Verslo banga Atgal į Verslo bangą

Ar gali Vyriausybė sumažinti maisto kainas? Atsakymas: Taip, Gali!

2011-04-15
dainiusbutautas

Pastaruoju metu po trumpo ekonomikos nuosmukio bei infliacijos- defliacijos bangos, vienur stipresnės kitur silpnesnės, vėl sustiprėjo kainų augimas. Taip pat brangsta ir gyvybiškai būtini maisto produktai.Todėl skurdžiausiai gyvenantys žmonės jautriausiai reaguoja į kainų svyravimus. O kur dar išlaidos drabužiams, būstui, sveikatai ir kultūrai bei švietimui. Be šių pilnavertiškų išlaidų žmogus negali gyventi oriai ir panaudoti visas jam Viešpaties suteiktas prigimtines dovanas. Ir kuo daugiau žmonių negali savęs, dabar madinga sakyti, realizuoti- tuo skurdesnė yra valstybė, tuo menkesnis jos konkurencingumas bei našumas ir tuo lengviau tokios šalies žmonės pasiduoda visokiems emociniams spaudimams tiek iš vidaus, tiek iš išorės. Panaši situacija ir susiklosto Arabijos bei Š. Afrikos pasaulyje. Bet ji nesusidaro per vienerius metus- išbalansuoti sistemą reikia ištisų dešimtmečių. Kaip vienas Lietuvos URM pareigūnas pripažino- Vakarai šią situaciją puikiai žino, todėl “kišo” milijardus į neefektyvią naftos šalių vyriausybių veiklą tikėdamosis bent minimalios pusiausvyros. Bet kiek gi tokia nesolidari ir todėl neefektyvi sistema, kaip Libijoje ar kitur gali išsilaikyti? O emocinio disbalanso procese didėja naftos kainos, vėl išbalansuojama viso pasaulio socialinė ekosistema ir kuriami nauji “burbulai”.

Tad kodėl didėja maisto kainos? Priežasčių- begalės. Pabandykime atrinkti opiausias. Bet pirmiausiai turime susitarti ties vienu klausimu: šioje Žemėje negali iškilti problema, kurios žmogus negalėtų išspręsti, nes kitaip jis jos net nepastebėtų. Tiek visoje pasulinėje ekosistemoje, tiek lokalioje valstybėje ar šeimoje, žmoguje galioja tie patys principai, nes visa tai sukurta vieno, sakyčiau, genialaus Kūrėjo. Tad visose sistemose galioja tas pats principas, kuris galioja ir žmogui. Pasak šio principo, kai žmogaus imuninė sistema yra stipri- žmogus yra atsparesnis ir išoriniams poveikiams. Kas kita, jeigu žmogaus imuninė sistema nusilpsta- tuomet net ir menkiausias skersvėjis gali susargdinti žmogų. O infliacija ir yra ta skersvėjo dalinai įtakota liga. Kaip ir kiekvienai ligai ir šiai yra vaistai. Taip pat svarbu pažymėti, kad Lietuvoje kažkas labai stengiasi šią valstybės imuninę makrosistemą išbalansuoti, todėl daug sunkiau priimti tokius sprendimus, kuriais būtų galima apriboti globalios ekonomikos nesėkmes. Racionalieji lūkesčiai tokią galimybę pripažįsta, tiesa, mikroekonominiu požiūriu. Antras dalykas ties kuriuo turime būtinai susitarti- globalios priežastys, tame tarpe naftos ar žemės ūkio produkcijos brangimas, nebūtinai yra vietinės, lokalios infliacijos priežastis. Pavyzdžiui, Estijoje maisto metinė infliacija 2011 m. vasario mėnesį jau siekia 12,7 proc., Lietuvoje- 7,6 proc. Vengrijoje- 9,5 proc., tuo tarpu Airjoje- 0,8 proc., Prancūzijoje- 0,3 proc., Švedijoje- 1,1 proc., o šalia esančioje Suomijoje- 4,5 proc., Norvegijoje užfiksuota defliacija 0,5 proc. Kaip matyti, pasauliniai globalūs įvykiai skirtingai veikia šalių maisto ir kt. kainas bei jų pokyčius.

Infliacijos priežastis tradiciškai galima suskirstyti į paklausos, pasiūlos, lūkesčių bei atidėtos paklausos. Kadangi žmogus yra moralinis pasaulio autoritetas, tai už visų šių procesų ir slypi žmogaus asmens arba atsipalaidavęs vidutiniškumas, nuolat išgyvenantis įvairias emocines iškrovas, arba siekiamas pilnatviškumas, padedantis išlaikyti nuolatinę pusiausvyrą ir, būtent, sąlygojantis tvarų ir harmoningą žmogaus, visuomenės ir valstybės, tame tarpe ir ekonominį, augimą. Pastaruoju atveju infliacija yra stabili, prognozuojama ir neturi, pasak P. Samuelsono, viršyti 3 proc. Todėl būtini antiinfliaciniai sprendimai jau iki 2,5 procentinėje infliacijos zonoje. Nes vėlesni inerciniai procesai nebeleidžia kainų augimo sustabdyti be žalos ekonomikai. Kita vertus, pask to paties P. Samuelsono,  «ištyrus 18 valstybių ekonomikas, kuriose buvo užfiksuota aukšta infliacija, realus BVP sumažėdavo 1,6 proc., kai mažos infliacijos sąlygomis buvo pasiektas 1,4 proc augimas ».

Šis inercinis procesas yra labai svarbus maisto pramonei, nes 2008 metų bendra mūsų šalies infliacija turėjo didesnės reikšmės dabartinei maisto infliacijai nei 2011 m., t.y. dabartinė infliacija.

Žinoma, negalima nuneigti ir atvirkštinio ryšio, nes maisto infliacija turi reikšmės ir bendrai infliacijai. Ir kuo didesnė maistui skirtų išlaidų dalis bendrame pirkinių krepšelyje, tuo bendra infliacija yra didesnė. Todėl skurdas yra antroji priežastis, kodėl didėja maisto kainos. Nes, kaip tyrimas parodo, maisto infliacija priklauso nuo bendros, o ši- nuo skurdo lygio.

Trečia, tyrimas ES mastu atskleidžia, kad kuo daugiau maisto gamintojų yra šalyje skaičiuojant vienam 1000 gyventojų, tuo maisto gamintojų pasiūla yra mažiau inertiška ir kainos kinta ne taip sparčiai. Pavyzdžiui, D. Britanijoje ir Slovakijoje vienai maisto perdirbimo įmonei teko 9,42 ir 8,21 tūkst. gyventojų ( 2008m.) ir maisto infliacija ( 2011 m., sausis) atitinkamai siekė 6,1 ir 6,3 proc.  Tuo tarpu valstybių grupėje, kurioje vyrauja didelė maisto gamintojų konkurencija, maisto infliacija yra mažesnė. Pavyzdžiui Ispanijoje, Italijoje ir Kipre vienai maisto perdirbimo įmonei teko 1,88; 1,04 ir 0,87 tūkst. gyventojų ir maisto infliacija čia atitinkamai 2011 m. sausį siekė 0,2 ; 1,7 ir 0,9 proc. Tiesa, Airijoje, esant pirmam gamintojų konkurencingumo rodikliui 7,24 maisto kainų augimas siekė tik 0,3 proc. Vadinasi, maisto infliacijai yra reikšminnga ir bendra ekonominė dinamika šalyje.

Ketvirta, akivaizdi sąsaja tarp maisto perdirbėjos bendrų išlaidų eneregijai ir darbo užmokesčio bei darbuotojų skaičiaus jos išleidžiamos produkcijos kainų pokyčio. tyrimas parodo, kad paprastai, kuo įmonės išlaidos eneregijai yra mažesnės, tuo didesnis darbo užmokesčio fondas ir tuo mažesnis skaičius žmonių gali pagaminti kokybišką ir nebrangią produkciją. Spartesnės investicijos taip pat susijusios su didesniu darbo užmokesčio fondu. Todėl būtina efektyvesnė gamyba ir žmonių didesnė darbo užmokesčiu paremta motyvacija gaminti našiau ir pigiau. Būtent, šį procesą ir reikia paremti fiskaline iniciatyva, o ne šiaip sumažinti mokesčisu visiems vienodu tarifu.

Penkta, kuo daugiau žmonių dirba su verslo liudijimais ar nemokamai, tuo maisto kainų augimas yra mažesnis. Todėl ir turguje kasos aparatų įvedimas tik padidins bendrą kainų lygį, nes daromas bereikalingas spaudimas smulkiam verslui, kuris kiek įstengia amortizuoja didėjančias kainas.

Šešta, galima sutikti su Stiglitzu (2008, gegužės mėn.), kad dalis infliacijos yra importuojama, o maisto žaliavos skyrimas ne maisto pramonei ( degtinei, benzinui) neprisideda prie kainų mažėjimo ir geresnio moralinio makro- ir mikroklimato šalyje.

Septinta, bendras kainų lygis priklauso nuo pinigų ir BVP santykio. Peržengus nustatytą ribą kainos tiesiog priverstos didėti. Ir aštunta, kainų lygiui turi reikšmės žmonių ir verslo racionalūs lūkesčiai (Felpsas, Lukas, Kydlandas, Preskotas). Mat pripažįstama, kad kuo didesnės infliacijos tikisi įmonės, tuo didesnes kainas jos nustato. Bet efektyvesnė gamyba gali būti atspari bendroms kainų tendencijoms. Tiesa, būtent, monopolijos ir nėra suinteresuotos našia gamyba, o tik kainų didinimu ir didesniu pelnu. Priešingai smulkūs gamintojai nėra tokie spartūs kainų kėlime, nes jų santykis su pirkėju yra glaudesnis, o todėl ir jautresnis. Be to, racionaliųjų ( lot. protingų) pripažįstama, kad pateikus žmonėms ir įmonėms visą prieinamą informaciją- infliacijai erdvės augti neliktų visiškai. Tai galima paaiškinti, kad infliacija yra suinteresuotos atskiros grupės, kurioms yra prieinama daugiau informacijos. Todėl ja disponuojant ir panaudojant galima priimti sprendimus, kurie leidžia įgyti papildomo ne-konkurencinio pranašumo. Kai tokia informacija- dėl ateities vyriausybės sprendimų, globalios ir lokalios ekonomikos tendencijų ir žmonių bei verslo lūkesčių- taps prieinama visiems vienodai, kainų didinimas nebeteks prasmės.

Atsižvelgiant į tyrimus, tendencijas bei istorinius duomenis ( prof. A. V. Rutkauskas) galima išskirti bent keletą sprendimų grupių, apjungiančių gana plačią ir pakankamai gilią sprendinių aibę, kuriomis remiantis galima sumažinti maisto kainas ir bendrą infliaciją šalyje be bent kiek didesnės žalos ekonomikai per 3-6 mėnesius. Be to, tikima, kad sumažinus kurią nors monopoliją, paprastai, pagerėja ir bendra situcija, vadinasi ir kainų lygis, šalyje.

Patiko (0)

Rodyk draugams


Leave a Reply

You must be logged in to post a comment.


Verslo banga

Nuorodos


Verslo bangos
BLOGo autoriai


Naujausi įrašai


Archyvas



2007 Monitus Bonus :: Palaikymas: Blogas.lt :: Dizainas: IMPartner