Verslo banga Atgal į Verslo bangą

Kalėdų senelis dovanų čekiams sako NE

2008-11-29
dariusklimasauskas


Kažkiek norisi nutolti nuo
finansų rinkų negandu. Pasikalbėti apie linksmesnius dalykus. Vienas iš jų -
artėjančios Kalėdos. Žvelgiant per kapitalistinę prizmę - ypatinga metų dalis,
per kurią didžioji dalis mažmeninikų uždirba kone visą metų pelną. Žvelgiant per
žmogiškąją prizmę, vilties ir džiaugsmo metas, kurį apkartina didelės eilės
parduotuvėse, beieškant dovanų.

Jeigu galėčiau duoti vieną patarimą,
patarčiau taip: nepirkite dovanų kuponų (čekių). Daugelis sutinka, kad tai yra
nuvalkiota dovanos forma, prilygstanti tiesiog pinigų dovanojimui. Iš praktinės
pusės, tai yra netgi blogesnė alternatyva, nes dovanos gavėjas yra pririštas
prie sumos ir prie parduotuvės. Tačiau, pasirodo, tai tik problemų
pradžia.

Iš mano patirties, kiek atsimenu, Kalėdų senelis nėra niekada
padovanojęs dovanų čekio. Darau išvadą, kad jis pakankamai geras finansistas,
sugebantis įvertinti dovanų vertę. Taigi, kodėl jis dovanų čekiams sako
NE?

Statistika byloja, kad daugiau nei 25 procentai dovanų kuponų vertės
yra nepanaudojama. Priežastys dvi - dalis kuponų tiesiog pasimeta, baigiasi jų
galiojimo terminas, ir jie visai nepanaudojami. Antra - neišnaudojamas visas
čekio limitas, t.y. 100 LTL čekis panaudojamas įsigyti prekę už 92 LTL, likutį
paliekant parduotuvei. Pasirodo, kad pernai Amerikoje šie nuostoliai sudarė net
8.000.000.000 USD. Taip taip, net aštuonis milijardus dolerių,
kurie atiteko ne dovanų gavėjams, o prekybininkams.

Turint omenyje, kad
dovanų kuponų savininkai negauna jokios nuolaidos perkant prekes, kyla natūralus
klausimas - kam iš viso už prekę sumokėti iš anksto? Prekybininkams tai labai
palanki situacija, ypač prie pakilusių palūkanų normų; ženkliai pagerina
cash-flow. Bet ar tai prasminga iš pirkėjo pusės?

Dovanų kuponai nėra
gera idėja. Manau, kad geriau pasiruošti dovanėles Kalėdoms iš anksto, ypač kai
šiais laikais pinigai ant medžių nebeauga. Kalėdų senelis dovanų sąrašą ruošia
visus metus, tikrai nepalieka visko paskutinei savaitei. Imkime iš jo
pavyzdį!

Linksmų artėjančių!

Rodyk draugams


Komentarai (15) | Rašyti komentarą »

14 procentų - jėga!

2008-09-26
dariusklimasauskas

Nuo šios savaitės pradžios bankas Snoras pradėjo platinti obligacijų emisiją,
kuri leidžia klientams uždirbti iki 14 proc.
palūkanų
. Kaip sako amerikiečiai, jeigu skamba per daug gerai, nei gali
patikėti, reiškiasi kažkur yra kabliukas. Ir, aišku, kad kabliukas(-ai) yra; ir
jų nepastebėti neįmanoma.

Dažniausiai kalbant apie obligacijas, indelius
ar kitas fiksuoto pajamingumo investicines priemones, mes kalbame apie metinį
pajamingumą. Snoro obligacijos yra dviejų metų trukmės, ir tik išlaikius visus
du metus bus galima tikėtis 14 procentų prieaugio. Išvertus į normalią kalbą,
tai reiškia, kad metinis pajamingumas yra vos 6,78 procento. Patrauklumas krenta
stipriai. Tačiau tai dar ne viskas.

Snoras Investicinio verslo tarnybos
direktoriaus pavaduotojas Remigijus Bartaška sako, kad “Tikimės, kad šiuo
finansų rinkų svyravimo laikotarpiu obligacijos su fiksuota palūkanų norma taps
puikia alternatyva žmonėms, linkusiems mažai rizikuoti, tačiau norintiems gauti
didesnę grąžą nei terminuotųjų indėlių atveju.“ Ar tikrai? Netgi tas pats bankas
Snoras už dvijeų metų trukmės indelį siūlo didesnes palūkanas, t.y. net 7,0 procento
metinių
.

Reikia nepamiršti, kad labai svarbus skirtumas tarp indėlio
ir obligacijos yra tai, jog indėliai iki tam tikros sumos yra apdrausti
valstybės. Obligacijų rizika tiesiogiai susijusi su leidžiančio banko veiklos
rizika. Juk bankas už indėlių draudimą moka 0,45 procento, renkantis taupymo
priemonę į tai būtina atsižvelgti.

Taip pat rašoma, kad “Obligacijų platinimo periodu kiekvieną dieną nustatoma vis kita
obligacijų kaina.
” Tai leidžia manyti, kad vienodą pajamingumą gausime
nepriklausomai nuo to, kada išpirksime obligacija. Tiesa? Ne. Pažvelgus į
išpirkimo grafiką (žr. apačioje), matyti, kad skirtingos kainos nustatomos tik
kas tris mėnesius, be to, pajamingumas mažesnis. Per pirmus metus (366 dienas)
bus 'prikaupta' vos 6,75 procentai palūkanų - mažiau nei indėlis.

Tai pat
negalioja argumentas, jog “Investuotojams obligacijos yra patrauklios ir tuo,
jog leidžia investuoti lanksčiam terminui, neprarandant galimybės laisvai
disponuoti savo lėšomis.” Investuojant į indėlį Snoro banke kas mėnesį
prikauptume labai panašią sumą (už vieno mėnesio trukmės indėlį mokama 6
procentai metinių), tačiau rizika būtų mažesnė dėl indėlio draudimo. Mėnesio
indėlio projektas yra lankstenis - prarandi mažiau, t.y. tik dalies mėnesio
palūkanas, jeigu prireikia pinigų.

Be to, labai svarbus faktas yra tai,
jog obligacijas pardavus ankščiau nei prieš 366 dienas, reikės mokėti 15 proc.
pajamų mokestį, realiai nuo gautų palūkanų. Tai ne tik finansinis nuostolis -
pačiam investuotojui reikės deklaruoti pajamas, pasiskaičiuoti ir susimokėti šį
mokestį VMI.

Rodyk draugams


Komentarai (6) | Rašyti komentarą »

Futbolas krizės sukūryje

2008-09-17
dariusklimasauskas
Vakar dienos naujienas apie tai, kad vienas
didžiausių JAV investicinių bankų Lehman
Brothers
pateikė paraišką dėl bankroto ir apsaugos nuo kreditorių (skola
siekia  613 mlrd. JAV dolerių), o kitas
- už 50 mlrd. JAV dolerių parsidavė Bank of America, sutikau belaukdamas UEFA
futbolo varžybų. Ramiai sau sėdėjau vieno Lietuvos didmiesčio viešbučio
kambaryje ir svarsčiau, jog nepaisant visų negandų, visų krizių, visų bankrotų
ir kitų liūdnų aktualijų, netrukus ateis laikas, kai į aikštę išbėgs po
vienuolika vienos ir kitos komandos futbolininkų.

Ir šiandien, eilinį kartą
už JAV mokesčių mokėtojų pinigus (šį kartą už tik 80 mlrd. JAV dolerių, kas atrodo
nedaug lyginant su 200) išgelbėjus nuo bankroto AIG,
mąstau apie vakaro varžybas tarp Arsenalo ir Kijevo Dinamo. Bet kažkiek kitu
kampu. Netyčia užtikau labai įdomų straipsnį, kuriame nagrinėjami Anglijos futbolo
lygoje žaidžiančių komandų remėjai. Ne paslaptis, kad neseniai bankrutavo
turizmo bendrovė XL, kuri rėmė Westham komandą. To dėka ant žaidėjų marškinėlių
atsirado lopas, dengiantis ex-rėmėjo pavadinimą. Kol dar nebuvo aiškus AIG
likimas, ne be pagrindo buvo baiminamasi, kad lopų netrukus gali padaugėti.

 

Aišku,
nepamirškime apie poveikį komandoms. Raudonieji velniai kasmet gaudavo 14 mln. svarų už AIG
logotipo ant savo marškinėlių demonstravimą. Nors ir galime sutikti, kad nemažai
įmonių mielai uždėtų savo logotipą ant Cristiano Ronaldo krūtinės, tačiau šiais
recesijos laikais vargiai atsiras norinčių už šį malonumą pakloti tokią sumą.
Įdomu, ar išgelbėtasis AIG vis dar turės tokį reklamos biudžetą, ar ant
raudonųjų velnių marškinėlių pamatysime kokios nors Artimųjų Rytų holdinginės
kompanijos ženkliuką.

Rodyk draugams


Komentarai (4) | Rašyti komentarą »

Vilnius Invest 2008

2008-09-17
dariusklimasauskas


Norėjau tiesiog visus informuoti, jog spalio 2-4 dienomis Litexpo
parodų centre bus pirmą kartą organizuojama paroda Vilnius Invest 2008 (oficiali
informacija čia). Ją “reklamuoju”, nes pats prisidedu ne tik kaip
dalyvis, bet ir kaip dalis organizacinės komandos. Šią mugę organizuoja kartu
NASDAQ-OMX, FAA ir VUSIF. Kaip FAA narys esu atsakingas už seminarus ir
diskusijas, kurie vyks renginio metu.

Kol kas susidomėjimas renginiu yra
didžiulis, ir labai džiaugiuosi, kad tiek daug žmonių pareiškė norą dalyvauti.
Daugiau kaip 30 Lietuvos finansų ir investicijų rinkos specialistų arba praves
seminarą, arba sudalyvaus diskusijoje, vieną kurių moderuosiu ir
aš.

Taigi, kviečiu visus atvykti ir pasižvalgyti, ką siūlo Lietuvos
finansų rinkos dalyviai, pasidomėti naujausiomis aktualijomis ar tiesiog
turiningai praleisti kurią nors dieną.

Pasimatysime ten!

Rodyk draugams


Komentarai (6) | Rašyti komentarą »

Busho dovana - du šimtai milijonų

2008-09-08
dariusklimasauskas

BBC News šiandien rašo apie tai, jog JAV prezidentas Bushas ištiesė pagalbos
ranką dviems JAV kredito gigantams Freddie Mac
ir Fannie Mae
. Visi nudžiugo, akcijų rinkos atsigavo, JAV gyventojai
atsipūtė. Bet ar tai teisingi vaistai nuo dabartinių JAV ligų?

Kaip jau
rašiau ankščiau, šios dvi bendrovės superka būsto paskolas iš patvirtintų
skolintojų (bankų, kredito unijų, kt.) ir parduoda jas investuotojams. Iš
principo šios dvi bendrovės yra garantavusios arba valdo apie pusę visos JAV
būsto kredito rinkos, kurios vertė yra 12 milijardų JAV dolerių. Iš principo tai
yra pagrindinis šaltinis investiciniams fondams įsigyti liūdnai pagarsėjusių
mortgage-based instrumentų, o taip pat ir pagrindinis paskolų šaltinis
(netiesiogiai) JAV gyventojams.

Pavojaus varpai jau seniai skambėjo, apie
tai rašiau visai neseniai, tačiau nebuvo iki galo aišku, kokią poziciją užims
JAV vyriausybė. Ironiją mėgstantys kritikai neabejojo, kad galų gale valdžia bus
priversta imtis priemonių, taip išgelbėdama gobšių investmentbankerių kailius
(gal netyčia yra nemačiusių šio filmuko?). Tad, viena vertus, sprendimas suteikti
(garantuoti) finansavimą turės tikrai teigiamą įtaką nekilnojamo turto kredito
rinkai bei, svarbiausia, eiliniams JAV gyventojams, tačiau, kita vertus, parodys,
kad galima 'prisidirbti' kiek nori, ir vis tiek valdžia ištrauks iš balos. Su
darbu atsisveikins nemažai proceso dalyvių, tačiau pastarųjų metų pelnai ir
atlyginimai leis ramiai pasitraukti į kitas pareigas.

Aišku, verta
susimąstyti, kai nuostoliai dengiami mokesčių mokėtojų pinigais. Taip pat nerimą
kelia tai, jog toks atlaidus problemų sprendimo būdas tik toliau skatins
neatsakingai žvelgti į finansavimo klausimus. Minėtų įmonių bankroto atveju būtų
galima pasimokyti ir padaryti išvadas, tačiau kol kvailumas yra skatinimas, tol
tokie veiksmai atrodo lyg tolimesnė paskata didesnei krizei.

Ar tik
nekasa JAV sau gilesnės duobės?

Rodyk draugams


Komentarai (7) | Rašyti komentarą »

Ryžtingos reformos Latvijoje

2008-09-03
dariusklimasauskas

Anot SEB Lietuvos makroekonomikos apžvalgos (Nr. 32, birželis),
“šiais metais valdžiai turėtų pavykti surinkti planuojamą valstybės mokesčių
sumą, nors plano vykdymas bus daug įtemptesnis nei 2007 m.” Nepaisant išaugusių
įplaukų į biudžetą, vis tiek prognozuojamas fiskalinis deficitas tiek šiais,
tiek ateinančiais metais. Iš Baltijos šalių mes išsiskiriame šiuo rodikliu,
tiksliau, neigiama jo reikšme, tačiau apžvelgus kitas Centrinės ir Rytų Europos
valstybes biudžeto deficitas yra dažna problema.

Recesijos metu dažnai
lėšų surinkimas į biudžetą stringa, ką ir nori mums pasakyti SEB bei ką jau
galima buvo užfiksuoti Estijoje. Todėl tokiu ekonomikos metu ypatingai jautri vieta
yra fiskalinė drausmė. Teorija teigia, kad bumo metu reikia “kaupti” ir turėti
stiprų biudžeto perviršį, o krizės laikotarpiu galima turėti ir deficitą, jeigu
juo siekiama skatinti ekonomikos atsigavimą. Tačiau Baltijos šalims ne visada
pavykdavo laikytis šios taisyklės. O pastaroji krizė užklupo taip greitai, kad
net ir prie geriausių ketinimų sunku būtų buvę jai pasiruošti ir nusiteikti
laikytis fiskalinės drausmės.

Įdomu tai, kad Estija jau seniai nebeturi
fiskalinio deficito - paskutiniai “neigiami” metai buvo 2000. Įvairių reformų ir
principingo nusiteikimo pagalba valstybei pavyko pasiekti stulbinamų rezultatų. Mūsų šiauriniai kaimynai latviai taip
pat labai stipriai siekia šio tikslo, ir tik kartais įkrenta į deficitą. Tačiau latviai nejuokauja - šiemet
užsibrėžė aiškų tikslą neturėti deficito, ir neketino jo atsisakyti nepaisant
krizės.

Tokią nuomonę susidariau perskaitęs straipsnį apie tai, jog Latvijoje ketinama atleisti 5 proc.
valstybinio sektoriaus darbuotojų. Ministras pirmininkas Ivars Godmanis tiesiai
šviesiai paskelbė šiuos ketinimus, kuriais siekiama išvengti fiskalinio deficito
šiemet ir 2009 metais. Teikdamas intervių, Godmanis teigė, kad ilgą laiką
Latvija gyveno bumo periode, demonstravo dviženklį ekonomikos augimą, turėjo
priėjimą prie pigių išorinių finansinių šaltinių, žemus mokesčius. Man patiko jo
frazė, kad dabar, pasikeitus situacijai, “laikas gyventi iš savo
pajamų”.

Godmanis pareiškė, kad tikriausiai bus nuspręsta uždaryti net
tris specialiąsias ministerijas - integracijos, ES lėšų ir elektroninės
valdžios. Taip pat ketinama užšaldyti atlyginimus arba surišti atlyginimų
augimą su produktyvumu. Latvijoje pirmojo ketvirčio pabaigoje valstybiniame
sektoriuje dirbo beveik 327 tūkst. darbuotojų (daugiau nei trečdalis visos darbo
jėgos), tad minėti keli procentai nuo šios sumos sudaro kiek daugiau nei 16 000.

Tokius pareiškimus iššaukė Standard & Poor's, kurie savo ataskaitoje
paskelbė manantys, kad Latvijoje biudžeto deficitas sieks 2 % šiemet ir net 2,5 %
kitąmet.

Iš tikrųjų žaviuosi tokiais griežtais žodžiais, kokių Lietuvoje
retai gali išgirsti. Galima Latviją kritikuoti už tai, kad nebuvo pasiruošę
krizei ir neįvertino jos stiprumo, tačiau bent jau imamasi priemonių spręsti
aktualius klausimus. Akivaizdu, kad krizės laikais tik ryžtingi ir principingi
žmonės gali reformuoti sistemą, padėti pakeisti status quo ir padėti bristi iš
krizės. Tenka tik palinkėti sėkmės, supratingumo iš tautos
pusės.

Įdomu tai, kad rugpjūčio 28 dieną Latvijos profsąjungų
konfederacija paskelbė ruošianti plataus masto protestus, jeigu
atlyginimai nebus keliami įkandin augančios infliacijos. Kaip suprantu, jau
niekas nekalba apie jokias galimybes kelti atlyginimus, tik mažinti juos
atleidžiant darbuotojus, o profsąjungos toliau gieda savo
dainelę.

Lygindami su šiaurės kaimynais, natūraliai turėtume paklausti
savęs kelis esminius klausimus: ar (ir kodėl) mes nemanome, kad biudžeto
deficitas yra didžiulė problema? Kokių priemonių mes imsimės, kad mažėjant
biudžeto įplaukoms dėl ekonominės recesijos fiskalinis deficitas nesiplėstų? Ar
yra pakankamai ryžto keisti esamą situaciją, ar tiesiog bus laukiama rinkimų,
iki tol nesiimant jokių veiksmų?

Iš tiesų Lietuva yra unikalioje situacijoje,
nes “atsilieka” nuo kitų Baltijos šalių keliais ketvirčiais; žvelgdami į jų
problemas ir jų sprendimus mes galime padaryti daug ką
šiandien, iki krizės vėjai stipriai pūs už mūsų lango.

Rodyk draugams


Komentarai (3) | Rašyti komentarą »

Krizės ištakos ir (pagaliau?) geros naujienos

2008-09-03
dariusklimasauskas

Žvelgiant per Lietuvos žiniasklaidą galima drąsiai daryti vieną išvadą – dėl
dabartinės ekonominės situacijos kalti bankai. Bankai nustojo teikti paskolas ir
dėl to geri piliečiai nebeišgali įsigyti būsto. Bankai nustojo finansuoti
nekilnojamo turto projektus ir taip griauna statybų sektorių. Bankai sugriežtino
reikalavimus ir stumia nekilnojamo turto vystytojus į kėblią padėtį. Bankai
pradėjo garsiai šaukti apie gresiančią krizę ir, po velnių, ją
prišaukė.

Ir vienas labiausiai man patikusių – esą bankai… siekia kuo greičiau atgauti paskolintus pinigus.
Niekšai.

Kaip kad daugelis žmonių nesupranta, kad socialinę trintį
vargiai sumažins valdžios pasiūlymas visiems pradinukams privalomai teikti
nemokamus pietus, taip ir ne itin stebina tokia reakcija į nūdienos ekonominę
situaciją. Kaip bebūtų keista, filosofiškai pažvelgus bankai iš tiesų kalti dėl
dabartinių Lietuvos problemų. Tik ne dėl dažnai linksniuojamų priežasčių.
Atvirkščiai, dėl per didelio gobšumo, nesaikingo skolinimo ir sukurtos beveik
utopinės ekonominės situacijos, kuri daugeliui mūsų tiesiogiai primins
lietuvišką priežodį apie lazdą ir du jos galus.

Vienu sakiniu – ekonominę
krizę, jeigu jau mes pasiryžę taip įvardinti esamą situaciją Lietuvoje, ko aš
kol kas nesiveržiu daryti, nulėmė ekonomikos perkaitimas. Problemų mes turime
įvairių, galime drąsiai jas įvardinti: i) infliacija, ii) nekilnojamo turto
rinkos smukimas, iii) vartojimo mažėjimas, iv) devalvacijos rizika, v)
išaugusios kuro kainos, vi)…. Sąrašas gana ilgas, tačiau pagrindinė mintis,
kurią reikia pripažinti – šios problemos iššauktos visiškai skirtingų vidinių ar
išorinių efektų, kurie, deja, Lietuvoje sukrito vienu metu.

Pažvelkime
realiai – išaugusios dujų ir kuro kainos, kurios davė nemažą impulsą
infliacijai, yra iš principo išorinis poveikis. Visas pasaulis susiduria su šia
problema (neskaitant valstybių, kurios turi šių išteklių rezervus), ir su tuo
reikia tiesiog taikytis. Reikia kurti efektyvesnius produktus ir paslaugas, kad
kompensuotume šiuos poveikius. Pažvelkime į Daniją, Airiją – šalys vos didesnės
už Lietuvą, tačiau labai stipriai išvystytas paslaugų sektorius leidžia
vietiniams gyventojams daugiau uždirbti ir atitinkamai pasitikti išorines
grėsmes. Krizių neišvengia ir jos, tačiau greitai atsitiesia. Ką reikia Lietuvai daryti, norint tai pasiekti?
Dirbti, dirbti ir nedidinti mokesčių.

Daugiau jokių neigiamų išorinių
poveikių Lietuva pastaraisiais metais nepajautė. Dar būčiau linkęs sutikti dėl
konflikto Gruzijoje kaip darančio neigiamą įtaką investicijų srautams, tačiau
kol kas tai tik ribinis efektas. Visos kitos problemos yra mūsų vidinės,
sukurtos labai paprastai – vartojant, vartojant, o kai neužteko litų vartoti,
pasiskolinant ir toliau vartojant.

Pažvelkime paprastai. Visi mes mylime
užsienio investuotojus, nes jie ateina su dideliais krepšiais pinigų. Naivu
tikėtis, kad jie nenorės tų pinigų atsiimti. Su palūkanom. Juk kai Hansabankas
skolina Lietuvos gyventojams pinigus, jis tikisi juos atgauti. Todėl vargu, ar
Hansabankas norės skolinti individui, kuris tuos pinigus investuoja į naują BMW.
Lietuvos gyventojai buvo tiek pripratę prie amžino ekonomikos augimo, minimalaus
nedarbo ir ranka pasiekiamo skolinimo, kad iš tikrųjų pavirto paaugliu, matančiu
save prie BMW vairo. Bet kokia kaina.

Verslą daryti buvo labai paprasta:
užsirezervuoju butą šen bei ten, po šešių mėnesių parduodu rezervaciją su 300
proc. uždarbiu. Pinigus nekilnojamo turto srityje buvo taip lengva daryti, kad
visi tapo ekspertais. Vienintelis klausimas buvo KIEK. Kiek aš galiu
pasiskolinti, kiek galiu gauti išankstinių rezervacijų. Kokybė krito
nežmoniškai. Ką dabar turime? Po visą miestą betkaip išmėtytus dangoraižius,
betkaip suformuotus „gyvenamuosius“ rajonus, jau įgavusius tinkamą apibrėžimą –
getais. Lietuvos nekilnojamo turto portfelį sudaro nekokybiška statyba. Ir dar
kažkas tikisi, kad „butai brangs“?

Tačiau mes peikti vystytojų negalime,
nes panaši situacija buvo daugelyje ekonomikos sektorių. Žmonių sukuriamas
produktas ar paslauga savo kokybe krito, vienintelis klausimas buvo KIEK išaugs
atlyginimas. Dėl neriboto skolinimosi ženkliai išaugo vartojimas, tai sukėlė
importo bumą. Ar mums vis dar netikėta, kad švedams nepatiko matyti, kaip mes
imame eurus ir verčiame juos į BMW, Sony, Phillips, Jaguar? Apie tai jau net knygos rašomos.

Ar jau mąstome blaiviau? Ar mažiau
skolinamės? Jeigu taip, tai galime pažvelgti į tolimesnes beatodairiško
vartojimo implikacijas. Daugelį vidinių problemų, aš tikiu, išspręsime su laiku.
Į nekilnojamo turto sektorių grįš kokybė, grįš pirkėjai. Tačiau per penkis metus
mes tiek „privartojome“ į skolą, kad mūsų einamosios sąskaitos deficitas
išsiplėtė iki Latvijos ir Estijos lygio. Ūkiškai einamosios sąskaitos deficitas
parodo skirtumą tarp to, ką mes sukuriame ir parduodame už Lietuvos ribų, ir to,
ką perkame ir vartojame iš užsienio. Remiantis Mikės Pūkuotuko dėsniu (be niekur
nieko nieko nebūna), ilguoju laikotarpiu šie du dydžiai turi būti panašus, nes
kitaip mes vartojame į skolą. Jeigu mūsų valiutos kursas nebūtų prikaltas, šis
vartojimo/gamybos skirtumas tiesiogiai atsispindėtų krentant valiutos
kursui.

Kodėl bankai tiek ilgai pumpavo pinigus ir leido mums vartoti -
štai kur klausimas. Būkime atviri, jų veiklos modelis paprastas - imami pinigai
(indėliai) iš Skandinavijos pensininkų, perskolinami Lietuvos vartotojams.
Bijau, kad nebūtų perdaug įbridę su šiuo modeliu, kaip kad kai kurie
ekonomistai perspėja. Juoko forma galima prisiminti britų komikus, kurie
tiksliai apibrėžė, kad krizės atveju galų gale kenčia ne finansistai, o jūsų pensijų fondas.

Pabaigai – geros naujienos. Dažnai
makroekonomika matuojama jausmais – BVP auga arba lėtėja. Arba augimas lėtėja,
arba lėtėjimas auga. Nemažai rinkų specialistų aiškina, kad yra blogai, kuomet
jau yra blogai. Todėl didelę pagarbą eilinį kartą turiu išreikšti dr. Gitanui Nausėdai, kuris labai aiškiai ir konstruktyviai
pateikia informaciją apie tai
, jog per pirmąjį šių metų pusmetį, atmetus “Mažeikiu naftos” įtaką, eksportas ir importas padidėjo atitinkamai 15,9 % ir
7,4 %. Taigi, kalbos apie Lietuvos “eksporto mirtį” ir bręstantį lito nuvertinimą
yra gerokai perdėtos.

Tai iš tiesų geros naujienos, kurios rodo, kad
Lietuvos konkurencingumas vis dėlto palyginus aukštas. Išlaikius panašius
tempus, galime labai nesunkiai pergyventi esamą situaciją. Taip, teks atsisakyti
spekuliacinių verslų ir prabangių BMW. Taip, teks sunkiai dirbti ir toliau
auginti šalies konkurencingumą. Galbūt Estijos negandos mus aplenks.

Tiesa, estai pasiūlė ir
kiek malonesnę alternatyvą iš krizės išbristi.

Rodyk draugams


Komentarai (5) | Rašyti komentarą »

Futbolo finansai

2008-05-28
dariusklimasauskas

Pasibaigus didžiųjų Europos valstybių futbolo čempionatams, visų žvilgsniai
nukrypo į “transferų” sezoną. Didžieji elitiniai futbolo klubai siekia
sustiprinti komandas iki naujo sezono pradžios, bei tuo pačiu atsikratyti
nepasiteisinusių žaidėjų. Natūralu, kad kasdien pasirodo krūva įvairių gandų
apie tai, kas kur kada ir už kiek pereis iš vienos komandos į kitą. Be kita ko,
šią vasarą labai aktyviai diskutuojama iš esmės apie transferų politiką. Ne
paslaptis, kad didieji super-klubai (o ypatingai tie, už kurių stovi stiprūs
investuotojai) išleidžia kasmet 50-100 milijonų eurų žvaigždėms susipirkti; ir
čia neskaitant atlyginimų, kurie neretai yra panašaus dydžio. Be abejo,
argumentuojama, kad super-žvaigždės su kauptu grąžina investicijas - vien kiek
uždirbama pardavus atributiką, reklamos teises, bilietus. Aišku, ne paskutinėje
vietoje ir rezultatai, nuo kurių tiesiogiai priklauso komandų pajamos. Jau
pernai buvo stebimasi kai kuriomis transferų sumomis, tačiau šiemet, tikėtina,
bus pasiekti nauji rekordai. Klausimas paprastas - ar futbolo klubas, kaip bet
kokia kita įmonė, gali pateisinti tokios investicijas?

Kartais man
atrodo, kad didžiulės sumos išleidžiamos tikintis žaidėjus parduoti dar
brangiau, o į metinius pinigų srautus niekas nekreipia dėmesio. Prieš pat
Čempionų lygos finalą, kur žaidė Manchester United ir Chelsea, pasirodė keli
straipsniukai, analizuojantys jų finansinę padėti. Skaičiai tikrai įspūdingi.
Pasirodo, Chelsea metinės pajamos siekė apie 190 milijonų svarų (mGBP), o
metinis nuostolis sumažėjo iki 76 mGBP. Chelsea įsiskolinimai praėjusių metų
vasaros pabaigoje iš viso buvo net 736 mGBP. Galima būtų spėti, kad didžioji
nuostolio dalis patiriama dėl mokamų palūkanų už įsipareigojimus. Tačiau taip
nėra - 578 mGBP iš visos bendros skolos yra savininko R. Abramovičiaus paskola,
kuri suteikta klubui be palūkanų. Taigi, pritaikant konservatyvią 8 proc.
palūkanų normą, Chelsea nuostoliai būtų siekę 122 mGBP, jeigu už paskolą būtų
tekę palūkanas mokėti. Nenuostabu, kad pagrindinis akcininkas suteikė paskolą, o
ne į nuosavą kapitalą investavo. Be jokių užuolankų galima konstatuoti, kad iš
principo Chelsea yra didžiulius nuostolius generuojanti bendrovė, kurios
gyvavimą palaiko finansinės akcininko injekcijos.

Manchester United (MU)
įsipareigojimai panašaus lygio 764 mGBP, tačiau net 666 mGBP yra reali finansinė
skola, už kurią klubas pernai sumokėjo 81 mGBP palūkanų. Tai iš tiesų įspūdinga
suma. Aukštas mokamų palūkanų kiekis paaiškinamas tuo, jog dalis skolos yra
įsigijimo metu ant klubo užkabinta skola, suteikta iš įvairių hedge fondų.
Turint omenyje, kad MU pajamos vos didesnės už Chelsea, skolos našta iš tiesų
įspūdinga.

London Arsenal (taip taip, čia mano mėgstama komanda) visai
kitaip žvelgia į šią rinką, ir nesimėto stambiom sumom įdant pritrauktų
pasaulinio lygio žvaigždes. Įdomiausia tai, kad per praėjusį transferų langą
Arsenal’as netgi uždirbo - išleido įsigijimams mažiau pinigų, nei gavo pardavę
kelis žaidėjus. Deja, sezonas nebuvo itin sėkmingas, ir nors rezultatai
lūkesčius viršijo, trofejų nebuvo laimėta.

Man toks jausmas, kad futbolo
klubų biudžetai (taigi ir sprendimai, kiek išleisti transferų sezono metu)
paremti prognozėmis, kad jie laimės visus trofėjus ir gaus maksimalias pajamas
iš TV transliacijų, turnyrų ir kt. Tačiau kaip kažkada sakė Dankanas Maklaudas -
there can be only one. Šiemet du didieji pinigų leidėjai pasiekė neblogus
rezultatus (MU ir Real Madrid, abu laimėjo savo lygas), tačiau Chelsea ir
Barcelona liko be nieko. Kuo toliau, tuo labiau atrodo, kad futbolas vadyva
prasilenkia su elementaria finansine logika, tačiau niekas į tai per daug
dėmesio nekreipia ir vos ne eina ‘va bank’.

Taigi kyla natūralus
klausimas: ar tam kad futbole nugalėti, privalai beatodairiškai leisti pinigus?

Rodyk draugams


Komentarai (5) | Rašyti komentarą »

Statistiškai kalbant…

2008-05-19
dariusklimasauskas

Pasirodo, šviesa tunelio gale visgi yra priešais važiuojančio traukinio
žibintas. Ne pirmą kartą tenka skaityti apie tai, kaip politikai pasinaudoja
gudriomis formuluotėmis ir sugeba neblogai užmaskuoti neigiamą statistinę
informaciją. Lyginami skirtingi dydžiai, keistokos imtys. Ir viskas atrodo ne
taip blogai. Bet…

Bet pasaulis kupinas gudrių ekonomistų ir statistikos
megėjų, o jie turi priėjimą prie interneto. Todėl ilgai nereikėjo laukti atsako
į JAV paskelbtus duomenis, jog pirmą ketvirtį, preliminariais duomenimis, BVP
išaugo 0,6%. Pasirodo, kaip rašo Martin Feldstein, situacija ne tokia ir teigiama.

Kame
reikalas - pasirodo, JAV statistikos skelbėjai apibūdindami rodiklį pasirinko
nevisai standartinį BVP augimo atskaitos tašką. Tipiškai esame įpratę, kad
sakant “pirmojo ketvirčio augimas” turima omenyje, jog 2008 pirmojo ketvirčio BVP buvo
didesnis nei 2007 pirmojo ketvirčio BVP. Ne toks reprezentatyvus, tačiau kartais
naudojamas dydis yra palyginti 2008 pirmojo ketvirčio BVP su 2007 ketvirto
ketvirčio BVP (tačiau dėl sezoniškumo jis neitin geras). Pasirodo, kad čia visgi
JAV turėjo omenyje, kad vidutinis BVP lygis per pirmus tris
mėnesius šiais metais buvo 0,6 procento didesnis nei vidutinis BVP lygis per
paskutinius tris 2007 metų mėnesius. O vertinant pamėnesiui šiuos metus BVP
smuko, smuko ir dar kartą smuko.

BVP lygis JAV (šaltinis: Macroeconomic
Advisers):

Spalis 2007 11649 mlrd. USD
Gruodis 2007 11701 mlrd. USD
Sausis 2008 11777 mlrd. USD
Kovas 2008 11686 mlrd.
USD

Paskaičiavus vidurkius, atrodo, kad BVP
augo, nors realiai šiais metais šis dydis kas mėnesį mažėjo. Tačiau likusiam
pasauliui užtenka tik “sukramtytos informacijos”. Pavyzdžiui aprašė tik patį faktinį skaičių, nepaaiškindama, kas būtent
skaičiuojama, o toliau sekė tik analitikų komentarai. Ir aš tikrai nenoriu
išskirti VŽ - spėju, kad 98 procentai kitų leidinių lygiai taip pat sureagavo į
šį JAV statistinį pranešimą.

Taigi, grįžkime prie tunelio ir šviesos to
tunelio gale. Kažkaip pastebėjau, kad mano straipsniai įgavo labai pesimistinę
gaidelę. Tačiau kur nebūsi pesimistas, kuomet net statistika (kuri buvo džiugiai
sutikta kapitalo rinkose ir pakėlė akcijų biržas) dienos pabaigoje pasirodo
esanti klaidinanti.

Ir būtent ne “klaidinga”, o “klaidinanti”.

Rodyk draugams


Komentarai (3) | Rašyti komentarą »

Straipsniukas VŽ priede “Bankai ir draudimas”

2008-05-19
dariusklimasauskas

Balandžio mėnesio pabaigoje išėjo VŽ priedas “Bankai ir draudimas”, kuriame
publikavo mano parengtą straipsnį apie finansavimo galimybes. Tema pakankamai
panaši į prezentaciją, kurią pristačiau BMI, tačiau labiau
koncentruota ir ne taip vaizdžiai pateikta.

Jeigu domina pasiskaityti,
pridedu nuorodą.

Rodyk draugams


Komentarai (5) | Rašyti komentarą »

« Senesni įrašai

Verslo banga

Nuorodos


Verslo bangos
BLOGo autoriai


Naujausi įrašai


Archyvas



© 2011 Monitus Bonus :: Palaikymas: Blogas.lt