai, jog Latvijoje ketinama atleisti 5 proc.
valstybinio sektoriaus darbuotojų. Ministras pirmininkas Ivars Godmanis tiesiai
šviesiai paskelbė šiuos ketinimus, kuriais siekiama išvengti fiskalinio deficito
šiemet ir 2009 metais. Teikdamas intervių, Godmanis teigė, kad ilgą laiką
Latvija gyveno bumo periode, demonstravo dviženklį ekonomikos augimą, turėjo
priėjimą prie pigių išorinių finansinių šaltinių, žemus mokesčius. Man patiko jo
frazė, kad dabar, pasikeitus situacijai, “laikas gyventi iš savo
pajamų”.

Godmanis pareiškė, kad tikriausiai bus nuspręsta uždaryti net
tris specialiąsias ministerijas - integracijos, ES lėšų ir elektroninės
valdžios. Taip pat ketinama užšaldyti atlyginimus arba surišti atlyginimų
augimą su produktyvumu. Latvijoje pirmojo ketvirčio pabaigoje valstybiniame
sektoriuje dirbo beveik 327 tūkst. darbuotojų (daugiau nei trečdalis visos darbo
jėgos), tad minėti keli procentai nuo šios sumos sudaro kiek daugiau nei 16 000.

Tokius pareiškimus iššaukė Standard & Poor's, kurie savo ataskaitoje
paskelbė manantys, kad Latvijoje biudžeto deficitas sieks 2 % šiemet ir net 2,5 %
kitąmet.

Iš tikrųjų žaviuosi tokiais griežtais žodžiais, kokių Lietuvoje
retai gali išgirsti. Galima Latviją kritikuoti už tai, kad nebuvo pasiruošę
krizei ir neįvertino jos stiprumo, tačiau bent jau imamasi priemonių spręsti
aktualius klausimus. Akivaizdu, kad krizės laikais tik ryžtingi ir principingi
žmonės gali reformuoti sistemą, padėti pakeisti status quo ir padėti bristi iš
krizės. Tenka tik palinkėti sėkmės, supratingumo iš tautos
pusės.

Įdomu tai, kad rugpjūčio 28 dieną Latvijos profsąjungų
konfederacija paskelbė ruošianti plataus masto protestus, jeigu
atlyginimai nebus keliami įkandin augančios infliacijos. Kaip suprantu, jau
niekas nekalba apie jokias galimybes kelti atlyginimus, tik mažinti juos
atleidžiant darbuotojus, o profsąjungos toliau gieda savo
dainelę.

Lygindami su šiaurės kaimynais, natūraliai turėtume paklausti
savęs kelis esminius klausimus: ar (ir kodėl) mes nemanome, kad biudžeto
deficitas yra didžiulė problema? Kokių priemonių mes imsimės, kad mažėjant
biudžeto įplaukoms dėl ekonominės recesijos fiskalinis deficitas nesiplėstų? Ar
yra pakankamai ryžto keisti esamą situaciją, ar tiesiog bus laukiama rinkimų,
iki tol nesiimant jokių veiksmų?

Iš tiesų Lietuva yra unikalioje situacijoje,
nes “atsilieka” nuo kitų Baltijos šalių keliais ketvirčiais; žvelgdami į jų
problemas ir jų sprendimus mes galime padaryti daug ką
šiandien, iki krizės vėjai stipriai pūs už mūsų lango.

Rodyk draugams


Komentarai (3) | Rašyti komentarą »

Krizės ištakos ir (pagaliau?) geros naujienos

2008-09-03
dariusklimasauskas

Žvelgiant per Lietuvos žiniasklaidą galima drąsiai daryti vieną išvadą – dėl
dabartinės ekonominės situacijos kalti bankai. Bankai nustojo teikti paskolas ir
dėl to geri piliečiai nebeišgali įsigyti būsto. Bankai nustojo finansuoti
nekilnojamo turto projektus ir taip griauna statybų sektorių. Bankai sugriežtino
reikalavimus ir stumia nekilnojamo turto vystytojus į kėblią padėtį. Bankai
pradėjo garsiai šaukti apie gresiančią krizę ir, po velnių, ją
prišaukė.

Ir vienas labiausiai man patikusių – esą bankai… siekia kuo greičiau atgauti paskolintus pinigus.
Niekšai.

Kaip kad daugelis žmonių nesupranta, kad socialinę trintį
vargiai sumažins valdžios pasiūlymas visiems pradinukams privalomai teikti
nemokamus pietus, taip ir ne itin stebina tokia reakcija į nūdienos ekonominę
situaciją. Kaip bebūtų keista, filosofiškai pažvelgus bankai iš tiesų kalti dėl
dabartinių Lietuvos problemų. Tik ne dėl dažnai linksniuojamų priežasčių.
Atvirkščiai, dėl per didelio gobšumo, nesaikingo skolinimo ir sukurtos beveik
utopinės ekonominės situacijos, kuri daugeliui mūsų tiesiogiai primins
lietuvišką priežodį apie lazdą ir du jos galus.

Vienu sakiniu – ekonominę
krizę, jeigu jau mes pasiryžę taip įvardinti esamą situaciją Lietuvoje, ko aš
kol kas nesiveržiu daryti, nulėmė ekonomikos perkaitimas. Problemų mes turime
įvairių, galime drąsiai jas įvardinti: i) infliacija, ii) nekilnojamo turto
rinkos smukimas, iii) vartojimo mažėjimas, iv) devalvacijos rizika, v)
išaugusios kuro kainos, vi)…. Sąrašas gana ilgas, tačiau pagrindinė mintis,
kurią reikia pripažinti – šios problemos iššauktos visiškai skirtingų vidinių ar
išorinių efektų, kurie, deja, Lietuvoje sukrito vienu metu.

Pažvelkime
realiai – išaugusios dujų ir kuro kainos, kurios davė nemažą impulsą
infliacijai, yra iš principo išorinis poveikis. Visas pasaulis susiduria su šia
problema (neskaitant valstybių, kurios turi šių išteklių rezervus), ir su tuo
reikia tiesiog taikytis. Reikia kurti efektyvesnius produktus ir paslaugas, kad
kompensuotume šiuos poveikius. Pažvelkime į Daniją, Airiją – šalys vos didesnės
už Lietuvą, tačiau labai stipriai išvystytas paslaugų sektorius leidžia
vietiniams gyventojams daugiau uždirbti ir atitinkamai pasitikti išorines
grėsmes. Krizių neišvengia ir jos, tačiau greitai atsitiesia. Ką reikia Lietuvai daryti, norint tai pasiekti?
Dirbti, dirbti ir nedidinti mokesčių.

Daugiau jokių neigiamų išorinių
poveikių Lietuva pastaraisiais metais nepajautė. Dar būčiau linkęs sutikti dėl
konflikto Gruzijoje kaip darančio neigiamą įtaką investicijų srautams, tačiau
kol kas tai tik ribinis efektas. Visos kitos problemos yra mūsų vidinės,
sukurtos labai paprastai – vartojant, vartojant, o kai neužteko litų vartoti,
pasiskolinant ir toliau vartojant.

Pažvelkime paprastai. Visi mes mylime
užsienio investuotojus, nes jie ateina su dideliais krepšiais pinigų. Naivu
tikėtis, kad jie nenorės tų pinigų atsiimti. Su palūkanom. Juk kai Hansabankas
skolina Lietuvos gyventojams pinigus, jis tikisi juos atgauti. Todėl vargu, ar
Hansabankas norės skolinti individui, kuris tuos pinigus investuoja į naują BMW.
Lietuvos gyventojai buvo tiek pripratę prie amžino ekonomikos augimo, minimalaus
nedarbo ir ranka pasiekiamo skolinimo, kad iš tikrųjų pavirto paaugliu, matančiu
save prie BMW vairo. Bet kokia kaina.

Verslą daryti buvo labai paprasta:
užsirezervuoju butą šen bei ten, po šešių mėnesių parduodu rezervaciją su 300
proc. uždarbiu. Pinigus nekilnojamo turto srityje buvo taip lengva daryti, kad
visi tapo ekspertais. Vienintelis klausimas buvo KIEK. Kiek aš galiu
pasiskolinti, kiek galiu gauti išankstinių rezervacijų. Kokybė krito
nežmoniškai. Ką dabar turime? Po visą miestą betkaip išmėtytus dangoraižius,
betkaip suformuotus „gyvenamuosius“ rajonus, jau įgavusius tinkamą apibrėžimą –
getais. Lietuvos nekilnojamo turto portfelį sudaro nekokybiška statyba. Ir dar
kažkas tikisi, kad „butai brangs“?

Tačiau mes peikti vystytojų negalime,
nes panaši situacija buvo daugelyje ekonomikos sektorių. Žmonių sukuriamas
produktas ar paslauga savo kokybe krito, vienintelis klausimas buvo KIEK išaugs
atlyginimas. Dėl neriboto skolinimosi ženkliai išaugo vartojimas, tai sukėlė
importo bumą. Ar mums vis dar netikėta, kad švedams nepatiko matyti, kaip mes
imame eurus ir verčiame juos į BMW, Sony, Phillips, Jaguar? Apie tai jau net knygos rašomos.

Ar jau mąstome blaiviau? Ar mažiau
skolinamės? Jeigu taip, tai galime pažvelgti į tolimesnes beatodairiško
vartojimo implikacijas. Daugelį vidinių problemų, aš tikiu, išspręsime su laiku.
Į nekilnojamo turto sektorių grįš kokybė, grįš pirkėjai. Tačiau per penkis metus
mes tiek „privartojome“ į skolą, kad mūsų einamosios sąskaitos deficitas
išsiplėtė iki Latvijos ir Estijos lygio. Ūkiškai einamosios sąskaitos deficitas
parodo skirtumą tarp to, ką mes sukuriame ir parduodame už Lietuvos ribų, ir to,
ką perkame ir vartojame iš užsienio. Remiantis Mikės Pūkuotuko dėsniu (be niekur
nieko nieko nebūna), ilguoju laikotarpiu šie du dydžiai turi būti panašus, nes
kitaip mes vartojame į skolą. Jeigu mūsų valiutos kursas nebūtų prikaltas, šis
vartojimo/gamybos skirtumas tiesiogiai atsispindėtų krentant valiutos
kursui.

Kodėl bankai tiek ilgai pumpavo pinigus ir leido mums vartoti -
štai kur klausimas. Būkime atviri, jų veiklos modelis paprastas - imami pinigai
(indėliai) iš Skandinavijos pensininkų, perskolinami Lietuvos vartotojams.
Bijau, kad nebūtų perdaug įbridę su šiuo modeliu, kaip kad kai kurie
ekonomistai perspėja. Juoko forma galima prisiminti britų komikus, kurie
tiksliai apibrėžė, kad krizės atveju galų gale kenčia ne finansistai, o jūsų pensijų fondas.

Pabaigai – geros naujienos. Dažnai
makroekonomika matuojama jausmais – BVP auga arba lėtėja. Arba augimas lėtėja,
arba lėtėjimas auga. Nemažai rinkų specialistų aiškina, kad yra blogai, kuomet
jau yra blogai. Todėl didelę pagarbą eilinį kartą turiu išreikšti dr. Gitanui Nausėdai, kuris labai aiškiai ir konstruktyviai
pateikia informaciją apie tai
, jog per pirmąjį šių metų pusmetį, atmetus “Mažeikiu naftos” įtaką, eksportas ir importas padidėjo atitinkamai 15,9 % ir
7,4 %. Taigi, kalbos apie Lietuvos “eksporto mirtį” ir bręstantį lito nuvertinimą
yra gerokai perdėtos.

Tai iš tiesų geros naujienos, kurios rodo, kad
Lietuvos konkurencingumas vis dėlto palyginus aukštas. Išlaikius panašius
tempus, galime labai nesunkiai pergyventi esamą situaciją. Taip, teks atsisakyti
spekuliacinių verslų ir prabangių BMW. Taip, teks sunkiai dirbti ir toliau
auginti šalies konkurencingumą. Galbūt Estijos negandos mus aplenks.

Tiesa, estai pasiūlė ir
kiek malonesnę alternatyvą iš krizės išbristi.

Rodyk draugams


Komentarai (5) | Rašyti komentarą »

Ekonomikos mitai

2008-09-01
dainiusbutautas

Pastaruoju metu tenka dažnai išgirsti nuomonę, kad sparčiai auganti
ekonomika pati savaime sukurs šalies gerovę. Žinoma, auganti ekonomika
užtikrina užimtumą, vadinasi ir stabilų vartojimą, kuri skatina
gamybą, žaliavų pirkimą ir jų išgavimą arba brangimą
priklausomai nuo situacijos. Lėtėjant ekonomikos augimo tempams
ekonominiai procesai turėtų judėti atvirkštine seka: mažėti užimtumas,
vartojimas, gamyba, žaliavų poreikis ir biudžeto surinkimas, o dėl to
ir socialinės išmokos. Bet ar su tais ekonomikos procesais viskas
taip paprasta?

Paanalizuokime vieną atvejį. Žmogus po sunkios darbo dienos nutarė
pasilinksminti. Ir tai natūralu, ir tarsi priimtina. Na, žiūrint, kaip
tas pasilinksminimas einasi. Bet įsivaizduokime, kad žmogui dėl didelio
džiaugsmo arba liūdesio norisi šiek tiek daugiau atsipalaiduoti, negu
įprastai. Kadangi gerbiamas žmogus mėgsta ramybę, gerbiamasis nuėjo į
alkoholio parduotuvę, prisipirko maisto ir pradėjo linksmybes. Kai
pritrūko, procesą namai-parduotuvė-namai pakartojo. Vėliau nuėjo į barą, dar vėliau pradėjo iš didelio linksmumo kalbėti mobiliu telefonu su bet kuo.

Teisybės
dėlei reikia pasakyti, kad garbusis ponas kiekvienu savo veiksmu kūrė
šalies ekonomiką: pirko alkoholį ir maistą. Užsipylė į savo
automobilį benzino ir tepalų, pasipildė telefono sąskaitą.
Kiekvienas išvardintas veiksmas didino privatų vartojimą ir, žinoma,
augino ekonomiką. Kitą rytą, garbiajam ponui sustreikavo, ir tai
taip pat natūralu, kaip gerai pavalgius norisi atitinkamai pailsėti,
sveikata. Todėl reikėjo pirkti vaistų. Be to, sustreikavo skrandis,
todėl teko išsituštinti visą perteklinį maistą, kurio organizmui
tiesiog nereikia. Ir šlovė, ir garbė ekonomikai, nes lemputės
uždegimas tualete, vandens nuleidimas, skrandžio skalavimas
ir kitos komunalinės paslaugos susijusios tiesiogiai su garbiojo
pono atsipalaidavimu, visa tai didino ekonomikos apimtis. Kaip ir vaistų pirkimas. Ir jų gamyba.

Kitas
atvejis dar geresnis. Šalis nutarė nusipirkti daugybę ginkluotės.
Išleido tam milžinišką sumą visų žmonių lėšų. Kai kurios
valstybėse (pvz.: Azijos) išlaidos gynybai ar karui sudaro 40
procentų ir daugiau išlaidų bendroje BVP struktūroje. Šios išlaidos
gynybai sukuria daugybę darbo vietų, padidina naftos, dujų ir metalų
išgavimą ir pardavimus. Vis tai didina daugybės šalių ekonomikos
apimtis. Kaip ir kainas. Juk padidėjusi paklausa dažnai išlikus tokiems
pat pasiūlos tempams priverčia įsijungti infliacinį mechanizmą. Po
kurio laiko pilnai apsiginklavusi šalis nutarė, kad nevalia ginkluotės
laikyti nepanaudojus. Todėl pradėjo karą su gretima valstybe. Tad
reikėjo papildomai įsigyti degalų, kurių pardavimo ir pirkimo apimtis
taip pat didino arba mažino ekonomikos apimtis. Karo metu didelė dalis
ginkluotės buvo sunaikinta. Tad norint užsakyti papildomai ginkluotės
vėl reikėjo didinti gamybos apimtis. Karo metu, ir tai vėlgi natūralu,
užpultos šalies ekonomika buvo praktiškai laikinai sustabdyta. Karo
situacijoje infliacija kyla neproporcingai, nes nespėjama gaminti
prekių ir paslaugų dėl sutrikusio prekių ir paslaugų tiekimo. Tad
išlaidos karo reikmėms taip didina ekonomikos apimtis.

Trečiu
atveju, manyčiau,  ne mažiau įdomu. Labai turtinga šeima: vyras ir
moteris, taip negalėjo atsidžiaugti savo turtais, kad kasdien pirkdavo
naujus drabužius. Ir tai labai gražu, kai žmonės gražiai atrodo. Kai
drabužiai netilpdavo į spintą, reikėjo nupirkti naują. Kai drabužiai
netilpo į namus, reikėjo nupirkti naujus. Kiek vėliau šeima: vyras ir
moteris nusipirko automobilį, mobilų telefoną, televizorių. Kadangi
mada ir skoniai dažnai keičiasi, ypatingai, kai tai leidžia galimybės,
reikėjo nupirkti antrą automobilį, vėliau trečią, ketvirtą ir dešimtą.
Tas pats ir su telefonais, televizoriais ir t.t. ir .t.t. Natūralu,
šalies vadovų ir ekonomistų džiaugsmui kiekvienas šių pirkimų didino
stebuklingos ekonomikos apimtis, kurios būtinai turi padidinti šalies
konkurencingumą. Tuo labiau, kad daugybei nenaudojamų automobilių
reikia pastatyti naują garažą, kasmet automobilius reikia nuplauti, o
kas keli metai praeiti techninę apžiūrą. Visa tai nuosekliai didina
šalies konkurencingumą, metalo išgavimo apimtis, degalų sunaudojimą.
Šlovė ir garbė stebuklingai ekonomikai.

Tik, kaip visada, viskam
yra pradžia ir pabaiga. Kaip kiekviena diena turi pradžią ir pabaigą,
kiekvienas darbas prasideda ir pasibaigia, kiekviena karšta svajonė
išsipildo, taip ir žmogui praeina noras per daug linksmintis, kariauti
ar pirkti drabužius ir automobilius be saiko. Bet, kaip ir diena, jei
vienoje vietoje baigiasi, tai kitoje prasideda. Šis nepaliaujamas
gamtos stebuklas užtikrina, kad maždaug pusėje žemės vyrauja naktis, o
kitoje pusėje- naktis. Tiksliau galima suskirstyti parą ketvirčiais:
rytą keičia diena, dieną – vakaras, o vakarą- naktis. Po nakties vėlgi
išaušta išganingas rytas. Tarsi iš mirties prikeldamas žmogų naujai
dienai. Joks pats galingiausias žmogus negali pertraukti šio ciklo. Man
žinomas tik vienas vienintelis atvejis, kai Mozė meldėsi, o jo brolis
Aaronas kovojo, ir po šios pergalės Mozė paprašė Viešpaties Dievo, kad
atžymėtų šią dieną ir pratęstų dienos ilgį dar, jei teisingai pamenu,
dvylikai valandų. Tai yra- diena truko, saulė
nenusileido nenutrūkstamai dvidešimt keturias valandas. Visais
kitais atvejais dieną keičia naktis, o naktį- diena. Taip ir gyvenime,
kai vieni nustoja pirkti automobilius, juos perka kiti, kai vieni
nustoja pirkti drabužius, juos perka kiti. Ir tai natūralu, nes viskas
žemėje vystosi tam tikrais ciklais, ir kiekvieno žmogaus pradžia turi
pabaigą. Išskyrus vieną vienintelį atvejį. Kai to nori Jis.

Pabaigai
įsivaizduokime atvejį, kai staiga vienu metu visi žmonės nustoja pirkti
drabužių daugiau negu reikia, nustoja kariauti, šeima naudojasi vienu
automobiliu bendrai. Kas tada atsitiktų su ekonomika? Nežinau, gal jūs,
garbioji skaitytoja (- au), žinote?!

O jeigu visi nenaudojami
drabužiai, automobiliai, buitinė technika pradedami pardavinėti, o karo
mašinos išlydomos? Tokiu atveju sumažėtų vartojimas ir gamyba. Kas
įdomiausia net tokiu atveju negarantuojama, kad kainos išliktų
stabilios.

Nors galbūt yra žemėje vietų, kuriose diena niekada neišaušta, o naktis niekada neateina…

2008 m. rugpjūčio 21 d. - rugsėjo 1 d., Joniškis, Vilnius.

Rodyk draugams


Komentarai (5) | Rašyti komentarą »


Verslo banga

Nuorodos


Verslo bangos
BLOGo autoriai


Naujausi įrašai


Archyvas



© 2011 Monitus Bonus :: Palaikymas: Blogas.lt