Verslo banga Atgal į Verslo bangą

Ar TU pajautei kredito krizę?

2008-01-29
dariusklimasauskas

Skaitėm apie JAV subprime kredito krizę, skaitėm apie jos padarinius. Matėm,
kaip bankai nurašo milijardus į nuostolius, kaip sudreba visa pasaulinė
ekonomika ir akcijų rinkas palieka net kiečiausi long-term investuotojai. Netgi
žinom apie niekadėjus, pridariusius galybę nuostolių garbingajam Sócíété
Générálé (beje, tikrai istorija apie tai tik čia), ir apie staigų ir netikėtą JAV Federalinio banko
sprendimą 75 baziniais punktais sumažinti palūkanų normas, kuris, kaip kai kurie
įtaria (aš nelabai tuo tikiu) galėjo būti susijęs su iš anksto žinoma
informacija apie Sócíété Générálé bėdas. Dar gi matome kaip analitikai
prognozuoja, kad šią savaitę FED dar kartą mažins palūkanas, dar 50 bazinių
punktų iki 3,0 procentų, su tikslu sumažinti JAV gyventojų kančias ir atpiginti
būsto išlaikymą bei įpūsti teigiamos krypties vėją į ekonomiką. O kol kas
kredito krizės nuostoliai auga, poveikis persiduoda į naujas ekonomikos
sferas.

Tačiau visą tai skamba lyg teoriniai apmąstymai, nes kol
situacija nepaveikia mūsų tiesiogiai, tol sunku ją įvertinti. Taip, viskas
atrodo blogai. Tačiau “kiek” blogai? Šiandien kaip tik radau keletą įdomių
straipsnių apie išmatuojamą poveikį, ir tai mane kiek išgąsdino. Pirmasis buvo
ne straipsnis, o tiesiog statistika. Iš JAV pasirodė duomenys apie “foreclosure” - tai yra kiek realiai namų ūkių prarado savo
būstus, nes neišgalėjo apmokėti bankams įmokų ir palūkanų. Skaičiai didžiuliai -
lyginant su 2006 metais, praradimai išaugo 75 procentai, o vien gruodžio mėnesį
- 97 procentais. Iš viso per 2007 metus net 405.000 būstų atiteko kredito
institucijoms. Atlikus paprastąją matematiką, galime paversti šį skaičių į
Lietuvos mastus - (darome prielaidą, kad JAV gyvena 300 milijonų gyventojų,
Lietuvoje 3,3) - 4455 namų ūkiai.

Demografinius ir socialinius tokio
šoko efektus įvertinti turbūt neįmanoma - būtų labai baisu. Be gyvenamosios
vietos liktų beveik dešimt tūkstančių gyventojų. Įvertinkime vien tik
nekilnojamo turto rinką - kas atsitiktų, jeigu per šiuos metus į rinką būtų
paleista 4455 butai ir/arba namai. Vilniuje bus šiemet pastatyti 7100 butų
(jeigu visi vystytojų planai bus įgyvendinti), tad tikriausiai per visą Lietuvą
naujų butų ir namų pasiūla sieks apie 10000 (gal kiek daugiau, neradau kiek
stato Klaipėdoje). Vadinasi, jeigu mus užgriūtų JAV problemos, būstų pasiūla būtų
padidinta 44 procentais. Ir tai būtų kredito institucijų pardavinėjami butai,
kurie realizuojami greitai ir žemiau rinkos kainų. Toks pasiūlos šokas kainas
kirstų žiauriai, o kainų kritimas iššauktų dar didesnį butų išpardavimą, kadangi
kartu su savimi pigus būstas nustemptų ir nuomos kainas. Bankrutuotų vystytojai,
kurie statybos kaštus fiksavo praėjusiame laikotarpyje. Bankai turėtų krūvas
įkeisto turto, kurio vertė mažesnė nei kredito dydžiai. Tokia yra šiandieninė
JAV kasdienybė.

Antras straipsnis, kurį radau viename bloge (dėkui Arthur Pepper), davė nuorodą į straipsnį
apie miestelį Norvegijoje, kurį stipriai palietė JAV nekilnojamo turto krizė.
Miestelio valdžia nemažą dalį savo lėšų buvo investavusi į atseit saugius
obligacijų instrumentus, kurie vieną dieną tiesiog neteko vertės. Dar dalis
investicijų yra kol kas nebankrutavusiame fonde, tačiau jų vertė ženkliai
sumažėjusi. Miestelio valdžia skaičiuoja, kad realūs nuostoliai siekia apie
ketvirtadalį metinio miesto biudžeto. Išlaidoms dengti tektų išsiimti naują
ilgalaikę paskolą, kuriai finansuoti tektų mažinti biudžeto išlaidas.
Blogiausia, kad vidiniai rezervai išsemti - pinigai, skirti investicijoms, buvo
gauti paėmus paskolą, kuriai gauti buvo užstatyta miestelio hidroelektrinė su
visais ateities srautais. Kaltų ieškoti galima - ar tai kvaila ir naivi (o
galbūt norėjusi daugiau uždirbti) miesto valdžia, ar maklerinė, kuria miestelis
pasitikėjo dešimtmečius ir nebuvo teisingai informuojamas apie perkamų aktyvų
riziką (beje, maklerinė jau neteko licencijos ir uždaryta; įtariu, kad Narvikas - ne
vienintelis miestelis, užkluptas panašių sunkumų), ar didieji investment
bankeriai
, kurie šiuos struktūrinius produktus sukūrė, ar Kalifornijos
gyventojai, kurie nepaskaičiavo ir be proto skolinosi būstams įsigyti, kurių
paskolos galų gale ir virto šitais gudriais struktūriniais produktais. Dienos
pabaigoje ne tai svarbu; svarbu, kad miestelis padarinius jaus dar penkis-dešimt
metų, per kuriuos jo laukia sunkus taupymo laikotarpis.

Pažvelgę per šias
prizmes, galime lyg ir pasidžiaugti, kad kol kas Lietuvoje daugiausiai nukentėjo
tik žmonės, investuojantys akcijų biržoje. Šis efektas nenuvilnys per ekonomiką,
nes jeigu pinigai ir “prarasti”, tai dažniausiai tik dalis santaupų, ir
praradimai neviršija 20-30 procentų. Aišku, rizikos maksimalistai galėjo
nukentėti ir daugiau, bet tai tik maža dalis gyventojų (suprantu, kad jiems tai
menka paguoda). Mūsų savivaldybės neturi investicinių portfelių, mūsų
nekilnojamojo turto rinka nėra tiek perskolinta ir neturi sąsajų su kitomis NT
rinkomis. Kol kas didžioji kredito krizė Lietuvą palietė tik paviršutiniškai.

Tiesa, visi efektai dar nėra nustatyti ir už kampo gali laukti įvairius
siurprizai. Praėjusią savaitę vykusioje nekilnojamo turto konferencijoje
bankininkai prognozavo nekilnojamo turto kainų smukimą 20 procentų. Tačiau
argumentai nėra stiprūs, o paprastas lyginimas mūsų ekonomikos su Latvijos ar
Estijos niekada mūsų neįtikins - juk mes gudresni už kaimynus. Aš asmeniškai
nesiimsiu prognozuoti kainų pokyčių, tačiau esu nuomonės, kad pokyčius lems
vidinės ekonomikos priežastys ir efektai, o ne pasaulinės
tendencijos.

Galbūt kažką praleidau, ir efektas lietuviams visgi yra. Ar
tu, mielas skaitytojau, pajautei JAV kredito krizę?

Rodyk draugams


Komentarai (7) | Rašyti komentarą »

Ačiū Kerviel‘ui

2008-01-29
arthurpepper

Girdėjote apie „Société
Générale” problemas? Jei dar ne – susipažinkite su su trumpa istorijos apžvalga.

Vyrukas vardu
Jérôme Kerviel, dirbęs eiliniu “junior trader” fjučerių prekybos skyriuje,
padarė bankui 4,9 milijardo eurų nuostolių. Jis sugebėjo pralįsti pro banko vidinę
kontrolę ir nuslėpti savo spekuliacijų nuostolius tol, kol vadai galiausiai
sausio 18-ąją esą pastebėjo, kad kažkas ne taip.

Bankas puolė
uždarinėti visas pozicijas ir praeitą pirmadienį (sausio 21 d.) sukėlė griūtį
pasaulio rinkose. Juokas ima - net galingoji JAV Federalinė rezervų sistema,
gali būti, už kelių dienų buvo priversta sumažinti palūkanas būtent dėl vieno (dar
net Kristaus amžiaus nepasiekusio) brokerio veiksmų.

Kyla klausimas –
ką reiškia toks įvykis pasaulio finansų rinkoje? Pabandysiu išdėstyti savo
supratimą.

Vis
didesnis dirgiklis, kad pajaustum

Kažkaip reikėjo
žmonėms parodyti, prie ko veda jų didžiulis godumas. Tarkime, vieną kartą anksčiau
jau parodė – žlugo finansinės piramidės, pinigus praradę indėlininkai liko ant
ledo. Paskui visokios Nicko Leesono
aferos, kai sužlugo seniausias Anglijos bankas – jam galą padarė vienas
vienintelis žmogus, „suprekiavęs“ Singapūro fjučerių rinkoje berods minus 800 milijonų svarų.

Bet vistiek dar ir dar kartą reikia
priminti žmonėms, kaip jiems tvarkingai elgtis su pinigais. Todėl tokios
finansinės katastrofos kaip Barings ir SocGen kartosis dar ir dar. Tik mastai bus
vis didesni, nes žmonėms reikia vis daugiau ir daugiau dirgiklio, kad pajustų.
Jei po 800 milijonų nepasimokei – va tau 8 milijardai, gal dabar suprasi.
Nesupratai? Na tai didinam iki 50 milijardų. Ir taip toliau.

O ko mes,
nebankininkai, galim pasisemti iš šitos istorijos? Išminties. Tariant vienu sakiniu,
gausi ne tai, ko labai nori. Jei potencialas per didelis – gausi visiškai
priešingą efektą
. Atkreipkite dėmesį – daugiausia visais laikais prarasdavo
tie, kas rizikavo daugiausia. Jie prisiėmė didžiausią riziką, nes norėjo gauti
daugiausia pelno, daugiausia naudos iš savo pinigų. Rezultatas – visai
priešingas: 0 (nulis) litų, dolerių, eurų ar kitokių tugrikų.

Ir dar
atkreipkite dėmesį – visai nesvarbu, kas jums duos tokią pamoką. Ateis
ji iš ten, iš kur tikrai nelaukiat. Sakykim, kuo išvis susiję Norvegijos
miestelio Norviko mokytojai ir koks negras, negalintis išsimokėti už namą kur
nors Alabamoj? Pasirodo, labai paprastai: Norvegijos kai kurie miestai nebegali
sudurti galo su galu,
nebeturi kaip mokėti algų mokytojams ir darželių auklėtojams, nes sukišo daug
savo lėšų į „saugias“ JAV nekilnojamojo turto obligacijas, kurios praktiškai
visiškai nuvertėjo per krizę.

Ar
išmoks pamoką?

Taigi, ar gaus
kokią pamoką didelių ir mažų bankų vadai po šitos SG istorijos? Turėtų jie
labai dėkoti Kerviel’ui, kad priminė jiems prievolę atidžiai žiūrėt, kaip
tvarkosi jų bankų eiliniai darbuotojai ir pajausti atsakomybę už bankui
patikėtus klientų pinigus.

Kažin ar FED
išmoks pamoką?.. :) Jį elementariai „išdūrė“ – visi galvojo, kad akcijos krenta
„objektyviai“ ir kad reikia gelbėti finansinę JAV ir viso pasaulio sistemą, o
pasirodo čia buvo tik žaidimas…

Rodyk draugams


Komentarai (33) | Rašyti komentarą »

Aukštojo mokslo reforma

2008-01-29
dariusklimasauskas
Neseniai skaičiau interviu su prezidentu Valdu
Adamkumi, atrodo, žurnale Veidas. Apžvelgdamas pastaruosius kelerius metus, jis
pažėrė daug teigiamų pokyčių mūsų visuomenėje pavyzdžių, tačiau paminėjo ir
kelis “ech” momentus, būtent, tai, ko jam nepavyko nuveikti arba pastūmėti
pokyčius į gerąją pusę. Viena iš nuoskaudų - net nepradėta švietimo
reforma.
Manau, dauguma Lietuvos piliečių pritars, kad iš esmės, visais
aspektais, be išimčių, neperdedant, sakant teisybę, esama aukštojo mokslo
sistema yra senųjų laikų palikimas, su krūva problemų ir didžiuliu
pasipriešinimu šias problemas spręsti. Aš dar neseniai buvau studentas ir mano
atsiliepimai apie aukštąjį išsilavinimą yra dvilypiai: viena vertus, man
pasisekė įstoti į gerą specialybę bei magistrą baigti pakankamai stiprioje
grupėje (ekonominė analizė ir planavimas), ir galiu teigti, kad per tuos šešis
Vilniaus universitete praleistus metus išmokau, sužinojau daug, ir kad aukštasis
mokslas stipriai prisidėjo formuojant mano pasaulėžiūrą ir kitus “skills”; antra
vertus, pati sistema ir didžioji dauguma dirbančio personalo nenusipelno pagirų
ir tikrai atrodo kaip didžiulis seno sukirpimo mechanizmas, kurioje valdžia
priklauso “kažkam”, pinigai valdomi “kažkaip” ir visi žaidžia ir dirba pagal
kažkieno sugalvotas “taisykles”. Blogiausias šios sistemos aspektas yra ne tai,
kad kažkas “užsidirba” ar kad tualetai smirda, ar kad nesutvarkytos auditorijos,
ar kad galima nusipirkti pažymius. Blogiausia, kad joje negali dirbti žmonės,
kuriems ši nomenklatūra yra nepriimtina. Tokie žmonės yra visais įmanomais
būdais išprašomi lauk, nepaisant studentų nuomonės. Per mano studijų laikus
fakultetas neteko ne vieno itin gero dėstytojo, ir ne tik todėl, kad algos yra
varganai žemos.

Darbdaviai skundžiasi studentų sugebėjimais (tiksliau,
sugebėjimų nebuvimu), dėstytojai algomis, studentai - kad baigus aukštąjį mokslą
neranda darbo “pagal specialybę”. Problemų daug, tačiau jų daug ir sveikatos
apsaugoje, policijoje, kt. Tačiau reformos vyksta, ir dažnai dabartinius
sunkumus mes nurašome geresnio rytojaus vardan. Tačiau kuomet yra kovojama su
geresniu rytojumi, idant būtų išlaikytas akivaizdžiai prastas status quo, yra
daugiau nei keista. Ir pikta.

Šiandien delfi.lt kaip tik straipsnis apie rektorius,
kurie nenori reformų. Panašiai kaip begemotas, kuri bijojo skiepų.
Pasirodo, rektoriams nėra “tik bac, ir viskas”. Rektoriai išties
išsigandę ir visomis išgalėmis laikosi esamos situacijos. Reformų
reikalaujanti visuomenė, Seimas ir prezidentas aiškiai susiduria su
nomeklatūriniu milžinu, kuris be kovos nepasiduos. Nesu itin įsigilinęs
į visą šį procesą, tačiau man juoką sukelia rektorių pasipriešinimas
steigti nepriklausomą organą, kuris bus atsakingas už rektorių skyrimą.
Na, sutikime - tai tik lašas visoje reformų jūroje, kurios mes
laukiame. Pagrindinis argumentas - pašaliniai universiteto problemų
nesupranta, suprasti nenori ir nesugebės; reforma iššauks ne viešumą
(kaip čia taip?), o taps politizuotu spektakliu. “Prašalaičiai” (taip
vadinami siūlomo nepriklausomos tarybos, turėsiančios skirti rektorius
ir atlikti kai kurias kitas funkcijas, nariai) sieks asmeninių
interesų, parduos universiteto turtą, žodžiu, bus visiškas bardakas.
Aišku, kitu sakiniu VGTU rektorius kritikuoja universiteto statusą
(siūloma - biudžetinė įstaiga), siūlydamas: “Tai iš esmės turėtų būti viešoji įstaiga, turinti
specialų statusą, leidžiantį naudotis ir valstybės finansavimu, laisviau disponuoti turtu, imti kreditus“.
„Mūsų rankos surištos, kreditų imti negalime, su
turtu nieko iš esmės daryti negalime”, sako VGTU rektorius.

Gal ne be
priežasties rankos surištos.
Švietimo ir mokslo
viceministrė Virginija Būdienė argumentuoja už tarybų sudarymą, už kitas
reformas. Tačiau
„kodėl
turime pasitikėti žmonėmis, kurie, nebūdami universitete, spręs ir
finansus, ir strategiją, ir dėstytojų parinkimo kriterijus?”, klausia
VGTU rektorius. Taip, tikrai sutinku, kad dešimtmečius išdirbus pagal
vidines taisykles ir aiškiai žinant, kas po ko taps rektoriumi ir tik
retkarčiais pasistumdant eilėje, sunku atidengti skraistę, procesą
padaryti skaidriu. Vienintelė kritika gerbiamai Virginijai - užsimota
per mažai, nes net ir nepriklausomą tarybą galima “sutvarkyti”. Bet
pradžia gera.

Straipsnio pabaigoje DELFI padaro
labai gerą pastabą: “DELFI jau skelbė, kad Vyriausybė pertvarkas aukštajame
moksle numatantį Mokslo ir studijų įstatymo projektą grąžino tobulinti. To
aktyviai siekė rektoriai, institutų vadovai ir pramonininkai. Studentų atstovai
tuomet pareiškė, kad jie - tikrieji reformos stabdytojai.” Visiškai natūralu,
kad reformuotojais negali būti tie, kuriuos norima reformuoti. Jeigu 1990 metais
būtume pasiteiravę Sovietų Sąjungos patarimo, kaip geriau mums įvykdyti
perversmą ir atgauti nepriklausomybę, nemanau, kad būtume gavę daug pozityvių
atsakymų ir tikriausiai būtų mums patarta iš naujo apsvarstyti projektą ir
grįžti su tikrai geru. Man tik įdomu, prie ko čia pramonininkai (ir iš viso, kas
tie pramonininkai)? Pakelkite rankas, kas patenkinti esama švietimo
sistema.

Faktas, kad reformos išsijudina labai sunkiai; džiaugiuosi, kad
studentų organizacijos mato esamos padėties blogąsias puses ir nebijo pareikšti
savo nuomonės. Tik jie ir gali nukreipti teisingu keliu, nes jų interesai yra
akivaizdūs - gauti geresnį išsilavinimą. Studentai nenori “valdžios”, jie kovoja
dėl teisės įeiti į darbo rinką ne tik su popiergaliu. Jie žino - esant
dabartinei sistemai, niekada neturėsime rektoriaus, kuris parems reformas.
Geriausiu atveju galime tikėtis dalinių reformų, kurios realų procesą užvilkins
15-20 metų ir mano vaikai baigs mokslus iš tų pačių vadovėlių, atsiprašau,
konspektų, kuriuos jiems duos atsišviesti savivaldybėje pilnu etatu dirbantis
“dėstytojas”. Arba lieps pirkti savo gamybos knygutę (nebrangiai, 20 litų),
kurią būtinai reikės atsinešti į egzaminą, kitaip gaus skolą. Arba ras savo
referatą kitų metų konspektuose, kuriuos
“dėstytojas”duos atsišviesti
kitiems studentams. Ir nesupraskite neteisingai - yra gerų dėstytojų; tik jų
galėtų būti daug daugiau. Tačiau be rimtos reformos mes liksime užburtame rate,
kur taisykles nustatys paslaptingoji organizacija pavadinimu “rektoriai”.

Rodyk draugams


Komentarai (3) | Rašyti komentarą »

Istorija apie Timbuktu genties irklavimo komandą. (Nežinomas autorius)

2008-01-19
vitoldasmasalskis

Buvo kartą tokia Timbuktu gentis. Ji turėjo savo irklavimo komandą, kurią išlaikė ir kuria pelnytai didžiavosi.
Nusprendė
kartą Timbuktu genties vyresnieji surengti varžybas su viena garsia
japonų irklavimo komanda. Netrukus buvo pasirinktas laikas, vieta ir
nuspręsta, kad kiekvienoje komandoje turi būti po 8 dalyvius. Abi
komandos norėjo pasirodyti kuo geriau, todėl treniravosi iš peties.
Pagaliau
atėjo lenktynių diena. Abi komandos atrodė puikios sportinės formos.
Startas. Finišas. Japonų komanda laimėjo užtikrintai - visu valties
korpusu.
Timbuktu komandos ir visos genties nuotaika buvo nekokia.
Genties vyresnieji negalėjo pakelti tokios gėdos. Jie nusprendė
nenuleisti rankų ir susitarė su japonais lygiai po metų organizuoti
pakartotines varžybas.
Negalima buvo gaišti nė minutės. Jau kitą
savaitę genties vyresnieji susirado ir pasamdė žinomų analitikų grupę,
kuri turėjo ištirti esamą situaciją komandoje ir rekomenduoti optimalų
sprendimą.
Analitikai pasiraitojo rankoves ir kibo į darbą. Po kelių
įtampto darbo ir detalios analizės savaičių buvo išsiaiškinta, kad
Japonų komanda sudaryta iš 7 irkluotojų ir 1 kapitono… o Timbuktu
komanda sudaryta iš 7 kapitonų ir 1 irkluotojo.
Susipažinę su tyrimo
ataskaita genties vyresnieji pademonstravo neįtikėtiną įžvalgą: jie
kreipėsi į žinomą konsultavimo kompaniją ir paprašė patarti, kaip
reikėtų restruktūrizuoti irklavimo komandą.
Konsultavimo kompanija
sutiko padėti Timbuktu genties vadovybei. Į Timbuktu gentį buvo
komandiruota grupė geriausių konsultantų. Po kelių mėnesių intensyvaus
darbo konsultantai pateikė savo išvadas – Timbuktu irklavimo komandoje
yra per daug kapitonų. Konsultantai taip pat pasiūlė šios problemos
sprendimą - Timbuktu komandos struktūra turi būti pakeista!
Toliau
sekė ilgas ir alinatis restruktūrizacijos projekto diegimo etapas.
Galutinis komandos sąstatas atrodė taip – 1 irkluotojas, 4 kapitonai, 2
vadybininkai ir 1 vyr. vadybininkas. Be to, buvo nuspręsta pagerinti
irkluotojo darbo sąlygas ir pasiūlyti naują atlyginimo ir skatinimo
schemą.
Pagaliau išaušo ilgai laukta revanšo varžybų diena. Visa Timbuktu gentis prigludo prie televizorių ir užgniaužusi kvapą laukė.
Šį kartą, beje, jau dviem valties korpusais, vėl laimėjo japonų komanda.
Timbuktu
genties vyresniųjų sprendimas buvo griežtas, bet teisingas – už
netinkamą pasirodymą prestižinėse varžybose iš komandos jau sekančią
dieną buvo atleistas irkluotojas. Komandos kapitonai už pasiaukojamą
vadovavimą ir komandos motyvavimą paruošiamuoju laukotarpiu buvo
apdovanoti vertingais prizais ir piniginėmis premijomis.
Ta pati
konsultavimo kompanija atliko naują išsamią analizę, kuri parodė, kad
strategija buvo gera, motyvacija taip pat, tačiau kitos priemonės –
pasenusios, ir jas reikia tobulinti.
Šiuo metu Timbuktu genties
vyresniųjų nurodymu irklavimo komandai nupirkta naujos konstrukcijos
valtis, o visuose genties laikraščiuose patalpinti skelbimai, siūlantys
užimti vis dar vakuojančią irkluotojo vietą …

Istorijos moralas

Kartais
jo visai nereikia. Tiesiog perskaitai, pasižiūri, kuris iš aprašytų
personažų esi tu ir  - viskas. Pokyčiai mūsų
sąmonėje, kartais, vyksta savaime, net nieko specialiai nedarant.

Rodyk draugams


Komentarai (11) | Rašyti komentarą »

Nafta už 234,56 Lt

2008-01-03
dariusklimasauskas

Pastarųjų dviejų dienų pagrindinė nagrinėjama tema kapitalo rinkose yra naftos kaina. Pirmuosiuose leidinių puslapiuose mirga antraštės apie vakar pasiektą naują kainos rekordą - 100 JAV dolerių už barelį. Šiandienos kursu tai lygiai 234,56 Lt. Iš tiesų, niekas nesistebi šiuo “pasiekimu”, kadangi kainos augimas buvo prognozuojamas jau senokai. Pernai kaina taip ir nepakilo virš “šimtuko”, nors nemažai kartų buvo priartėjusi ir grasino kirsti reikšmingąją triženklę ribą. Naftos vartojimas išaugęs iki tokio lygio, kad per praėjusį ketvirtį kasdien buvo suvartojama 1 milijonu barelių naftos daugiau, nei išgaunama. Kasdien. Ko galime laukti toliau?

Kainos kilimo priežastis momentiniu arba trumpuoju laikotarpiu analitikai aiškina pasirodžiusia informacija apie JAV kuro rezervus, kurie yra nukritę iki žemiausio taško per pastaruosius tris metus. Taip pat dėl neramumų Nigerijoje, kuri yra didžiausias naftos išgavėjas Afrikoje. Kaip ir visada, priežasčių galima rasti, bet vargu ar jos paaiškins, kodėl naftos kainos per praėjusius metus pakilo 57 proc. ar, tuo labiau, kur jos judės toliau?

Pirmas įdomus faktas, kurį pats norėčiau pabrėžti, yra tai, kad šimto dolerių riba nėra joks rimtas milestone. Dėl augančios perkamosios galios ir infliacijos, naftos kaina būtų pasiekusi šią ribą net ir nepakitus paklausai bei pasiūlai. Kainos natūraliai auga, tad šios dienos 100 JAV dolerių verti daug mažiau, nei jie buvo verti 1980 metais. Atitinkamai ir naftos kaina už barelį tais laikais turėjo būti mažesnė. Pasvėrus infliaciją, būtent 1980 metų balandžio mėnesį kaina dabartine dolerio verte už barelį naftos siekė 102 JAV dolerius, tad visų laikų rekordas dar nėra įveiktas.

Atitolstant nuo filosofinio aspekto, visgi reikia konstatuoti, kad infliacija pernai nesiekė 57 proc. Naftos kainos augimą iš principo lėmė mums gerai iš mikroekonomikos pažįstamas procesas - paklausa. Nuo 2001 metų vien Kinija daugiau nei padvigubino naftos produktų vartojimą, o naftos gavyba augo ženkliai lėčiau. Specialistai mano, kad OPEC jau šiai dienai iš principo išgauna naftą arti maksimalios ribos ir jokių rimtų svertų padidinti pasiūlą nėra. Irakas tik šiemet planuoja sugrįžti prie “iki-karinių” išgavimo ir eksporto pajėgumų, tačiau poveikis didelis iš karto neturėtų būti.

Taip pat įdomu atkreipti dėmesi, kad jeigu naftos kainą matuosime eurais, pokytis nėra toks didelis. Naftos kainą doleriais kelia pačio JAV dolerio paklausos mažėjimas bei naftą eksportuojančių šalių noras vis dažniau už juodąjį auksą atsiskaityti eurais, jenomis. Jungtinėms Valstijoms poveikis juntamas labiausiai - nuo 1995 metų kuro kaina mažmeninėje rinkoje išaugo 4 kartus. Europoje - ne taip ženkliai.

Iš principe šiandien yra du klausimai: pirma, koks kylančios naftos poveikis JAV ekonomikai; antra - kokių naftos kainų galime tikėtis. Antras klausimas atsakomas nesunkiai - naftos kainą iš principo formuoja keturi veiksniai - šiandieninė paklausa, rytojaus paklausa, šiandieninė pasiūla, rytojaus pasiūla. Apie šiandieninę paklausą jau viską žinome, vartojimo įpročių per dieną pasaulis nepakeis. Rytojaus paklausą bandoma formuoti aukščiausiu lygiu - JAV neseniai paskelbė moratoriumą dėl naftos naudojimo sumažinimo, aukštos kuro kainos verčia vartotojus pereiti prie mažiau kurą vartojančių automobilių bei suteikia galimybes naudoti jau-nebe-tokius brangius alternatyvaus kuro šaltinius, atitinkamai gali persiorientuoti ir pramonės šakos. Pasiūla? Per dieną pasiūlos nepadidinsi, tačiau augančios kainos lemia galimybes išgauti naftos ten, kur tai buvo “per brangu” ankščiau (pvz. Ekvatorinėje Gvinėjoje, Rytų Timore). Atsigauna gavyba Irake.

Atsakyti į pirmą klausimą nėra taip lengva. Prie kredito krizės ir smunkančių nekilnojamo turto kainų pridėjus augančias kuro kainas (kurios vėlgi augins infliaciją jau ir prie taip žemų palūkanų), JAV vartotojas gali rimtai sunerimti. Kaip sako patys amerikonai, “this is just adding insult to injury”. Vis dėlto, ekonomistai nemato itin didelio neigiamo poveikio, ypatingai lyginant su kredito krizės padariniais. Trumpuoju laikotarpiu, pasirodžius ekonomikos nuosmukio tendencijoms, tai gali paskatinti tolimesnį JAV bazinių palūkanų normų mažinimą,

Skaitykite daugiau:
http://www.businessweek.com/magazine/content/07_44/b4056049.htm
http://iht.com/articles/2008/01/02/business/oil.php
http://www.businessweek.com/investor/content/jan2008/pi2008012_509089.htm

Rodyk draugams


Komentarai (7) | Rašyti komentarą »


Verslo banga

Nuorodos


Verslo bangos
BLOGo autoriai


Naujausi įrašai


Archyvas



© 2011 Monitus Bonus :: Palaikymas: Blogas.lt